JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Kaip Kalėdas švenčia lietuviai: skirtingos šeimų tradicijos

Kaip Kalėdas švenčia lietuviai: skirtingos šeimų tradicijos

Iš vaikystės atkeliauja tas nenusakomas jausmas, lyg pagardintas cinamonu, kvepiantis mišku, dovanojantis nepaprastą bendrystės jausmą ir tikėjimą stebuklu. Kalėdos – magiškas metų laikas, dosnus tradicijų ir papročių. Kiekvienoje šeimoje tradicijos dažnai perduodamos iš kartos į kartą, o neretai sukuriama ir naujų.

Birutė, Jono (5 m.) ir Gytės (2 m.) mama

Mano vaikystėje Kalėdos buvo ta šventė, kurios itin nekantriai laukdavau. Menu, kaip tėvų duodamus tris litus užkandžiams mokykloje prieš šventes su broliais imdavome taupyti, atsisakydami gardžių bandelių, nes turėdavome kilnų tikslą – nustebinti savo tėvelius dovanėlėmis. O patys Kūčių naktį visuomet stengdavomės neužmigti ir susekti, kaip ir kas po egle palieka dovanų.

Užaugome taip ir nepamatę (juokiasi). Kalėdų ir Kūčių tradicijų mūsų šeimoje buvo griežtai ir tiksliai laikomasi. Mums itin nekantru buvo puošti eglutę, tačiau kabinti žaisliukus tėtis leisdavo likus vos valandai iki Kūčių vakarienės. Dabar jau šią tradiciją šiek tiek pakeitėme, tačiau išliko paprotys palikti nepakabintų žaisliukų tiek, kiek yra mūsų.

Vakare, visi susirinkę, pirmiausia apsikabiname, susitaikome, atsiprašome už tai, kas galbūt buvo negerai, tuomet padėkojame už metus, už tai, kad visi esame sveiki, ir užkabiname kiekvienas savo žaisliuką. Mūsų šeimoje išlikusi ir tradicija keliauti į mišias po Kūčių vakarienės. Tiesa, stalo niekada nenukraustome per naktį – kad ateitų pasivaišinti iškeliavę anapilin artimieji. Jiems ir prie šventinio stalo visuomet būna padėta viena tuščia lėkštutė. Iš tėvų namų atsineštos tradicijos ir mūsų šeimoje nepakito, šventai jų laikomės. Nuo mažų dienų skiepijame vaikams švenčių tradicijas ir puoselėjame bei saugome tą natūralų tikėjimą šv. Kalėdų stebuklu. 

Judita, Dovydo (11 m.), Radvilės (9 m.) ir Aistės (1 m.) mama

Eglutę visuomet puošiame antrąją gruodžio savaitę. Ankstoka, tačiau vaikai to puošimo labai laukia, o ir egle norisi pasidžiaugti ilgiau. Kol vaikai buvo mažesni, paslėpdavome eglę už durų ir jie šventai tikėdavo, kad ją atnešė ir paliko už durų nykštukai.

Turime tradiciją, užkabinant pirmąjį žaisliuką, sugalvoti norą ir išlaikyti jį paslaptyje. Galiu išduoti: mano noras visuomet skamba panašiai – prašau sveikatos, kantrybės ir išminties, būnant su šeima. Pirkti eglės vykstame visi kartu. Visuomet perkame kuo didesnę! Tą vakarą namie būna daug chaoso. Pirmiausia bandome pastatyti eglę, tada iš garažo parnešame dėžes su kalėdinėmis dekoracijomis ir vaikai kuo skubiau bando jas išardyti ir sukabinti žaisliukus. Smagi betvarkė ir gera nuotaika būna garantuota! 

Baigę eglės ir namų puošimą, kepame pyragą su cinamonu. Iki šiol tai darydavau aš, tačiau šiemet šią pareigą perims vyriausioji dukra, mat puikiai išmoko. Ir pagaliau, gurkšnodami arbatą ir skanaudami pyragą, įžiebiame eglę. Taip pradedame laukti didžiųjų metų švenčių.

Irma, Mato (5 m.) ir Igno (3 m.) mama

Kaip ir dauguma šeimų, taip ir mūsų Kalėdas švenčia su seneliais ir tėvais. Tai ypatingas laikas kartu. Jau tradicija tapo kelerius metus iš eilės mus aplankantis Kalėdų Senelis. Kitoks Kalėdų Senelis… Ne tas, kuris atneša tik gausų dovanų maišą ir už eilėraštį ar dainelę išdalija juos vaikams, o toks, kuris priverčia pažiūrėti vienas kitam į akis ir pasakyti, kokie mes vieni kitiems esame svarbūs. Jis atneša didžiausią dovaną – amžinąsias vertybes, kurių nenusipirksi už jokius pinigus.

