Moteriai, esančiai motinystės atostogose ir auginančiai kūdikį ar mažametį, dažnai pavydima: atostogauja, nieko neveikia, niekur neskuba, jokios įtampos, galutinių terminų ir pan. Jei jauna mamytė pasiskundžia nuovargiu, aplinkiniai jos net nesupranta. „Ir kaip tu galėjai pavargti? Argi sunku būti namie su vaiku?“ Tačiau auginti mažą žmogų – tai darbas 24 valandas ir 7 dienas per savaitę. Juk vaikas – ne tik besišypsantis pupulis: jis būna ir labai neramus, ir serga, ir nemiega. Koks nuovargis labiausiai kamuoja mamas? Kiek laiko jis trunka?
Konsultuoja šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė, www.seimospsichologas.eu.
Kas sukelia nuovargį?
Nuovargis – natūralus signalas, perspėjantis, kad laikas ilsėtis. Pavargti yra normalu. Remiantis „Medicinos enciklopedija“, nuovargis – tai fizinis ir dvasinis silpnumas, pasireiškiantis dėl įtemptos fizinės ar protinės veiklos, gausaus informacijos srauto, jausmų įtampos, stiprių ar nuolatinių dirgiklių. Nuovargis kyla dėl nervinių ląstelių išsekimo ir apsauginių reakcijų slopinimo. Tiek dėl protinio, tiek dėl fizinio krūvio audiniai išeikvoja daug energinių išteklių, atsiranda kenksmingų medžiagų apykaitos produktų. Nuovargis gali būti bendras, fizinis, protinis ar emocinis (psichologinis). Tinkamas poilsis, geras miegas paprastai nuovargį greitai pašalina ir grąžina darbingumą. Bet jeigu po trumpesnio ar ilgesnio poilsio, po savaitgalio ar atostogų žmogus vis tiek jaučia įtampą, nerimą, nenori dirbti, tuomet jau reiktų susirūpinti ir ieškoti tokios būsenos priežasčių.
Kaip būtent pavargsta mama?
Moteris, auginanti kūdikį ar mažametį, kasdien sunkiai triūsia. Ji turi atlikti daugybę veiksmų, užduočių, susijusių su vaiko priežiūra. O kur dar įvairūs buities darbai: rūpinimasis švara, maisto gaminimas? Be to, kiekviena mama, besirūpindama vaiko poreikiais, bendraudama su juo, patiria begalę tiek teigiamų, tiek neigiamų jausmų, kuriuos ne visada suvokia ar gali iš karto išreikšti. Ji priversta juos valdyti ar užslopinti. Tai reikalauja papildomos energijos ir kelia emocinę įtampą.
Dažna motina savo poreikius nustumia į paskutinį planą, nes paprasčiausiai nelieka laiko sau. Dalis moterų pervargsta todėl, kad neturi padėjėjų, tarkime, vyras beveik nepadeda, nes daug dirba, o tėvai gyvena kitame mieste. Net nukulniuoti į parduotuvę tokiai mamai tampa nemenku išbandymu. Žinoma, dar sunkiau tuomet, kai vaikelis irzlus, nerimastingas. O jeigu jis dar ir blogai miega, tokiu atveju mama nuolat jaučiasi neišsimiegojusi. Jos nervų sistema tampa itin labili – ji greitai susinervina dėl bet kokios smulkmenos.
Nuovargis augant atžalai gali kisti?
Taip, tačiau tai – labai individualu. Vienos mamos tik iš pradžių gali jausti didesnį fizinį nuovargį, nes jų organizmas labiau reaguoja į miego trūkumą, dažną žindymą, hormonų pokyčius, padidėjusią atsakomybę, stresą. Tuo tarpu kitas labai ilgai kamuos tiek fizinis, tiek emocinis išsekimas, nes vaiko gimimas joms – didelis iššūkis ir išbandymas, nes visą laiką reikia rūpintis kūdikiu, apriboti savo poreikius.
