Kiekvieno žmogaus gimimas prilygsta stebuklui. Dvigubas stebuklas, kai vaikelio susilaukia moteris, kurios gyvenimą pratęsė persodintas donoro organas.
Šįkart – pasakojimas apie tris moteris, savo pavyzdžiu įrodžiusias: gyvenimas po transplantacijos nesibaigia! Ir po jos galima patirti ne tik moterišką, bet ir motinišką laimę – kurti šeimą, auginti sveikus vaikus. Yra moterų, kurios po inksto transplantacijos susilaukė dviejų ir trijų vaikučių. Argi tai – ne stebuklas? Šiame straipsnyje – kelios istorijos moterų, gimdžiusių po inksto ir kepenų transplantacijos.
Trys istorijos su laiminga pabaiga
Po inksto persodinimo vaikučių yra susilaukusios jau keliolika moterų. O štai po kepenų transplantacijos yra kol kas vienintelė pagimdžiusi moteris. Ji kartu su vyru augina du sūnus, kurių vienas gimė jau po mamai atliktos kepenų transplantacijos. Tai buvo skirtingi nėštumai. Tačiau moteris džiaugiasi, kad viskas baigėsi sėkmingai.
Apie ligą, suardžiusią kepenis, moteris sužinojo, kai buvo atliktas virusologinis hepatito tyrimas. Manoma, jog šiuo virusu užsikrėsta, kai kūdikystėje buvo perpilta infekuota kraujo plazma. Žinia apie ligą ir jos gydymo būdą – transplantaciją – moterį išgąsdino. Žinoma, didžiausias buvo artimųjų palaikymas, tai ir padėjo viską ištverti. Lauktis vaikelio po tokios operacijos – buvo nemažas iššūkis, ir gydytojų tarpe buvo abejojančiųjų nėštumo sėkme. Todėl moteriai reikėjo parodyti tvirtumo – kad ji yra apsisprendusi gimdyti. Moteris džiaugiasi, kad vaikai sveiki – tai ir yra didžiausia dovana. Šiuo metu visa šeima ruošiasi artėjančioms šventėms.
Laimos istorija
39 metų alytiškė Laima Kuckailienė aštuonerius metus gyvena su persodintu donoro inkstu, su vyru Richardu augina ketverių metų sūnelį Nojų Richardą, kurio susilaukė po inksto transplantacijos. Šie vyrai – Laimos turtas, džiaugsmas ir paguoda: „Sūnaus gimimą vadinu didžiausiu savo gyvenimo stebuklu. Mano gyvenimo istorija ir kitus žmones įkvepia: vaikų galima susilaukti ir po transplantacijos, ir sunkiai sergant”.
Pasakodama savo gyvenimo istoriją, Laima prisipažįsta: „Žiauriai nuskambės, bet aš nežinau, kaip jaučiasi visiškai sveikas žmogus. Galbūt todėl man lengviau ištverti tai, ką turiu ištverti”. Tačiau jei ne vyro Richardo, su kuriuo drauge nuo 2001 metų, nuolatinė pagalba ir globa, Laima neįsivaizduoja, kaip reikėtų gyventi.
Inksto persodinimo operacija Laimai Kaune buvo atlikta 2007 metais. O 2011 metų kovą moteris po Cezario pjūvio operacijos, kai nėštumas buvo lygiai aštuonių mėnesių, susilaukė sveiko sūnelio. Tačiau kelias iki nėštumo buvo ilgas, sudėtingas. „Iškart po transplantacijos net minčių apie pastojimą negalėjo būti, nors vaikelio labai norėjome”, – prisimena moteris. Tik praėjus keleriems metams po operacijos, kai tyrimai parodė, kad su donoro inkstu viskas tvarkoje, ir medikams pagaliau pritarus, sutuoktiniai nusprendė susilaukti mažylio. Tas mažylis gimė ne toks ir mažas – 3,326 kg svorio ir 52 centimetrų ūgio. Ir dabar berniukas sparčiai stiebiasi į viršų, o smulkutė, vos 155 centimetrų ūgio, Laima džiaugiasi – į tėvelį sūnus, nes tėčio ūgis – 182 centimetrai. „Tik visa bėda – „nevalgiukas”, – dabartinėmis problemomis dalijasi laiminga mama.
