Niekada negalvojau, jog ir mane gali ištikti tokia patirtis – netikėtai greitai pasibaigęs nėštumas ir mažutė būtybė su mūsų bruožais, kurios brangią gyvybę palaiko tik aparatai ir tikėjimas, kad viskas baigsis gerai.
Sibilė pasaulį išvydo vos 30 savaitę, sverdama 1080 g. Vėliau ją apžiūrėję neurologai sakė, o ir mes patys jaučiame, jog ji dar bent savaitę jaunesnė.
Netrukus po gimimo svoris nukrito iki 965 g. Nėštumas buvo sklandus, visi rodikliai normalūs. Kad kažkas ne taip, pajutau iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios likus savaitei. Pastebėjau viso kūno tinimus, o kai pasimatavau kraujospūdį, pasidarė aišku, kad greičiausiai man preeklapmsija.
Dar ištvėriau savo knygos pristatymą „Knygų mugėje“ ir netrukus atsidūriau Santariškių klinikose. Iki tos dienos net nežinojome, jog turėsime mergaitę. Kelios dienos Patologiniame skyriuje rodėsi kaip iš kokio F. Kafkos romano – negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi, viskas atrodė absurdiška, nes nejaučiau jokių skausmų, mirguliavimų akyse, nieko. O gydytojai aplinkui tarėsi, ar verta dar palaukti, o gal nerizikuoti ir iš karto nutraukti nėštumą. Daugybė tyrimų, kūdikio širdelės tonusų klausymas kelis kartus per dieną, sunerimę gydytojų veidai, o aš vis tiek neleidau sau manyti, jog viskas tikra ir iš tiesų vaiko gimtadienis gali būti ne gegužę, o vasarį ir net… už kelių valandų. Sibilės atėjimą į pasaulį bandėme nutolinti dvi dienas, o trečios ryte buvo atlikta skubi cezario pjūvio operacija. Vežant į operacinę riedėjo ašaros. Viena sesutė mane apkabino, kartodama, jog viskas bus gerai. Tada tas apkabinimas buvo toks reikalingas, toks svarbus, nes Dariaus nebuvo šalia. Vos spėjau jam paskambinti ir pasakyti, kad „jau“.
Sibilė Neišnešiotų naujagimių skyriuje
Mergytė gimė mažutė, jai buvo spėti subrandinti plaučiai, tačiau pati kvėpavo sunkiai. Man į ją pažiūrėti neleido. Parą gulėjau reanimacijoje, nors jaučiausi gerai ir nesupratau, ką ten veikiu. Labai norėjau kuo greičiau atsikelti ir pamatyti savo mažą stebuklą. Tuo tarpu ji irgi jau buvo reanimacijoje. Vyras ją pamatė pirmas, grįžęs pas mane nuramino, kad būklė stabili, parodė nuotrauką. Joje nemačiau vaiko, tik jam apmautas milžiniškas sauskelnes ir visokiausius vamzdelius…
Kitą dieną jau galėjau ją pamatyti pati. Tikriausiai visoms, kurios tai išgyveno, taip būna: žiūri į tą mažytę būtybę inkubatoriuje ir negali patikėti, kad štai jis, tavo vaikutis, kuris juk ką tik dar buvo pilve. Toks nenusakomas ir skaudus jausmas. Nes juk negalėjai tikėtis, jog tokiomis aplinkybėmis įvyks tavo pirmasis susitikimas su motinyste.
Kaimyninėse palatose verkia sveiki ir dideli naujagimiai, gaunu dovanėlių rinkinį, kuriame vaikiškas šampūnas, aliejus, didžiulės sauskelnės ir net nežinau, ar viso to man prireiks. Nes gydytojai nieko nežada. Vis girdžiu diskretišką „būklė sunki, bet stabili“. Nieko neklausinėjau, nes gerklėje tarytum koks ašarų kamuolys. Neeatsiliepinėjau į artimųjų skambučius. Visus reikalus tvarko Darius.
Tėvais tapome ne tada, kai ji gimė. Tapdavome jais po truputį: sulig kiekviena baime, kiekviena ašara, kiekvienu priaugtu gramu ar pakeistomis sauskelnėmis.Mama JOLANTA
Po kiek laiko pasiryžau paieškoti informacijos internete apie neišnešiotus naujagimius. Sužinojau, kad taip būna, kad išgyvenama. Laimė, turėjau linksmą kambariokę. Jos dvynės taip pat buvo reanimacijoje, tad abi susilenkusios žingsniuodavome lankyti savo mažiukų su pieno taurelėmis rankose. Visada su šypsena ir dėkingumu prisiminsiu reanimacijos personalą. Tos moterys buvo pirmos, kurios įkvėpė man vilties ir pasitikėjimo. Viena jų padovanojo man Sibilės pėdutės atspaudą. Tokia mažutė kojytė, kad draugė negalėjo patikėti, jog ji vaiko, ne lėlės.