Tiek senelius, tiek mus jis paskatina susimąstyti, kad esame vienas dėl kito ir vienas kitam. Po pirmojo jo apsilankymo supratome, kad žaismingas dovanų dalijimas yra kur kas paprastesnė pramoga nei gebėjimas pasakyti svarbius žodžius artimiausiems žmonėms. Žinodami, kad neįsivaizduojamai sunku pasakyti tai, ką jaučiame vienas kitam, dabar jau net įpratome atsakingai ruoštis jaukiam meilės prisipažinimui kiekvienam, kas užima vietą širdies kertelėje.

Justė, Ugnės (5,5 m.) ir Gusto (7 mėn.) mama

Kai tėtis prieš kokius 15 metų gavo iš vienos įmonės dovanų kepti paruoštą marinuotą kalakutą, nė vienas nebūtume patikėję, kad tai taps kasmetiniu šv. Kalėdų ryto patiekalu. Tąkart atrodė: kaip mes tokį didžiulį kepsime, kaip jis orkaitėn tilps, kas jį tokio dydžio suvalgys?.. Išnyko tas keptas kalakutas nuo gausaus vaišių stalo pats pirmasis. Taigi, anas dovanotas kalakutas visiškai netikėtai ir nelauktai tapo mūsų šeimos kalėdinės tradicijos pradininku.

Vėliau kasmet kepdavome ir tebekepame pas tėvus didesnį ar mažesnį, bet visada visą kalakutą. Buvo laikas, kai tėvai patys šių paukščių užaugindavo, dabar keleri metai vis perkame iš pažįstamo ūkininko „nediduką“ 7–8 kilogramų paukštį. Mama vis tobulina receptą: kelias dienas iki švenčių didžiulį paukštį laiko marinate su citrinomis, vėliau įtrina žolelėmis, kmynais, patepa sviestu. Ankstyvą šv. Kalėdų rytą namai pakvimpa švelniu aromatu.

Buvo metų, kai kildavo mintis: „Ai, gal nebereikia“, bet su seserimi vis prieštaraudavome, juk tai – mūsų tradicija, nelaužykime jos, išlaikykime. O dabar, kai pas tėvus suvažiuosime visi: aš, sesuo, brolis – visi su antrosiomis pusėmis ir vaikais, tos metų metus puoselėtos tradicijos tik dar labiau žavi ir norisi jas išlaikyti bei perduoti savo vaikams.

Edita , Tajaus (5 m.) ir Herkaus (3 m.) mama

Iš vaikystės iškyla vaizdinys – didžiosios šventės pas močiutę su gausiu giminaičių būriu. Augome mes ir tas gausus ratas pamažu išvažinėjo, atitolo. Bet tradicijos gyvuoja tiek, kiek patys pasirūpiname jų tęstinumu. Kūčių vakarienė ir šv. Kalėdų šventė persikėlė į mano mamos namus, kur susirinkdavo taip pat nemažas būrys artimųjų.

Vis dėlto netikėtai pernai nutiko taip, kad dauguma įprastai kartu švęsdavusios kompanijos išskrido kas kur, tad likome tik keturiese. Ilgai nedvejoję, nusprendėme patobulinti kitą mūsų tradiciją: dažnai šeimos narių gimtadienius sutinkame svetur, tad nusprendėme šaltos žiemos darganą iškeisti į kaitrią Egipto saulę. Taip visai atsitiktinai gimė naujas šeimos paprotys – per Kalėdas mėgautis Afrikos saule. Šiemet taip pat planuojame šventes sutikti karštai.

Greta, Milėjos (1 m.) mama

Tiesą sakant, turime su vyru gana neįprastą tradiciją. Gruodžio pradžioje, kai visi ima gyventi advento nuotaikomis, mudu pradedame žiūrėti visas filmo „Haris Poteris“ dalis. Šis filmas mums kuria magišką nuotaiką, o jo garso takelis asocijuojasi su žiema ir šv. Kalėdomis. Žiūrime filmą, gurkšnodami karštą kakavą ir valgydami dar šiltą pyragą. Likus kelioms dienoms iki šv. Kalėdų, kepame meduolių namuką. Išimtis buvo tik vieni metai – pernykščiai, mat prieš pat Kūčias, gruodžio 22-ąją, pasaulį išvydo mūsų pirmagimė ir visas šventinis šurmulys prieš šį didingą įvykį nublanko.