O tada, kol po širdimi nešiojo naują gyvybę, Laimos iš akių neišleido gydytojai. Ne kartą stebėjimui teko ligoninėje pagulėti ir kai nėštumas buvo aštuonių mėnesių, buvo atlikta Cezario pjūvio operacija.
Laima prisimena: sprendimą, ar ji gali pastoti, priėmė ne vienas gydytojas, o jų konsiliumas. Tarp gydytojų buvo ir abejojančiųjų, nes persodintas donoro inkstas buvo ne vienintelė kliūtis. Didžiausia bėda, kankinusi ir tebekankinanti Laimą – cukrinis diabetas, kurio visiškai neįmanoma sureguliuoti. Tai kelia susirūpinimą net visko mačiusiems gydytojams. Laimos organizme cukraus kiekis kraujyje nukrenta taip staiga, kad moteris pati to nė nepajunta – tiesiog krenta be sąmonės, ir tiek. Tada kažkas, kas yra greta, kviečia greitąją pagalbą, atvažiavę gydytojai suleidžia gliukozės, cukraus kiekis normalizuojasi, ir moteris pamažėl atsigauna.
Skaudžiausia, kad ne kartą sąmonę praradusią mamą matė ir sūnelis. Iš pradžių vaiką tai gąsdino, o dabar jis žino: „Jei mamytei bus bloga, atvažiuos gydytojai, suleis vaistukų”. Kaip angelas sargas savo žmoną sergsti Richardas – kur bebūtų, ką bedarytų, jis, kaip yra sutarę, kas porą valandų skambina žmonai telefonu. Jei ji atsiliepia – viskas gerai, jei ne – viską metęs Richardas lekia namo, nes supranta, kad žmonai ir vėl blogai. Kartais prastėjančią žmonos savijautą Richardas pajunta iš pokalbio telefonu.
Ji tvirtina neabejojanti, kad yra tokių, kurių gyvenimas dar sunkesnis, nei jos: „Donoro artimųjų dėka esu laiminga, kad galiu gyventi. Turiu nuostabų vyrą, auga sūnus, esame visavertė šeima. O ligos – jos niekur nepabėgs, verk neverkęs. Tai kam aplinkiniams savo vargus krauti?” Būna sunkių akimirkų, kai byra ašaros. „Bet atbėga mažiukas, apsikabina ir sako: „Neverk, mama, aš tave labai myliu!” Na, kaip gali negyventi po tokių žodžių?”
Laima norėtų padrąsinti kitas moteris – savo likimo drauges: „Cukrinis diabetas mane kankina tris dešimtmečius, tačiau nei ši liga, nei persodintas inkstas nesutrukdė man tapti mama”.
Nijolės istorija
Varėniškei Nijolei Asakavičienei – taip pat 39 metai. Sūnaus Eriko, kuriam vasarį sukaks aštuoneri metai, ši moteris taip pat susilaukė po inksto transplantacijos.
Inkstų nepakankamumas Nijolei išsivystė dar vaikystėje – kai būdama dvylikos metų susirgo gripu. Šios klastingos ligos komplikacija „kirto” per inkstus. Nors dializės procedūrų neprireikė, kasmet Nijolė ligoninėje praleisdavo bent po mėnesį – buvo stebima gydytojų nefrologų. Kai atvyko į Vilnių mokytis siuvėjos amato, Nijolę liga pakirto visai rimtai – gydytojai konstatavo, kad reikalinga inksto transplantacija.
Kol sulaukė savojo inksto, kuris buvo persodintas iš mirusio donoro, transplantacijos laukiančiųjų sąraše Nijolė buvo maždaug dvejus metus. Baigiamųjų specialybės egzaminų Nijolė laikyti ėjo jau po transplantacijos, tačiau pagal įgytą specialybę ji taip ir nedirbo. „Ne taip paprasta po tos transplantacijos, – tuometinę savijautą prisimena varėniškė. – Teko iš esmės keisti gyvenimo būdą, koreguoti mitybą, fizinį krūvį, o kur dar daugybė vaistų – imunosupresantų, kurie silpnina imunitetą, kad organizmas neatmestų donorinio inksto. Ištisai – pas gydytojus, siūti ir nebebuvo kada”. Porą metų po transplantacijos savijauta buvo pakankamai gera, todėl netikėtai suglumino periodiškai atliekami tyrimai: jie parodė, kad gresia transplantato atmetimas. Laimei, vaistais pavyko stabilizuoti būklę ir išvengti persodinto organo atmetimo.
