JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Jūratė Bortkevičienė - apie tradicijų svarbą vaikams ir "išaugtus" ritualus

Jūratė Bortkevičienė – apie tradicijų svarbą vaikams ir “išaugtus” ritualus

Tradicijos teikia vaikams saugumo, o šeimai padeda pajusti vienybės jausmą ir bendrauti, sako psichologė  Jūratė Bortkevičienė, trijų vaikų mama. 

Vaikams patinka tradicijos, kai sukuri ritualą, kurį vis pakartoji. Yra didžiosios metų šventės – Kalėdos, Velykos, jų šventimą mes paveldėjome iš kartos į kartą. Sukurkime naujų ir savų, būdingų tik mūsų šeimai. Tai gali būti metų tradicija, kai, tarkime, visa šeima planuoja kelionę kartu. Pavyzdžiui, užrašo, ką norėtų pamatyti, kur nukeliauti, ir tuomet visi kartu sprendžia, ką renkasi, arba traukia burtus. Net pats kelionės planavimas jau vienija visą šeimą ir moko ieškoti bendrų sprendimų, tolerancijos ir pagarbos kito žmogaus nuomonei.

Arba metų fotosesija, pavyzdžiui, visada toje pačioje vietoje. Savaitgalių ritualai – aplankykite vis naują vietą, kurios dar nesate matę, pradžiuginkite kokį nors seną ir retai matomą, galbūt vienišą giminaitį, bent kartą per mėnesį išsiruoškite į muziejų, baseiną ir t. t. Tinka viskas, kiek leidžia jūsų finansinės galimybės ir jūsų pačių fantazija.

Norų pildymas ir išsipildymas

Gražias tradicijas, būdingas tik jūsų šeimai, galima sukurti per vaikų gimtadienius. Vaikas, tarkime, per savo gimtadienį gali nieko nedaryti, jam tai – pasilepinimo diena, jis gali daryti visa, ką nori, o visi kiti šeimos nariai aplink jį šokinėja. Dar neteko iš savo vaikų išgirsti kokių nors nepamatuotų, neįgyvendinamų norų. Tiesiog tą dieną jie gali rengtis, ką nori, užsisakyti pusryčių, kokių pageidauja, jau iš vakaro, pasirinkti vakarienės meniu, nuspręsti, ar nori svečių, ar tik šeimos rate pabūti, ir t. t. 

Bendra vakarienė

Visiems patarčiau surengti bendrą vakarienę prie stalo, kai šeimos nariai susirenka iš darbų, darželių, mokyklų. Bent jau vakarinės arbatėlės susėskite išgerti visi drauge ir pakalbėkite apie savo dieną, kaip kas ją praleidote. Galite išsiskaičiuoti, kas pirmas pradės pasakoti, taip išmoksite įvairių skaičiuočių.

Nekalbėkite sausai: „Buvau darbe, dirbau, grįžau iš darbo.“ Kalbėkitės apie tai, kaip jautėtės per dieną, kas patiko, o kas – ne, kokių iššūkių turėjote, kaip juos įveikėte. Gerai, jei vaikai girdi tai, kad darbe ne šiaip praleidžiate dieną, tačiau susiduriate su tam tikrais iššūkiais ir juos kažkaip įveikiate. Aišku, nereikia jų apkrauti tokia informacija, kurios jie dar nepajėgia suprasti. Mažylių reiktų klausti konkrečių klausimų: „Su kuo tu šiandien daugiausia draugavai? Kokius žaidimus žaidei? Ką mėgsta tavo draugai? Kokie tavo draugų vardai?“ Ir t. t. Taip mes visi pasipasakojame.

Bet tai jokiu būdu neturėtų vykti priverstinai – susodinate ir liepiate pasakoti. Prievarta šiltų santykių nesukursite. Kartais vaikai gali iki galo neišklausyti, svarbu nepertraukinėti jų ir smalsiai klausytis bei išgirsti.

Vakaro ritualai

Susikurkite ir vakaro tradiciją. Be bendro susėdimo prie stalo, surenkite stalo žaidimų vakarą ar vakarines diskotekas. Jei žinote, kad vaikai per dieną nepakankamai „išsikrovė“, surenkite trijų–keturių dainų šokius ir visi pašokite. Taip linksmintis patartina, likus bent porai valandų iki miego. Galite prieš miegą drauge su mažyliais padaryti tempimo pratimų, taip atpalaiduosite raumenis, sumažinsite dienos nuovargį, „nuimsite“ įtampą, vaikiukams tai labai patinka. Ir paskutinis ritualas prieš pat miegą – išsirinkti knygutę ir ją paskaityti, paskui trumpai aptarti, kas labiausiai iš jos įstrigo, kas patiko, kas nepatiko. Toks aptarimas labai gerai parodo, kokia buvo mažųjų diena iš tikrųjų.