Paskui Sibilę perkėlė į Intensyvios terapijos skyrių. Mane išleido namo. Su vyru mėginome juokauti, kad jausmas toks, koks būna, kai internetu užsisakai prekę, už ją sumoki, tačiau laiku negauni siuntinio. Tas daiktas lyg tavo, bet jo dar neturi, negali pačiupinėti. Tik daug skaudžiau, nes juk kalbame apie savą vaiką, kuriam norėtųsi būti tėvais jau dabar, o nieko negali padaryti. Visada prisiminsiu tą jausmą, kai pirmą kartą teko palaikyti mūsų mergytę ant krūtinės. Negalvojau, kad galima net svajoti apie tai, kad 960 g vabalėlį galima išimti iš inkubatoriaus ir net kelias valandas laikyti glėbyje. O pasirodo, galima ir net būtina! Su vyru džiaugėmės ta patirtimi, galėjome geriau įsižiūrėti į jos bruožus, jausti kad ir netolygų kvėpavimą. Kvėpavo be kvėpavimo aparatų. Keletą kartų buvo „įmigusi“ pernelyg giliai ir pamiršo kvėpuoti mums ją laikant glėbyje. Teko išmokti pradžiamokslį, kaip „pabudinti“ vaikutį iš apnėjos būsenos. To prireikė ir vėliau, kai ji buvo perkelta į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Čia kartu praleidome beveik du pirmuosius jos gyvenimo mėnesius.
Sibilė namuose. 4 mėnesiai
Apie tokio skyriaus egzistavimą daug kas net nežino. O kai kurioms moterims tai tampa vieta, kur naujagimis išnešiojamas iki galo. Besikeičiančios sesutės su savais charakteriais, mažytės, tvankios, bet labai švarios palatos su stiklinėmis pertvaromis, kas tris valandas sustyguota mamos „darbo diena“, neišnešiotukų verksmas, kasdienės gydytojų apžiūros, trumpi mamų pokalbiai tarp maitinimų – taip atrodo gyvenimas ten.
Niekas nebestebina: netaisyklingos formos gimda, placentos infarktas, nubėgę vandenys, hipertenzija, ta pati preeklampsija. Buvimas tarp tokio paties likimo moterų neleidžia jaustis išskirtinei ar labai nuskriaustai. Ypač kai sužinai, jog yra vaikučių su didesnėmis problemomis. Ar dėl ankstyvo vaikučio atėjimo kaltiname save, Dievą, dar ką nors? Bent jau aš kaltės nejaučiau ir nieko nekaltinau. Negirdėjau, kad ir kuri nors kita bendradalė kalbėtų apie kaltę. Kas atsitiko – atsitiko, priežasčių paieškos niekaip neprisidėtų prie situacijos palengvinimo. O visa užgožia džiaugsmas, meilė, vis didėjantis prieraišumas…
Pirmomis dienomis viskas buvo baisu: vien šiukšliadėžių kelios rūšys, palatoje negalima laikyti maisto, prie savo vaikelio turi eiti sterilizavusi rankas… Jokios erdvės individualumui, privatumui. Kartais apimdavo jausmas, jog mano vaikas priklauso ligoninei. Tačiau su laiku viskas pasidarė įprasta ir net sava. Dienų vienodumą ištverti padėjo Darius, kuris važiuodavo pas mus po darbo kaip į namus. Sykį, kai negalėjo atvažiuoti ir skambino man norėdamas tai pasakyti, aš neišgirdau skambučio. Tuomet jis ėmė ir atvažiavo vien tam, kad praneštų, jog neatvažiuos.
Ten praleistas laikas turėjo tarsi pakopas. Iš pradžių beveik visi neišnešiotukai zonduojami. Atėjus 34 savaitei gydytojai duoda signalą pradėti mėginti valgyti iš buteliuko. Apie mokymą žįsti nėra kalbos, galima tik šiaip „pažaisti“, nes dažniausiai mažiukai būna dar nebrandūs tokiam uždaviniui. Kitos pakopos susijusios su termoreguliacija. Kai mažylė priaugo šiek tiek svorio ir riebaliukų, buvo perkelta į šildomą lovytę. Kai joje pasidarė per karšta – į pintą lovytę, kuri buvo paskutinė stotelė link namų.
