Bent kartą bloga mama turbūt esate pasijautusi kiekviena. Ir tai visiškai normalu. Bėda, kai šis jausmas apima ir nebepaleidžia. Konsultuoja psichologė Rosita Pipirienė.
Paprastai moteriai kaltės jausmas kyla, kai ši pradeda save lyginti su susikurtu tobulos mamos paveikslu. Kokia mama yra tobula? Ta, kuri savo mažylį besąlygiškai myli, niekada nejausdama jam jokių neigiamų jausmų, tarkim, pykčio ar susierzinimo, kuri savo turteliu rūpinasi atsisakydama savo poreikių ir nejausdama net mažiausio nuovargio. Iš karto skubame nuraminti – tobulų tėvų nėra. Yra tik pakankamai geri tėvai. O vaikams svarbiausia ne mamos požiūris į auklėjimą, bet jos vidinė būsena. Jeigu visos būsimos ir esamos mamos tą suprastų, tiek joms, tiek aplinkiniams gyvenimas taptų gražesnis bei lengvesnis.
Nesiverskite per galvą, vaikui to nereikia. Jam tereikia, kad jūs būtumėte laiminga. Nes tik laiminga mama gali išmokyti mažylį paprastų gyvenimiškų dalykų, ant jo pečių neužkraudama savo nesėkmių ir nusivylimų, o tuo pačiu metu reikalavimų ir lūkesčių. Yra dalykų, kurie nuo mamos norų ir valios nepriklauso.
BŪTI MAMA SUNKU
To niekas nemokė nei mokykloje, nei universitete. Kartais nuovargis, liūdesys ar kitos neigiamos emocijos ima viršų. Todėl visiškai normalu, kai moteris jaučia ne vien tik šiltus jausmus, bet ir pyktį, susierzinimą, nenorą mažylį glausti ir juo džiaugtis. Nepatikėsite, bet noras rėkti taip pat yra normalus jausmas. Tik svarbu, kad jis niekam nepadarytų nepataisomos žalos. Todėl jei jaučiate artėjančią audrą, verta atsitraukti, kad savo elgesiu neišgąsdintumėte savo turtelio. Na, bet jeigu jau pratrūkome prie vaiko, irgi nėra pasaulio pabaiga.
Svarbu suvokti, kas atsitiko, ir padaryti išvadas, kad ateityje tokie protrūkiai nesikartotų. Dvimetuko galite atsiprašyti, pasakydamos, kad esate labai pavargusi ar blogai jaučiatės, dėl to susierzinote ir tapote labai pikta. O kūdikėliui pakaks jūsų nebylaus atsiprašymo – jį priglausti ir pamyluoti. Vaikai gimsta nieko nežinodami apie šį pasaulį ir jį suvokia stebėdami mamos reakcijas. Taigi, tokiu savo elgesiu jūs to paties išmokysite ir savo atžalą – pasielgus netinkamai reikia atsiprašyti. Atminkite – pirmiausia jūs esate žmogus, turintis teisę būti neišsimiegojęs, pavargęs ir piktas, o tik tada – mama.
KALTĖ PERSIDUODA VAIKUI
Didžiausia vadinamųjų tobulų mamų bėda – jos nori, kad jų atžalos taip pat būtų tobulos. Ir jeigu mažylis yra ne toks, kokio jai norėtųsi (pavyzdžiui, daug verkia, supainioja dieną su naktimi, čiulpia pirštą, o paaugęs – kandžiojasi, mušasi), moteris jaučiasi esanti bloga mama ir dėl to netiesiogiai kerštauja savo vaikui, taip jį priversdama kentėti ir jaustis blogai. Mamos, kurios dėl savo atžalų, jų žodžiais tariant, verčiasi per galvą, neretai tikisi, kad vaikai tai įvertins ir atsidėkos joms savo geru elgesiu. O kas, jeigu vaikai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai jokios padėkos nerodo? Tokiu atveju šios mamos jaučiasi nusivylusios ir savo atžala, ir savimi.
ATLEISTI SAU
Jei kaltė, psichologų terminais kalbant, yra sveika, ji greitai praeina. Paprastai ilgiau nei dieną ar dvi neužtrunka. Kas kita, jei šis jausmas jus kankina ir dar ilgai nepaleidžia. Tuomet verta sunerimti, o prireikus netgi kreiptis pagalbos į psichologus. Šią kaltę psichologai įvardija kaip patologinę. Ją dažniausiai jaučia tos moterys, kurios anksti, kol dar mažyliui nėra vienų metų, išskuba į darbą arba kūdikį dėl vienokių ar kitokių priežasčių maitina ne mamos pienu, o pieno mišinėliu. Tiek vienu, tiek kitu atveju mama neturėtų jaustis kalta. Net jeigu ji dirba ne todėl, kad šeimai reikia pinigų, o dėl to, kad darbas labai patinka arba, kaip ji pati sako, kad „neiškristų“ iš darbo rinkos. Tai yra moters sprendimas ir pasirinkimas. Mažyliui yra geriau laiminga dirbanti mama, kuri jį saugiai palieka su kitu rūpestingu ir atsakingu žmogumi, nei ta, kuri būna su savo atžala dvidešimt keturias valandas per parą, tačiau jaučiasi nelaiminga ir nuolat galvojanti apie darbą.