Pasaulis tokioms mamoms susiaurėja iki vaiko, vyro, buities ir namų rutinos. Ūgtelėjus atžalai, kai yra daugiau galimybių pailsėti, geriau išsimiegoti, gali vyrauti emocinis nuovargis. Nes vaiko auginimas reikalauja daug kantrybės, emocinių jėgų.
Ar auginant kelis vaikus nuovargis toks pat kaip auginant vieną? Gal kuo nors skiriasi?
Būtų įdomu atlikti mokslinius tyrimus šia tema. Bet iš savo, artimųjų, pažįstamų patirties žinau, jog būna labai įvairiai. Neretai mamos dalijasi, kad auginti pametinukus joms net lengviau, nes abu gali kartu pažaisti, jiems mažiau reikia mamos, vyresnėlis gali padėti mamai. Kitoms ir vieno kūdikio auginimas kelia didžiulį tiek fizinį, tiek emocinį nuovargį.
Kaip atpažinti? Kokie nuovargio ženklai?
Nuovargis pasireiškia sumažėjusiu darbingumu, nenoru dirbti, būdingas bendras kūno silpnumas, dėmesio atbukimas, irzlumas, judesių koordinacijos susilpnėjimas, raumenų nusilpimas, taip pat nervų, kraujotakos, virškinimo, kvėpavimo sistemų sutrikimai. Nuovargiui užsitęsus, papildomai gali prisidėti mieguistumas dienos metu, apatija (vangumas), pasireiškia dažni galvos skausmai, miego problemos, sutrinka dėmesys, atmintis, sulėtėja mąstymas, atsiranda nerimas, organizmas tampa vis mažiau atsparus ligoms.
Vertėtų paminėti, jog nuovargis gali būti ir kitų ligų simptomas. Pavyzdžiui, sergant depresija, infekcinėmis ligomis, anemija, leukemija, piktnaudžiaujant alkoholiu, narkotikais ir kt. Todėl būtina savo savijauta rūpintis nuolat, kasdien skirti laiko poilsiui, savo mėgstamai veiklai. Jeigu nepavyksta pailsėti ir nuovargis tampa lėtinis, svarbu suskubti pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ir ieškoti ilgalaikio nuovargio priežasčių bei būdų jį pašalinti.
Kaip su nuovargiu kovoti? Ką moteris gali pati? Kuo jai galėtų padėti aplinkiniai: vyras, tėvai, uošviai, jei, tarkime, gyvena netoli, draugės?
Kad moteris nepervargtų ir nuovargis netaptų ilgalaikis, žalojantis, svarbu prisiminti, jog ji atsakinga už save ir pati privalo rūpintis savo savijauta nuo pirmosios kūdikio gimimo dienos ir reguliariai skirti laiko poilsiui, pagrindiniams savo poreikiams: subalansuotai mitybai, miegui, pakankamam judėjimui, dušui, atpalaiduojamajai voniai, mėgstamiems užsiėmimams, bendravimui ne tik su šeimos nariais, bet ir su draugėmis.
Pravartu plėsti akiratį bendraujant socialiniuose forumuose su kitomis mamomis… Kiekvienai padeda skirtinga veikla. Svarbu, kad ta maloni, atpalaiduojanti veikla vyktų periodiškai, iš anksto nustatytu laiku. Tuomet, artėjant poilsio pertraukėlei, visas organizmas bus pasiruošęs persijungti ir atsipalaiduoti. Sakysite, kad lengviau pasakyti, nei padaryti!? Sutinku. Tačiau be galo naudinga sau kasdien, gal net prieš veidrodį, garsiai kartoti: „Aš pirmiausia esu žmogus, moteris, o tik paskui mama, žmona.“
Siūlyčiau tai daryti dar prieš gimstant vaikeliui ir rimtai ties tuo padirbėti: aiškiai, konkrečiai įsivardyti, susirašyti, kaip gimus vaikui, esant miego trūkumui ir laiko stokai, gyvensite, ką darysite, kad nepervargtumėte, kaip ilsėsitės, kuo save džiuginsite, kaip atsigausite, kai įtampa ir nuovargis ims viršų. Svarbu, kad mama darytų reguliarias pertraukėles, bent trumpam atsitrauktų nuo kūdikio, jo priežiūros, išeitų pasivaikščioti viena ar susitikti su bičiulėmis. O tas akimirkas, kai mažylis miega, išnaudotų savo poilsiui, miegui, mėgstamai knygai, filmui ar tiesiog bimbinėjimui.