Sibilė sunkiai tvarkėsi su pirma pakopa – valgymu iš buteliuko. Vis springdavo, mėlynuodavo, nesuvalgydavo visos jai paskaičiuotos porcijos, todėl dar ilgai jos nosytėje stovėjo į skrandį įvestas zondas. Vieną vakarą, kai jau sveikinau ją pirmą kartą suvalgius visą porciją, paspringo taip, jog atsidūrė procedūriniame kabinete. Prireikė skubaus gaivinimo. Su vyru stovėjome už durų apimti siaubo ir tik išgirdę jos verksmą, pajutome palengvėjimą – gyva. Į palatą ją grąžino jau rožinę, tačiau tą naktį vis krito pulsas, prasidėjo apnėjos. Po to ilgai bijojau jai duoti buteliuką.
Kai įveikėme visus etapus, Sibilė iš kaulėtos varlytės tapo 2465 g sveriančiu burbuliuku, mus paleido namo. Namo išlydi ir mažesnius, deja, mes tikrai užtrukome su tais buteliuko reikalais. Dabar ji sveria 3500 g. Panašiai tiek svertų, jei būtų gimusi laiku. Dabar ji pereina į išnešiotumo amžių. Tapo aktyvesne, reiklesne, daugiau verkia, mažiau miega. Pažindinamės iš naujo. Vis dar miega man ir savo tėčiui ant krūtinės – taip, kaip priprato nuo to laiko, kai svėrė kilogramą. Išmoko valgyti iš krūties. Išskyrus mažakraujystę ir naujagimių retinopatiją, problemų neturėjome. Bet sakydama, kad viskas yra gerai, beldžiu į medį tris kartus.
Dabar ją pamatę žmonės šnabždasi ir aiškina savo vaikams: „Matai, kokia mažutė? Čia ką tik iš mamytės pilvelio”. O aš juokiuosi ir pataisau, kad jau ne „ką tik”, jai trys mėnesiai. Kaimynės ant suoliuko, pamačiusios vaikišką kėdutę Dariaus rankose, šnabždasi: „Atkūda rybionak?”, nes juk niekas nespėjo manęs pamatyti tikrai nėščios. Net nuotraukų iš trumpai trukusio laukimo laiko vos keletas.
Sibilės atėjimas į mūsų šeimą buvo sunkus. Tačiau tai yra ypatinga patirtis, kuri niekada nepasimirš. Tėvais tapome ne tada, kai ji gimė. Tapdavome jais po truputį: sulig kiekviena baime, kiekviena ašara, kiekvienu priaugtu gramu ar pakeistomis sauskelnėmis.
Savo akyse regėjome kaip ji vystosi, kaip iš permatomos jos odelė tampa vis „kūdikiškesne“, kaip juodos kaip angliukai akytės įgauna spalvą, kaulą primenantis užpakaliukas apauga raumenukais. Stebėjome tai, ko niekas neturėjo matyti, kas turėjo vykti slapta ir be jokių zondų, pulso matuoklių ir vaistų injekcijų.
Girdžiu įspėjimus, jog neišnešiotukų raida vėluoja, kad prireikia ir kelių metelių pasivyti bendraamžius. O aš vis galvoju, kad tai jie, spartuoliai, savo bendraamžius pralenkia pirmi: išmoksta kvėpuoti, valgyti patys, prisitaiko prie šio pasaulio šilumos ir drėgmės, tada, kai anie dar saugiai tupi viskuo aprūpinti pilveliuose.
Neįtikėtinas tas gamtos gebėjimas sukurti būtybes, kurios nepasiduoda. Dėl to ją tik dar labiau mylime, suvokdami, jog rankose laikome vilties įsikūnijimą. Ir tai daugelio žmonių žinių ir rankų dėka.
Visada liksime dėkingi ją globojusiems gydytojams ir seselėms, kurie išsaugojo ją ir padėjo sustiprėti kelionei namo ir… kūdikystei.
Mama Jolanta
Ankstukų šeimų istorijas pristato neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas” bei neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai”. Maloniai kviečiame kiekvieną mamą, tėtį ir šeimą prisijungti prie „Ankstukų” bičiulių būrio ir dalintis savo kūdikio atėjimo istorija – padėkite visiems ją išgirsti! Užpildykite žemiau esančią anketą arba savo istorijas siųskite el. paštu tavovaikas@delfi.lt ir laukite pasirodant portale „Tavo vaikas”.
Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai”: www.ankstukai.lt.
Prie „Ankstukų” draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook”: https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.