Žindau per prievartą – prisipažįsta ne viena mama. R.Pipirienė: „Jeigu mama, maitindama kūdikį krūtimi, visąlaik bus įsitempusi, tokiu atveju geriau žindymo atsisakyti. Juolab kad šiuolaikiniai pieno mišinėliai pagaminti atsižvelgiant į vaiko poreikius. Mažam žmogučiui labiau nei maistas, kurį jam duodame, svarbu meilė, ramybė ir jūsų užtikrintumas.“
ATLEISTI SAU = MYLĖTI SAVE
Dar blogiau, nei save kaltinti dėl šiuo metu vykstančių įvykių, yra graužtis dėl praeities. Pavyzdžiui, įprasta, kad dažna mama šiais natūralizmo laikais jaučiasi blogai, jeigu jos kūdikis į pasaulį atkeliavo ne natūraliais gimdymo takais, o atlikus cezario pjūvio operaciją. Neva ji nevykėlė, negalėjusi pagimdyti pati, ir dėl to dabar jos „cezariukas“ yra jautresnis ir silpnesnis nei jo bendraamžiai. Ir tai, pasak psichologų, pati didžiausia nesąmonė. Iš tiesų didelis klausimas, ar tikrai gimimo būdas yra mažylio jautrumo ir silpnesnės sveikatos priežastis. O net jeigu tai ir būtų susiję, visi puikiai žinome, kad praeities pakeisti neįmanoma. Tokiu atveju lieka viena – atleisti sau. Negalėjimas atleisti sau rodo nemeilę sau. O ta mama, kuri nemyli savęs, nemokės mylėti ir savo mažylio. Taigi, metas pradėti (jei dar to nedarote) mylėti save.
NEPRIVALOTE TEISINTIS
Nesvarbu, kad ir ką nuspręstumėte – išeiti anksti į darbą ar maitinti savo atžalą pieno mišiniu, turite būti tvirta ir tikra dėl savo sprendimo. Ir jokia mama, anyta, draugė ar kaimynė negali pakeisti jūsų sprendimo. Nebent išsakyti savo nuomonę, bet ir tai tik tuomet, jei jūs to prašote. Ne kartą teko girdėti, kaip atvykusi paviešėti mažylio močiutė kritišku žvilgsniu apžiūri, ar namuose nėra nutūpusi net menkiausia dulkelė, ar košelės brangiausiajam anūkėliui kasdien verdamos iš ekologiškų daržovių, o ne šildomos pirktinės iš indelių. Jeigu jūs močiutės patarimo neprašėte, nelieka nieko kita, kaip tik jai nuoširdžiai, be pykčio ar ironijos, padėkoti už rūpestį ir pasakyti, kad jūs elgiatės taip, kaip jums atrodo geriausiai. O jeigu grįžęs po darbo dienos partneris pasidomi, kodėl nesutvarkyti namai ar nepagaminta vakarienė, argumentuodamas tuo, kad jūs visą dieną buvote namuose, kai jis ilgai sunkiai dirbo? Vyrui taip pat reikėtų nepamiršti padėkoti už rūpestį. Juk jūs pritariate jam, kad smagiau būti tvarkinguose namuose. Deja, to padaryti nespėjote, nes visą dieną leidote laiką su mažyliu. Todėl būtų šaunu, jei vyras pats imtųsi padaryti tai, ko jūs nespėjote.
Jeigu partneris vis tiek priekaištauja dėl netvarkos namuose ar nepagamintos vakarienės, tai rodo įtemptus poros santykius, ir mažylis čia niekuo dėtas. Mylintys žmonės paprastai vienas kito nekaltina, o kalbasi. Vyras, pamatęs nesutvarkytus namus ar tuščius puodus, gali paklausti, ką moteris šiandien veikė, kaip praėjo jos diena. O tada turėtų klausytis ir išgirsti – nepriekaištaudams ir nekaltindamas. Gali būti, kad tą dieną kūdikis buvo neramus arba pati mama blogai jautėsi. Kol mažylis dar neatšventė savo pirmojo gimtadienio, mamai turi rūpėti pirmiausia jis ir jo poreikiai, o ne dulkės ar neplauti indai.
Paprastai, jei moteris pati yra rami, nes žino, kad augindama kūdikį ji negali padaryti tiek daug, kiek iš jos yra tikimasi, ją bus sunku išvesti iš pusiausvyros, nes viduje nesijaučia kalta. Kas kita, jei pati mama jaučiasi neužtikrintai. Tuomet ji ir be kaltės jausis kalta. O aplinkinių kaltinimai ar priekaištai jos kaltės jausmą tik dar labiau sustiprins. Ir tai prie geros moters emocinės būklės, kuri itin svarbi auginant mažylį, tikrai neprisidės. Veikiau, priešingai – mama taps dirgli, įsitempusi ir pradės nerimauti.