Net trumpas apsilankymas parduotuvėje, pasilepinimas šokoladu ar gilus, sąmoningas kvėpavimas, klausant atpalaiduojamosios muzikos, gali praskaidrinti mintis, nuotaiką ir sumažinti jaučiamą nuovargį, įtampą, nepasitenkinimą.
Jeigu tos pagalbos nėra iš kur sulaukti?
O jei nėra jokios galimybės sulaukti aplinkinių pagalbos, tuomet dar svarbiau buvimą su vaiku paversti kuo malonesniu, mažiau įtemptu ir drauge veikti tai, kas miela ir įdomu. Jei nuovargis ima viršų, sumažinkite reikalavimus sau ir darykite tik pačius būtiniausius dalykus. Nieko nenutiks, jeigu kartais grindys liks neišplautos, skalbiniai neišlyginti, o vakarienę paruoš vyras, užsisakysite picos ar nueisite pavakarieniauti su šeima į kavinę.
Svarbu savo dėmesį skirti ne tik vaikui, bet ir vyrui. Tai gali būti vakarienė prie žvakių šviesos, sporto rungtynių aptarimas ar net stalo žaidimas. Tinka viskas, kas atitraukia nuo rutinos, pokalbių apie buitį, vaikus ir suteikia progų naujai pažvelgti vienam į kitą. Patartina vengti konfliktų ir visur stengtis įžvelgti gerų dalykų, dažniau šypsotis.
Mokykitės mėgautis smulkmenomis: geru oru, šmaikščia mažylio išdaiga, gardžiu pyragu. Tada atsiras vis daugiau priežasčių džiaugtis. O džiaugsmas, teigiamos emocijos atpalaiduoja ir suteikia daugiau laimės.
Ar yra tokių moterų, mamų, kurios nepavargsta?
Mano manymu, visos mamos pavargsta, tik kiekviena skirtingai save myli ir savimi rūpinasi, skirtingai geba imti aplinkinių pagalbą. Tos, kurios sakosi nepailstančios, be abejonės, turi gerą pagalbininkų komandą. Pervargimu dažniau skundžiasi ypač jautrios, labai atsakingos asmenybės, perfekcionistės, kurios trokšta būti tobulos mamos.
Jos kelia sau per didelius reikalavimus: nori visą save atiduoti vaikui ir kartu kruopščiai išblizginti namus, kad viskas švytėtų ir tviskėtų, ir dar pasirūpinti kitais artimaisiais. Verta prisiminti, jog mažyliui reikia ne tobulos, o pakankamai geros mamos. Vaikas, matydamas, kad mama skiria laiko sau, rūpinasi savo poreikiais, taip pat mokysis tinkamai pasirūpinti savimi, mylėti save ir gerbti savo bei kitų poreikius.
Dažniau pervargsta ir tos, kurios labiau vertina karjerą ir tapatinasi tik su savo profesija, darbu, nes iki gimdymo buvo itin aktyvios, socialios. Tokioms mamoms buvimas namuose su vaiku tikra kančia, joms gyvenimas tarsi sustoja. Reikia paminėti, kad dalis moterų išgyvena depresiją po gimdymo, tad joms nuovargis gali ilgai nepraeiti, nors ir reguliariai nuo pat kūdikio gimimo skiria sau laiko. Tokiu atveju svarbu išdrįsti ieškoti specialistų pagalbos, pasikonsultuoti su psichologu ar psichiatru.
