Šiandien, kai mane švelniai apkabinai, susimąsčiau. Toks jausmas, kad aš kaip žmona save praradau… Esu visiškai atsidavusi mūsų mažyliui, o Tau jokio moteriško dėmesio…
Žmonos laiškas vyrui
Sunku net patikėti, kad būna ir taip, kaip vakar, Tau grįžus, nesugebėjau net labas išlementi. Jaučiuosi nuolat susiraukusi. Sakei, kad pasiilgai mano šypsenos! Jau per dažnai išsilieju ant Tavęs. Tiesiog užverčiu savo per dieną susikaupusiomis emocijas.
Pirmagimis – nemenkas iššūkis mūsų santykiams. Ačiū Tau, kad tai supranti. Aš taip branginu tas akimirkas, kai man virstant ežiuku, imi ir apkabini:
– Suprantu tave, mieloji. Panašu, kad šiandien sunki diena.
– Kokia aš baisi! Atleisk man! Kokia gėda…
Suprantu, kad tik Tavo, kaip vyro jautrumas suminkština mano širdį. Tada stipriai suartėjame.
Imu dalintis kasdienybės akimirkomis:
– Šiandien buvo gana įprasta diena. Buvo visokių akimirkų, kai zyzimas „stogą rauna“ ir kai sėdėjau iš meilės ir pasitenkinimo apsikabinusi šį mažą mūsų stebuklą. Jis net tris valandas miegojo pietų. Taigi, diena galėjo būti ir blogesnė, – nusišypsau. – Ačiū Tau, kad priimi mane. Taip dažnai jaučiuosi, kad visos blogiausios nuotaikos susikaupia manyje. Grįžai lemiamu momentu – sugebėjau sudeginti bulves, todėl pratrūkau.
Tavo reakcija į mano pyktį pribloškia! Labai aiškiai suprantu – mano žmogus mato mane šviesiausiomis spalvomis.
Aš turiu dvi labai ryškias puses: esu sąmoninga, kūrybinga ir entuziastinga ir, aišku, blogiausia – tai būnu irzli ir be galo šalta, nejautri. Paprastai pavyksta save rasti kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų. Dažniausiai mūsų vaikas patiria geriausias mano asmenybės puses, o, kaip bebūtų gaila, dažnai Tau manęs nebelieka…
Pergyvenu, kad ims ir subyrės mūsų santuoka. Per dažnai viduje mąstau, kad galvoji apie mane pačius blogiausius dalykus. Bet tik praveriu burną ir suprantu, kad taip nėra! Tu supranti daug daugiau, nei man atrodo!
Tu tas asmuo, kuris mane pirmasis pamatai ryte susivėlusią, kai esu apsimiegojusi ir tik atsikėlusi, bet jau pavargusi. O grįžęs namo po darbo vėl matai mane dienos pabaigoje, kai aš tiesiog emociškai “nusikalusi”. Tiesa, juk yra dar savaitgaliai. Tačiau savaitgaliai su mažyliu nebėra mūsų nuostabūs savaitgaliai…
Šiandien tas suvokimas, kad Tu mane priimi, paguodė ir padrąsino – galiu būti savimi! Tau tikrai nerūpi, kaip baisiai atrodau rytais. Žinau, kad mane myli. Aš žinau, kad pasirinkai mane iš meilės ir todėl mes sukūrėme šeimą. Mes esame kartu!
Tačiau aš trokštu būti ne tik gera mama, bet ir pati geriausia moteris Tau. Nuo šiandien pasistengsiu bent kartais pasirūpinti Tavimi dažniau ir į mažylį retkarčiais nekreipti dėmesio. Mes abu nusipelnėme vienas kito artumo. Stengsiuosi ir lauksiu geresnių laikų.
Aš
Vyro atsakymas žmonai
Mano mylima, Tu tikrai savęs nepraradai! Taip, mažylis Tave pasigrobęs. Tai tiesa! Bet tai juk taip laikina.
Prisipažinsiu, nebūna lengva, kai matau Tave tokią prislėgtą. Aš tikrai pasiilgau Tavo šypsenos! Bet tai, ką išgyveni, man labai brangu.
Aš tikrai suprantu, kad būti visą dieną atsidavusiai kūdikio mamai yra nemenkas iššūkis. Todėl stengiuosi palaikyti Tave. Pastebėjau, kad mano prisilietimai, dažnesni apkabinimai suminkština Tavo širdį. Ir nesakyk, kad Tavęs nebelieka. Tiesiog esi pavargusi, bet vis tiek Tu – mano žmogus.
Žinai, dėl santuokos – aš pažado laikausi! Niekada Tavęs nepaliksiu!
Rytais man esi pats gražiausias žmogus. Net ir tada, kai neišsimiegi. Tavo užsimiegojusios akys be galo gražios. O vakare aš trokštu Tave apkabinti ir nebepaleisti. Būk savimi! Nes tokia, kokia esi – esi mano. Myliu Tave!
Žinau, kad mūsų kūdikis tik akimirką bus toks mažas ir besisavinantis Tave. Todėl išlauksiu geresnių, lengvesnių laikų, kai vėl galėsime daugiau praleisti laiko kartu. Todėl laikykimės įsikibę ir nepaleiskime vienas kito.
Tavo
