Daržovės išragautos, vaisiai ir uogos irgi išskanauti, taigi – atėjo metas grūdams… Tradiciškai pradėjome nuo grikių.
Virti ir malti ar malti ir virti?
Draugė iš manęs juokėsi, kai sprendžiau šią dilemą. Svarsčiau, kaip geriau padaryti, – ar virti košę ir tada ją sumalti, ar pirma sumalti kruopas ir tada virti. Išbandžiau visaip – maliau kavamale kruopas stambiau, smulkiau, tada bandžiau sutrinti jau išvirtą košę vienaip, kitaip ir žiūrėjau, kaip geriau, kaip labiau Liepai patinka. Man labiau patiko pirmasis variantas – išvirtą košę sumalti. Taip ir paprasčiau, ir įrasčiau: kadangi virti košę – ne naujiena ir ne aukštasis pilotažas, tai įprastai išverdi, sumali, ir viskas. O kitu atveju kavamale smulkini kruopas ir toks įspūdis, kad… verdi miltus. Bet čia jau kiekvienai mamai kitaip – mano draugė kuo puikiausiai verda tuos „miltus“ ir kitaip neįsivaizduoja.
Tiesa, smulkinti iki pat miltų nereikėtų, čia gal aš taip perdėtai pavadinau – kai vaikutis jau ne visai mažytis ir ragauja kruopų košes po daržovių tyrių, galimi ir rupesni gabaliukai. Aišku, jei pradedama primaitinti nuo grūdinių košyčių, tada jau reikia žiūrėti pagal situaciją – gal ir verta malti iki miltų.
Košių vertintoja skiria aukščiausią įvertinimą!
Taigi – pirmoji Liepos grūdų košė buvo grikių. Pati be galo juos mėgstu, vyliausi, kad patiks ir jai. Neklydau! Nenorėjau iškart duoti labai daug, bet, atrodė, kad sudorotų visą dubenėlį. Tiesa, paėmusi bet kokio naujo maisto pirmąjį kąsnelį ji būna labai atsargi, o veido išraiškos – nepakartojamos. Aš net filmuoti pradėjau, kai duodu ką naujo paragauti. Nesvarbu, kas tai būtų, – ar kitokia košė, ar uoga, kurios dar neragavo, mažoji susiraukia, čepsi ir dar pasako tokį garsą, kažką panašaus į „mmm“… Su namiškiais juokiamės, kad auga gurmanė ir jos „mmm“ – tai penkios žvaigždutės patiekalui. Vyresnioji dukra juokauja, kad dabar turiu nuosavą maisto kritikę. Na, bet nukrypau nuo temos.
Antroji košė – avižų. Tiko! Trečioji buvo sorų. Nežinau, kas nepatiko, bet pirmojo šaukštelio nelydėjo „mmm“, pirmasis šaukštelis lėkė lauk su garsu „tfu!“ Patikrinau – tikrai ne per karšta, skani… Atsargiai pabandžiau antrą ir jau pasiruošiau atakai, bet jos nebuvo. Tiko! Kai išragavo kelių rūšių košes, pradėjau duoti košių makalainių: grikiai ir avižos; grikiai ir soros; miežiai ir avižos; grikiai, miežiai ir avižos ir t. t. Vienos patikdavo labiau, kitos mažiau, bet grūdų košes mergaičiukė kirto ir kerta su didžiausiu malonumu!
Atradimas Nr. 1
Tiesa, pastebėjau, kad pirmus šaukštus suvalgydavo be tokio didelio entuziazmo kaip kitus. Ir niekaip nesupratau kodėl – košės jai skanios, patinka, bet patys pirmi keli šaukštai kažkokie ne tokie… Galiausiai supratau, kur šuo pakastas! Pasirodo, mano valgytojai daug skanesnis vėsesnis maistas. Ir, jei jai reiktų rinktis tarp šilto ir šalto, rinktųsi atvėsusį. Niekad neduodavau karšto, tik šiltą, bet štai, kai jau beveik visai atvėsdavo, tada jai tikdavo labiausiai. Vos tik tai atradau, ir pirmi šaukštai ėmė tikti ir patikti, nes jau siūlydavau drungną košę.
Beje, čia gimė dar vienas galvosūkis – kaip padaryti, kad ta ir taip drungna košė per kelias minutes nevirstų visai šalta. Liepai, be jokios abejonės, tiktų ir tokia, bet mano mamiška širdis visgi nori, kad vaikas nevalgytų šalto maisto. Ir čia mums pagelbėjo lėkštė, kurią gavom dovanų, kai Liepa buvo dar visai mažytė ir kurią buvau nukišus kažkur giliai spintoje. O ta lėkštė ypatinga tuo, kad į ją galima pripilti karšto vandens, uždaryti angelę ir ant viršaus dėti maistą – būdamas ant to karšto vandens, esančio lėkštėje, maistas neatvėsta.
Atradimas Nr. 2
Dar vienas malonus atradimas – SEMPER išspaudžiamos grūdų košės. Nerealiai patogu ir nerealiai skanu (taip taip, truputį paragavau ir aš…). Susiklostė taip, kad pora savaičių buvo ganėtinai intensyvios – tai mankštos, tai vyresniųjų vaikų draugų gimtadieniai, į kuriuos buvome pakviesti, tai visokie kitokie reikalai mieste, tad tos košelės nepaprastai gelbėjo. Tik aš, naivuolė, tikėjausi, kad mano vaikas paims ir gražiai išsiurbs, tad pirmą pakelį jai daviau į rankytes ir… košės buvo visur: plaukuose, ant rūbų, rankų, veido, kažkiek ir burnoje… Na, bet kelios pamokėlės ir sekasi jau geriau, nors dar reikia padėti. Liepai skanios buvo absoliučiai visos ragautos, o jų ir pasirinkimas gausus: ryžių ir avižų košė su obuoliais ir cinamonu, ryžių ir avižų košė su jogurtu, obuoliais ir kriaušėmis, pieniška avižų košė su braškėmis ir t. t.
Valgėme jas visur – gimtadieniuose, lauke, automobilyje, laukdami eilėje ir pan. Labai patogu – jokių šaukštų, dubenėlių, atsuki ir ragauji.
Duodama šias košeles dar nusižiūrėjau ir SEMPER išspaudžiamas mėsiškas, yra ir vegetariška lazanija (ją Liepa jau ragavo būdama draugų gimtadienyje – įvertino ilgu „mmmm“). Numačiau, kad mėsiškos puikiai pravers atostogaujant prie jūros!
Mama Gražina
Straipsnių ciklą apie kūdikių ir vaikų mitybą pristato SEMPER (www.semper.lt).
