Vaikai priima viską, ką kalba suaugusieji už gryną pinigą. O kai kurie (žinoma, ne visi) tėvai be jokios sąžinės tuo naudojasi, nuolat tai šen, tai ten sumeluodami. Kartais kalba netiesą patogumo dėlei, kartais linkėdami gero. Jie net nesusimąsto, kad ką tik pamelavo, kadangi melas tampa įpročiu. Žurnalistas ir trijų vaikų tėvas Maikas Sporas pateikė leidiniui “BuzzFeed” rinkinį frazių, kurias kiekvienas vaikas girdi iš savo tėvų.
“Pažadu, tau neskaudės!”
Mes pažadame vaikui, kad jis nepajaus švirkšto, o po sekundės jį nusmelkia skausmas. Kartais labai didelis skausmas. Vien tik šito pakanka, kad vaikas nustotų tikėti ir tėvais, ir gydytojais ir apskritai viskuo aplinkui.
“Viskas, aš išeinu, o tu gali pasilikti”
Grasinate vaikui, kad jį paliksite? Rimtai? Taip, po šito jis dažniausiai apsiverkia ir bėga paskui jus, juk jam labai baisu. Atrodytų, tikslas pasiektas ir jūs pagaliau galite grįžti iš vaikų aikštelės namo. Tačiau vaikas nežino, kad jūsų grasinimas netikras ir kiekvienas toks atvejis atima iš jo gabalėlį meilės tėvams. Galbūt visgi leisti jam pažaisti dar 5 minutes? Gal įspėti iš anksto, kad po 5 minučių reikės eiti ir tada vaikas bus pasiruošęs baigti žaidimą ar pasivaikščiojimą ir viskas baigsis kur kas paprasčiau?
Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau – tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!
“Tau viskas puikiai išeina”
Na taip, galbūt šitas nerangus šokis nepranašauja vaikui karjeros didžiajame balete, ir kas iš to? Jis stengėsi, o tėvų pritarimas svarbus mažyliui netgi pačiuose nereikšmingiausiuose dalykuose. Ir vis dėl to, kai jis taps gerokai vyresnis, vertėtų kalbėti su juo sąžiningiau. Nes kitaip, sulaukęs 30-ies metų, jis lauks pagyrų už tai, kad pats išsiskalbė kojines.
“Pūkis išvažiavo gyventi pas močiutę į kaimą”
Šuo, kaip ir bet kuris kitas augintinis – šeimos narys. Vaikai nusipelno žinoti tiesą, net jeigu ją pasakyti nėra paprasta.
“Mes jau beveik atvažiavome”
O kas belieka? Pasakyti vaikui, kad liko važiuoti viso labo keturias su puse valandos? Visi tėvai, kurie kada nors buvo užstrigę su verkšlenančiu vaiku grandioziniame kamštyje, ėmėsi atsakomybės už šį nedidelį melą ir sakė: “Na, ką tu, juk liko visai nedaug”. Ir tai tasai atvejis, kai melą galima laikyti humanišku poelgiu. Na, beveik.
“Aš nežinau”
Na štai, prasidėjo. Vaikai šiek tiek paaugo ir uždavinėja begales klausimų. Bet juk jie paprasčiausiai tyrinėja pasaulį. Skatinti ir tenkinti jų smalsumą – štai ką verta daryti, jei norime kada nors nusipelnyti pačių geriausių tėvų pasaulyje titulo. Ir jau tiksliai neverta nutraukti klausimų srauto sausais “nežinau” vien dėl to, kad jums dabar ne vaikas galvoje.
“Pažiūrėsim”
Kaip dažnai vaikai girdi šį žodį kaip atsakymą į savo prašymus? Mes tariame tai kiekvieną dieną, o anksčiau girdėdavome tai iš savo tėvų. Ir visi puikiai žinome, kad “pasižiūrėsime” iš tikrųjų reiškia “šito nebus”. Tai kodėl tiesiog nepasakius “ne”?
“Parkas uždarytas”
Tiesioginio melo pavyzdys. Tėvai lengvai kalba tokius dalykus, kai paprasčiausiai nenori ar neplanuoja eiti į parką. Jie gali vienu žodžiu “uždaryti” žaislų parduotuvę, karuseles, zoologijos sodą. Tik neaišku, ką jie darys, jei pro mašinos langą vaikas pamatys parke žmones. Sugalvos dar vieną melą?
“Tiesiog suvalgyk tai. Čia vištiena”
Apgaule priversti vaiką suvalgyti tai, į ką jis net žiūrėti negali, pasinaudojus vaikišku nepatyrimu – tėvai laiko tai visiškai normaliu dalyku. Ir tegu žuvis, suvalgyta kaip višta, bus naudinga vaikui, vis tiek tai ne tas momentas tėvų biografijoje, kuriuo vertėtų didžiuotis.
“Kai buvau tavo amžiaus, niekada taip nesielgiau”
Dar ir kaip elgėtės. Leisti vaikams galvoti, kad buvome absoliučiai idealūs yra paprasčiausiai nesąžininga. Jie turi žinoti, kad mes irgi darėme klaidų ir patirdavome nusivylimą. Šitaip jiems bus lengviau rasti jėgų pergyventi savo pačių nesėkmes.
“Visada žinau, kada man meluoji”
Rimtai? Jūs aiškiaregis ekstrasensas, skaitantis mintis? Tai visiškas melas, kuris verčia vaiką jaustis visiškai bejėgiu. Jeigu jis tiek mažas, kad tuo patikėtų, jo vaikiški pamelavimai vargu ar verti to, kad vaikas gyventų nuolatinėje baimėje.
“Pyragaičiai baigėsi”
Visiškai natūralu duoti vaikams kuo mažiau kenksmingo maisto. Tačiau šis melas reikalauja didelių pastangų: vaikai dažniausiai tiksliai žino, kiek pakelių sausainių ar pyragaičių pirkote per paskutinį žygį į parduotuvę. Dėl to tėvams reikia išmokti meluoti įtikinamiau. Ir pasirūpinti, kad vaikai neužkluptų jų apsikrovusiais “pasibaigusių” saldainių popieriukais.
“Aš nežinau, kur tavo žaislai. Tikriausiai juos pametei”
Kai tėvai išmeta ar slepia žaislus, o paskui įtikinėja vaiką, kad jie pradingo dėl paties vaiko kaltės, jam labai sunku visa tai suvokti. Jis jaučiasi sutrikęs, ypač jei sąžiningai ir nuoširdžiai kelias dienas ieško ir neranda.
“Jeigu maivysies ir rodysi grimasas – toks ir pasiliksi”
Na taip, tai melas, ir veidas vargu ar sustings iškreiptas grimasos, kad ir kokia ji bebūtų. O ir vaikai amžinai nesimaivys. Prašyti liautis beprasmiška – lengviau palaukti, kada jiems patiems nusibos.
“Mes grįšime kitą kartą”
Juk akivaizdu, kad negrįšime. Arba grįšime, bet labai negreitai. Šitoks pažadas gali priversti vaiką aprimti minutėlei, tačiau jis taip pat suteikia melagingą viltį. Ir kai melas atsiskleis, jis verks dar garsiau.