Ar tiesa, kad motinos nuovargis žalingas vaikui, visai šeimai?
Taip. Pervargusi moteris greitai susierzina, netenka kantrybės, gali pradėti šaukti ant dukters, sūnaus ar vyro dėl mažiausios smulkmenos. Jai sunku valdyti savo emocijas ir adekvačiai reaguoti į situacijas. Kūdikiai, vaikai labai gerai moka „nuskaityti“ mamos emocijas ir jas sugerti, jie labai reaguoja į jos įtampą.
Tad ilgainiui pats mažylis gali tapti irzlesnis, piktas, nelaimingas, gali sutrikti jo miegas, apetitas, sulėtėti raida. Jeigu pervargusi motina pati negeba išeiti iš užburto nuovargio rato, jos būsena turėtų susirūpinti artimieji, draugai ir pasiūlyti savo dėmesį, išklausyti, pagelbėti buityje, pabūti su vaikučiu, paraginti kreiptis į specialistą ar net palydėti iki jo kabineto.
Kiek užtrunka?
Vienas labiau kamuoja fizinis, o kitas – psichologinis nuovargis. Kada jis dings, priklauso nuo daugybės veiksnių: kiek moteris turi galimybių gerai išsimiegoti, kasdien patenkinti savo poreikius, reguliariai užsiimti mėgstama veikla, kiek jai padeda artimieji, kokia jos palaikymo komanda. Įtakos turi ir asmenybės tipas, kiek ji atspari stresui, kokius lūkesčius kelia sau ir aplinkiniams, kiek geba toleruoti nepatenkintus savo poreikius ir priimti savo naują tapatybę.
Juk apskritai vaiko gimimas – nemenkas pokytis, krizė, reikalaujanti papildomų vidinių resursų. Nuovargis gali trukti kelias savaites, mėnesius arba tapti lėtiniu ir tęstis iki kelerių metų, kol vaikas paauga, pradeda lankyti darželį ir ji turi galimybę labiau pasirūpinti savimi, grįžti į darbą.
Nesidrovėkite prašyti pagalbos
Nesidrovėkite prašyti artimų žmonių pagalbos. Vyras, seneliai, dėdės, tetos, kiti artimieji, draugai ar auklė gali tapti stipria palaikymo komanda, padėsiančia reguliariai ilsėtis ir nepervargti. Kartais mamoms dėl įvairių priežasčių sunku atsiskirti nuo savo kūdikio, vaiko net ir valandėlei, nes mano, kad tik jos pačios geriausiai gali pasirūpinti savo brangenybe. Kai kurios motinos pradeda jausti kaltę, kad „palieka“ vaiką ir skiria laiko sau, ar „užkrauna“ jį kitiems. Tačiau be galo svarbu sau leisti priimti artimųjų pagalbą ir nors kartą per savaitę kelias valandas pabūti be vaikelio. Juk ir jam reikalinga pailsėjusi, sveika ir laiminga mama. Bent retkarčiais nuo jo atsitraukdama ir skirdama laiko sau, moteris nepervargs ir dovanos savo vaikui rūpestį, meilę bei šiltus jausmus.
Ignoruojamas nuovargis. Kuo tai gali baigtis?
Ignoruojamas nuovargis linkęs kauptis. Ilgainiui jis tampa chroniškas. Pervargus nemokama atsipalaiduoti, sutrinka miegas, apetitas, atsiranda apatija, nuolatinis irzlumas, nepasitenkinimas, kamuoja raumenų, galvos skausmai. Nuolat patiriant nuovargį, stresą, iškyla perdegimo sindromo pavojus. Nuovargis gali išsivystyti į ilgalaikį nuovargio sindromą ar pereiti į depresiją, komplikuotis įvairiomis tiek fizinėmis (kūno), tiek psichosomatinėmis ligomis.