Visos šventės prabėgo lyg pagreitintame kine, o mes mėgavomės pirmosiomis dienomis su mūsų išsvajotąja mergyte. Vis dėlto šiemet, kaip ir visais ankstesniais metais, važiuosime tradiciškai rinktis, parsinešti ir puošti eglutę. Viršūnę visada uždeda vyras! Šių švenčių ypač laukiu ir todėl, kad ir mažoji metinukė šiemet įsitrauks į tradicija virtusį eglutės dekoravimą drauge. O aš jau nekantrauju, kada ji ūgtels ir šeimos ritualai pasipildys naujais papročiais – laiškais Kalėdų Seneliui, dovanų pakavimu, išradingo advento kalendoriaus konstravimu.

Renata, Deivido (4 m.) ir Manto (1 m.) mama

Mūsų šventės visiškai skiriasi nuo įprastų šeimų. Kadangi vyras jau dešimtmetį darbuojasi Kalėdų Seneliu, šventimą deriname pagal jo neįprasto darbo grafiką. Įprastai Kūčių rytą keliamės apie 6 valandą, baigiame ruošti iš vakaro pradėtus patiekalus ir jau 10 valandą ryto visi sėdame prie Kūčių stalo. Vėliau tėtį, Kalėdų Senelį, išleidžiame pas kitus vaikus.

Pernai jis vyko šeimų aplankyti vienas, mat pati buvau ką tik pagimdžiusi antrąjį sūnų, paprastai aš jį lydžiu kaip Snieguolė. Šiemet jau ir man bus darbymetis. Kai per Kūčias, Kalėdas ir Naujųjų naktį nuo vidurdienio iki vidurnakčio lankai šventiškai nusiteikusias šeimas, jausmai būna dvejopi – liūdna, kad tavo vaikai tuo metu yra palikti močiutės globai, bet per šį laikotarpį neblogai uždirbame ir vaikams pateikiame savotišką kompensaciją, tad iškart po Naujųjų išvykstame į Egiptą.

Gruodis mums – pats darbymetis, nes su vyru esame ne tik Kalėdų Senelis ir Snieguolė, dirbame dar ir kaip iliuzionistas su šokėja… Menu praėjusių metų gruodį, kai tėtis vos spėjo nusimesti Kalėdų Senelio apdarus, prieš atvykdamas į gimdyklą. Keturmetis Deividas niekada neina miegoti, nesulaukęs, kol grįš Kalėdų Senelis, kuris jam tiesiog yra tėtis su raudonu paltu. 

Indrė, Nidos (5 m.) ir Beno (10 m.) mama

Mūsų šeimoje – labai artimi, glaudūs ir stiprūs ryšiai. Šeima – tai ne tik aš su vyru ir vaikai, mūsų šeima – tai mano tėvai, anyta ir mano sesers šeima. Kūčias ir šv. Kalėdas kasmet švenčiame paeiliui vis kituose namuose, tačiau būtina sąlyga – visada visi kartu. Šiemet sutiksime didžiąsias metų šventes anytos namuose. Kaip ir kiekvienuose namuose, stalas būna labai dosnus, sotus ir nors tarp tradicinių patiekalų įsimaišo vienas kitas naujas, būtinai visada ant stalo privalo garuoti cepelinai su džiovintais baravykais.

Didžiąją dalį šventinės ruošos ant savo pečių paima mano mama ir anyta, o mes pasirūpiname, kad į šventę aplankyti vaikų ir nudžiuginti suaugusiųjų visada atvyktų Kalėdų Senelis. Jam eilėraščius beria ne tik vaikai, bet pakratyti atmintį tenka ir vyresnės kartos atstovams. Tiesa, visi drauge paminime ir mano vyro gimtadienį – jis gimęs Kūčių išvakarėse.

Akvilė, Eido (5 m.) ir Juro (10 m.) mama

Būsiu atvira – mūsų šeima mėgsta daug ir skaniai pavalgyti, todėl Kūčios yra tikra puota skrandžiams. Turiu savo firminį, jau keletą metų gaminamą patiekalą – šprotų mišrainę (į didelį dubenį paeiliui porąkart susluoksniuojami smulkiai supjaustyti pomidorai, svogūnai, kiaušiniai, šprotai, visa tai reikia paslėpti po majonezo sluoksniu ir užbarstyti tarkuoto sūrio). Ir nors šis patiekalas „nusižengia“ tradicijoms, mat gaminamas su majonezu, nuo gausaus vaišių stalo jis dingsta akimirksniu. Artėjant Kūčioms, visada žinau, kad privalau jį paruošti, tai jau tapo tradicija ir visi su nekantrumu laukia, kada galės jo paskanauti.