„Išaugtos“ tradicijos

Kai vaikai žino, kas jų laukia, jie iš anksto išgyvena laukimo džiaugsmo jausmą. Mažam žmogui ir taip per dienas nutinka daug netikėtumų, todėl jam reikia pastovumo, tradicijų ir ritualų. Šiuolaikiniai tėvai labai linkę vis kur nors išvažiuoti, lėkti, bėgti, jie tiesiog nebemoka būti namuose. Žinojimas, kas jų laukia, vaikus ramina. Tarkime, mažasis jaučiasi saugiai, kai žino, kad penktadienį jo laukia graži šeimos tradicija, kai visi, pavalgę picos ir pabendravę prie stalo, susės žiūrėti kokio nors filmuko.

Svarbu savo šeimos tradicijas ir ritualus kurti ne dirbtinai – tai nebus smagu, įdomu, nebus ir laukiama, o taps tikra našta. Reikia paisyti vaiko norų, kai kurios tradicijos nunyksta natūraliai, kartais iš tam tikrų ritualų vaikai tiesiog išauga. Tėvams, kuriantiems tradicijas, labai norėčiau priminti, kad būtų nuoseklūs ir atsakingi, nes dažnai nutinka taip, kad suaugusieji sugalvoja ką nors, vaikams tai patinka ir staiga atsiranda išimčių ir visokiausių išsisukinėjimų: ne šiandien, aš pavargęs, bus dar tų penktadienių ir pan. Patys suaugusieji, sukūrę tradiciją, savomis rankomis ir sunaikina. Vaikas nusivilia, jam liūdna, tai net ne tradicija, tiesiog kažkas smagaus įvyko, bet nežinia, ar pasikartos.

Kūčių vakaras

Yra tradicijų, kurias mes tarsi paveldime iš kartos į kartą. Tačiau ar iš tiesų sukuriame tai, kas būtų įsimintina ir prasminga visai šeimai, ypač vaikams? Tarkime, per Kūčias padengiamas stalas ir paruošiama 12 patiekalų. Kodėl nepaisyti vaiko poreikių ir tuo pačiu metu neparodyti jam savo pagarbos, galbūt paruošiant jam tinkamų patiekalų?

Nereikia atskiro stalo, tačiau keletą patiekalų tikrai galima pagaminti. Manyčiau, kad graži tradicija galėtų būti pakviesti vaikus drauge gaminti, o ne vyti juos iš virtuvės, girdi, „nesipainiok čia mums po kojomis, eik pažiūrėk, kol patekės Vakarė žvaigždė“. Graudžiai skamba? Bet taip kartais būna, mes taip skubame visko daug prigaminti, kad patys tampame irzlūs, bet juk viską gaminame sau, jei bus ir mažiau – nesvarbu, svarbu, kad kartu ir su šypsena. Sukuriama įtampa, o ne šventinė nuotaika.

Kita bėda, kad, susėdus prie stalo, mažyliai paprastai labai greitai atsipalaiduoja ir pradeda linksmintis, o tada ką girdi? Ir vėl priekaištus: „Susikaupk, apsiramink, šiandien ramus vakaras, turi vyrauti ramybė.“ Juk mes galime pasistengti sukurti tikrą šventę. Gražiai ir įdomiai paaiškinkite vaikui, kodėl mes valgome kaip tik 12 patiekalų, nuvažiuokite pažiūrėti prakartėlės, papasakokite, kokia tai stebuklinga naktis. Padėkite tuščią lėkštę jau išėjusiems iš šio pasaulio artimiesiems, pasakykite, kad tikima, jog mirusieji gali naktį ateiti, prisiminkite ir pakalbėkite apie jau iškeliavusiuosius.

Aš tikiu stebuklais, noriu, kad jais tikėtų ir mano vaikai, juk viskas priklauso nuo požiūrio. O gal tie gyvūnai iš tiesų kalba, tik mes jų negirdime?.. O burtai Kūčių naktį – tai taip smagu… Mūsų šeimoje buriame ateitį: iš po puodelio traukiame daiktus, kurie pagal bendrą sutarimą ką nors reiškia. Aišku, mes šitas tradicijas patobulinome, kad būtų aktualu mūsų šeimai, ir, užuot traukę tradicinius rūtos šakelę, vestuvinį žiedą ir rožinį, po puodeliu slepiame pinigėlį (uždarbis), mašinytę (kelionė), kreidą (daug mokslo) ir vestuvinį žiedą (sukursi šeimą).

Taip pat rašome 12 norų (svajonių), garsiai perskaitome, o tuomet dedame po pagalve ir iš ryto ištraukiame 3. Tikime, kad jos kitais metais ir išsipildys. Kiek būna džiaugsmo, kai tai tampa realybe. Susėdę prie Kūčių ar Kalėdų stalo, pakalbėkime apie tai, ką nuveikėme per metus, ką planuojame daryti kitais. Tai teikia vaikams saugumo, optimizmo.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI