Daugelis mamų nori kuo ilgiau žindyti savo kūdikius. Tačiau baimę kelia dantukų sveikata. Ar nepakenks naktinis žindymas kūdikio dantukams?
Konsultuoja vaikų gydytojas žindymo konsultantas Kazimieras Vitkauskas, knygos apie žindymą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius.
Skaitytojos klausimas:
„Mano dukrytei – 1 m. 2 mėn. Ją krūtimi maitinu ne tik dieną, bet ir naktį. Buvom nuėję pas odontologę apžiūrėti dantukų. Ši pasakė, kad kol kas jie sveiki, tačiau patarė nemaitinti naktimis. Pasak jos, nakties pienukas gali pakenkti, nors dantukus jai valau kiekvieną vakarą. Nežinau, ką daryti. Labai gaila neduoti vaikui pienuko, kai verkia ir jo prašo.”
Tokių laiškų gauname ne vieną. Ką manote, kaip elgtis mamoms, kurios nori maitinti savo jau per metukus perkopusius vaikučius naktį?
Pasaulinė sveikatos organizacija, remdamasi šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi, rekomenduoja maitinti vaiką tol, kol bus poreikis.
Antropologai, remdamiesi archeologų radiniais, teigia, kad labai seniai vaikai buvo žindomi po kelerius metus, tačiau ankstyvojo dantų gedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta.
Šiandien ėduonis taip pat nebūdingas „laukinėms” bendruomenėms, kuriose kūdikiai miega šalia mamų ir žindomi naktimis ne tik iki antro gimtadienio, o dar ilgiau. Daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad maitinimas krūtimi gali saugoti ir šiuolaikinės civilizacijos vaikų pieninius dantukus nuo ėduonies bei neleisti jam vystytis.
Tad gal paaiškinkite, kas tai yra dantukų ėduonis (liaudyje vadinamas „kariesu”)?
Dantų ėduonis, arba „buteliuko kariesas“, yra užkrečiamoji liga, kurią sukelia mikroorganizmai. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandama bakterijų Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia”, tačiau labai „mėgsta” cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis. Šios, atimdamos iš jo mineralines medžiagas, ardo dantų emalį. Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims skverbiantis vis giliau, dantukas vis labiau pažeidžiamas.
Maždaug per 6-12 mėnesių rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir tada matyti tamsesnė duobutė. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač ką tik išdygę, yra nevisiškai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės ir jose mažiau negu suaugusiųjų seilėse komponentų, saugančių nuo bakterijų, bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atnaujinančių dantį.
Paprastai pirmiausia pažeidžiamas viršutinių priekinių dantų viršutinis trečdalis iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.
Kodėl „buteliuko kariesas” siejamas kaip tik su naktiniu kūdikio girdymu?
Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir neutralizuoja rūgštis, skatina pasišalinti mineralus iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo. Miegančio vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.
Ir vis dėlto kodėl ankstyvasis ėduonis pavadintas „buteliuko kariesu”?
Matyt, ne veltui odontologai ankstyvąjį pieninių vaikų dantų ėduonį (lot. – caries) vadina ne kaip nors kitaip, o „buteliuko kariesu”. „Buteliuko kariesu” ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš miegą ir prabudę naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis arba mišinėliais. Mišinėliai gaminami iš karvės pieno, kuriame laktozės yra pusantro karto mažiau nei mamos piene, tad dar mišinėlių gamykloje įmaišoma nemažai saldžių pakaitalų natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti.
Mamos pienas – irgi saldus…
Taip – ir netgi labai. Mamos pienas yra pats saldžiausias (turintis daugiausia pieno cukraus – laktozės) iš visų žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių” – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų jaunikliams pieninių dantų ėduonis nebūdingas, nors jie žindomi po kelerius metus ir miega kartu su motina. Taip yra todėl, kad mamos pieno laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas kaip pramoninis cukrus sacharozė.
Turbūt nepaneigsite, kad pasitaiko ir žindomų vaikų, kenčiančių nuo „buteliuko karieso”…
Deja, tikrai pasitaiko. Ir net gana neretai. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų ėduonis išsivystė ne todėl, kad jie žindomi, bet nors ir buvo žindomi. Nes priežastis – ne mamos pienas! Ėduonį sukeliančių bakterijų „namai” yra dantų apnašos. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
Maždaug šešių mėnesių amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, kūdikis pradedamas maitinti kietu maistu. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis ilgainiui susidaro dantų apnašų. Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus – apnašos tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku”. Be to, cukrus padeda susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašų lipnumą ir taip padedantiems jose dar saugiau ir gausiau „įsikurti” mikrobams.
Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni”, t. y. kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti dantų apnašų.
Senų senovėje kūdikiams ir mažiems vaikams tikriausiai irgi duodavo kitokio maisto. Vargu, ar jų dantukus kas nors valė, gal dar nei šepetukų su pasta nebuvo. O sakėte, kad dantų ėduonis aniems laikams nebūdingas…
Senovėje „laukiniai” žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, vadinasi, neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir suvirtą, limpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir „aukščiausios rūšies“ miltų. Dantų ėduonis ėmė kamuoti žmoniją, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…
Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus „šepetukas” nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo galbūt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta virusi pervirusi tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, kad jokių apnašų nebeliktų, pavyzdžiui, pavalgius manų košės. Ypač jeigu ji dar ir pasaldinta.
Tai kaip saugoti mūsų vaikų dantukus?
Matyt, reikia elgtis taip, kaip mama, parašiusi laišką. Nors „buteliuko kariesas” vystosi pamažu, tačiau vaiko antrųjų amžiaus metų pradžioje odontologė jau tikrai pastebėtų danties gedimo požymius, jeigu jų būtų. Taigi skaitytoja ligi šiol elgėsi teisingai. Gerai, kad žindo savo dukrytę ir valo dantukus kas vakarą. Dantukus labiau reikia valyti kieto maisto ragaujantiems, nei krūtimi žindomiems vaikams.
Dantukus, kol jų nedaug ir jie su didokomis tarpdantėmis, galima valyti drėkintu švarios medžiagos gabalėliu, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nurytos nežalingos). Paprastai šią procedūrą bent du kartus per dieną atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite jo iniciatyvą. Svarbiausia – rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.
Trys priežastys, paskatinančios ėduonį:
– Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių. Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė ėduonimi sergantis žmogus. Ne mažiau žalingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti” savo burnoje.
– Dažniausiai kūdikiai ėduonimi užsikrečia nuo savo mamos. Jei laiku (dar prieš kūdikiui išdygstant dantimis) išsigydysite dantis, gerokai sumažės tikimybė, kad kūdikis užsikrės mutans streptococci infekcija.
– Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai būtini visai šeimai. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys jiems.
Geriausia apsauga
Geriausia jau gimusio kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Mamos pienas aprūpina augantį organizmą visomis reikiamomis medžiagomis. Iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs, kad dantys būtų tvirti. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno savybės, saugančios nuo užkrečiamųjų ligų, ir jau gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant. Beje, žindymas taip pat užtikrina ir sklandų vaiko žandikaulių vystymąsi bei taisyklingą sąkandį.