Kai po transplantacijos buvo praėjęs dešimtmetis, Nijolė ištekėjo ir iškart pastojo. Ar tarėsi su gydytojais dėl to, ar gali gimdyti? „Ne! Net tokia mintis nekilo. Kai supratau, kad laukiuosi, nuėjau pas savo ginekologę ir pasakiau, kad esu nėščia”, – pasakoja Nijolė.
Ginekologė, prisimena, pasakė: „Jei nori – gimdyk”. Tačiau buvo gydytojų, kurie dėl tokio žingsnio abejojo, įspėjo, kad yra rizika moteriai, vaisių nešiojančiai po transplantacijos. Be to, perspėjo, kad nuolat, net ir nėštumo metu, reikės gerti imunitetą slopinančius vaistus, kad nebūtų atmestas transplantatas. Giliai tikinti moteris jokių variantų nesvarstė – buvo pasiryžusi išnešioti lauktą vaikelį.
Sūnus po Cezario pjūvio operacijos gimė dviem savaitėmis anksčiau – taip nusprendė gydytojai. Vaikutis gimė 2,700 kilogramų svorio ir 53 cm ūgio.
Dabar Nijolės sūnus Erikas – jau antrokas. Jis mamą džiugina ne tik gerais mokslais, pasiekimais sportinių šokių aikštelėje. Neseniai berniukas pareiškė lankysiantis ir krepšinio treniruotes. „Bijau pergirti, – nusijuokia laiminga mama. – Bet sūnus sveikas, labai gerai auga, yra aktyvus – jo visur pilna, visur nori dalyvauti”.
„Po transplantacijos praėjo jau 18 metų, – kaip greitai lekia metai, stebisi Nijolė. – Jaučiuosi labai gerai, tik nuo stiprių vaistų kartais skrandį paskauda. O šiaip – viskas gerai”.
Ji prisipažįsta kartais pasvarstanti, kad jei nebūtų buvę jai skirto inksto donoro – kitoks būtų buvęs ir jos gyvenimas. „Todėl aš labai dėkinga visiems: ir savojo donoro artimiesiems, ir gydytojams. Džiaugiuosi ir dėl to, kad medicina taip sparčiai vystosi, tobulėja, eina į priekį”.
Motinystę, kurią turėjo progos pažinti, Nijolė laiko didžiausiu stebuklu, didžiausia likimo ir gyvenimo dovana. „Kad tik kuo daugiau vaikučių būtų! O ką galiu patarti moterims po transplantacijos? Siūlyčiau pastoti – nėra ko bijoti. Viskas iškenčiama, kai gauni tokį stebuklą!” – pokalbį baigia varėniškė Nijolė.
Gydytoja: „Nėščiosios – tarsi po padidinamuoju stiklu“
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėja profesorė Gražina Drąsutienė puikiai prisimena savo gydytojos praktikoje pirmąją moterį, kuri po inksto transplantacijos laukėsi kūdikio: „Nors tai buvo jau seniai, puikiai prisimenu, koks iššūkis buvo visiems gydytojams. Ir šiandien tokios nėščiosios yra tarsi po padidinamuoju stiklu. Visoms po transplantacijos besilaukiančioms moterims reikia žinoti, kad toks nėštumas yra didelės rizikos.
Moters ir kūdikio sveikata – būsimos mamos ir didelės gydytojų komandos darbas: gydytojo akušerio ginekologo, po transplantacijos prižiūrinčio gydytojo, gydytojo neonatologo. Visi jie kartu įvertina sveikatos būklę ir sprendžia apie gimdymo laiką ir būdą. Moteris turi klausyti ir vykdyti visas gydytojų rekomendacijas. Dažniausiai tokios moterys gimdo atliekant Cezario pjūvio operaciją, nors yra buvę, kad vaikai gimė ir natūraliais takais. Po inksto transplantacijos jau yra gimdžiusių ir du, ir tris kartus. Vieną gimdyvę turėjome ir po kepenų transplantacijos.
Jau aplanko mintis – kada sulauksime nėščiosios po širdies transplantacijos. Medicina žengia į priekį, visko galime sulaukti. Žinoma, moteris visada yra supažindinama su ypač didele rizika motinai ir vaisiui. Tačiau, matyt, motinystės jausmas yra stipresnis už viską”.