Dar vienas svarbus kasmetinis mūsų švenčių akcentas – stalo žaidimai. Tai puikus būdas sujungti visą šeimą, kartu pašėlti ir iki soties kvatotis. Šis užsiėmimas dovanoja begales gerų, pozityvių emocijų, todėl tradiciškai ir Kalėdų Senelis mums būtinai atneša kokį nors naują, dar neišbandytą, mūsų kolekcijoje neturimą žaidimą. Žinoma, jei Kalėdos būna snieguotos, mielai keliaujame pramogauti į gamtą. Mėgstame aktyvų poilsį, todėl galimybės nusileisti su vaikais rogėmis nuo kalno, klajoti miško takais su slidėmis ar ant ledo sukaustyto ežero paišyti figūras pačiūžomis mums kelia didžiulį malonumą. 

Diana, Lauritos (17 m.), Mato (13 m.) ir Gerdos (5 m.) mama

Visi trys vaikai kasdien atlieka advento kalendoriaus užduotėles ir už tai iš kojinių pasiima kiekvienam skirtą dovanėlę. Prieš Kalėdas iš sagų, veltinio, druskos masės gaminame eglutės žaisliukus. Daug smagiau dabinti eglę savo gamintais žaisliukais, kuriuose sudėta tiek daug meilės ir šilumos. Šventiniu laikotarpiu namai visada kvepia imbieriniais sausainiais ir miško egle – visada puošiame tikrą. Kalėdų šventimas pasikeitė prieš 13 metų, kai 2006-aisiais gruodžio 26-ąją gimė mūsų vidurinėlis sūnus Matas.

Kūčių vakarą visuomet švenčiame su tėvais pagal visas tradicijas, einame pasivaikščioti po mūsų apylinkes, pačiuožinėti nuo kalno. Pirmąją Kalėdų dieną visuomet ruošiamės Mato gimtadienio šventei. Sūnui visada įteikiame dvi dovanas – kalėdinę ir gimtadienio. Kai augo vyresnėliai, namuose gyveno vos keli gyvūnai, tačiau vaikai visuomet, rašydami laiškus Kalėdų Seneliui, konkrečiai parašydavo, ką reikėtų atnešti ir jų augintiniams, tad dovanas gaudavo ne tik šeimos nariai, bet ir kiekvienas augintinis. Šiuo metu turime nemenką jų būrį – tris šunis, tris priglaustas katytes, vėžlį ir dvi šinšilas. Prieš trejus metus mūsų šeimos gyvūnų gretas papildė vokiečių aviganė Jūrų Pelėda Laukinė Vilkauogė, kuri gimusi per šv. Kalėdas. Tad tą dieną patiekiame du tortus: šuniškas – Pelėdai, o mums – saldusis tortukas. 

Kristina, Benedikto (12 m.), Cristiano (10 m.) ir Mariaus (4 m.) mama

Mūsų šeimos tradicijos – lietuviškų ir norvegiškų papročių mišinys. Prieš šv. Kalėdas visada pagaminame kelis imbierinių sausainių namukus, kuriuos tradiciškai nugriauname ir valgome Naujųjų naktį, tikėdami, kad išsipildys visi norai. Gruodžio 13-ąją Norvegijoje švenčiama šv. Liucijos diena, kuri mums ir vėl asocijuojasi su kepiniais – drauge raitome S formos Liucijos bandeles. Lietuviškų Kūčių patiekalų nebevalgome, laikomės norvegų papročio tą vakarą valgyti kiaulienos šoninę su kauliukais.

Beje, visuomet stengiuosi, kad lietuviško skonio šventėje vis dėlto būtų – pasistengiu, kad iš Lietuvos iki Kalėdų į mūsų namus atkeliautų kūčiukų bei kalėdaičių („plotkelių“). Gaminu aguonų pieną, verdu pyragiukų su aguonomis, maišau baltą mišrainę. Jei pavyksta, parsisiunčiu ir šakočio ar tikros lietuviškos duonos. Ją kartais iki švenčių specialiai net šaldiklyje užšaldau. Tiesa, jei vykstame švęsti į norvegų uošvių namus, ten ragaujame tradiciškai ruoštų avienos kauliukų pagal specialų receptą, ypatingo limonado, kotletukų, kurių įsigyti galima tik prieš šv. Kalėdas.

Mano galva, norvegai lengvai pamišę, nes turi begales įvairių skanumynų, kurių galima įsigyti tik šventiniu laikotarpiu. Vaikai labiausiai laukia advento kalendoriaus ir būna labai pamaloninti, jei tai būna ne pirktinis kalendorius, o mūsų pačių padarytas su įvairiomis užduotimis ir, žinoma, nedidukėmis dovanėlėmis. Visada keliaujame į iškilmingą eglutės įžiebimo šventę, kurioje Kalėdų Senelis vaikus vaišina skanėstais, o suaugusieji skanauja specialaus kalėdinio gėrimo – gliogo (savita tradicinio glintveino (karšto vyno) interpretacija skandinavų šalyse).

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI