„Mokymasis ir tyrinėjimas gatvėje, muziejuje, viešajame transporte ar kitoje vietoje už klasės ribų leidžia vaikams būti laisvesniems, smalsesniems ir atsiskleisti tikrajam vidiniam „aš“, – įsitikinę asociacijos „Kūrybinės jungtys“ kuriantys praktikai, vedantys integruotas ir įtraukiantį mokymąsi skatinančias pamokas Lietuvos mokyklose.
Ypatingą dėmesį kūrėjai skiria mokymuisi įvairiose miesto erdvėse ar įvairiems neįprastiems tyrinėjimams pamokų metu. „Pamokos muziejuose ir gatvėse leidžia vaikams judėti visu kūnu, laisviau reikštis ir bendrauti. Klasėje yra nustatytos tam tikros mokymosi normos, kurias galima pakeisti, pavyzdžiui, vaikščiojant gatvėmis ar keliaujant į muziejų. Jeigu esi penktokas, būtent mieste, kur mažiau apribojimų, skleidžiasi natūralus smalsumas mokytis“, – sako dizainerė Rūta Danytė, dirbanti su Vilniaus „Senvagės“ gimnazijos penktokų klase.
Siekdami ugdyti bendradarbiavimo ir savo nuomonės formavimo įgūdžius mokiniai, padedant kūrėjams bei mokytojams, įgyvendina projektą „Žemės gelbėtojai: iš praeities į ateitį“. Jie aiškinosi, kodėl planeta šiukšlinama ir kaip galima jai padėti. Viena iš naujų mokymosi erdvių tapo Lietuvos nacionalinis muziejus, kur mokiniai tyrinėjo, ką prieš kelis tūkstančius metų gyvenę žmonės paliko kaip šiukšles. Čia vyko praktinis patyrimas su archeologų įrankiais, o kartu vyko ir lietuvių bei istorijos integruotos pamokos (istorijos tekstų ir daiktų rekonstrukcija – mokiniai patys atkūrė iš šukių senuosius molinius indus, per mikroskopus tyrinėjo suanglėjusius grūdus, restauravo ir skaitė Lietuvos valdovų laiškus).
Penktokai taip pat lankėsi Energetikos ir technikos muziejuje, kur ne tik susipažino su muziejaus eksponatais, išbandė interaktyvias pramogas, aiškinosi, kaip veikia vienas ar kitas technikos išradimas. „Į tyrinėjimo procesą įtraukėme ir programėlę „TikTok“, kurią pasirinko mokiniai. Su jais programėlėje sukūrėme klasės profilį, kad vaikai pasijustų kaip bendruomenė. Jie dalijosi vaizdo įrašais, ką pastebėjo kelionės į muziejų metu, pačiame muziejuje. Paprašėme vaikus, kol keliaujate į muziejų, kur jūsų akys užkliūna, pastebite įdomybių apie save ar miestą, tą ir fiksuokite. Per vieną išvyką buvo keliami vaizdo įrašai, per kitą – nuotraukų koliažai“, – pasakoja R. Danytė.
Projektas tapo savotišku mokinių virsmu, parodant vaikams, kad jie gali būti tyrinėtojai ir patys surasti motyvaciją, kodėl įdomu mokytis.
„Įžanginėse sesijose su vaikais pastebėjome, kad jie nėra susidomėję mokslu, trūksta motyvacijos mokytis. Mokymosi erdvės pakeitimas parodė, kad vaikai tapo atviresni, jie buvo kupini įspūdžių. Refleksijų metu vaikai pripažino, kad buvo žaisminga, įdomu. Iki tol jų požiūris į mokslą buvo visai kitoks. Įvairios mokymosi patirtys stimuliuoja mąstymą ir po to lengviau išsakyti nuomonę, pamatyti naujų mokymosi kampų. Išvykos į muziejus, keliavimas mieste sužadino vaikų smalsumą mokslui“, – neabejoja R. Danytė.
Naujos patirtys ir atradimai – kaip motyvacija mokytis
Kitos Vilniaus mokyklos, dalyvaujančios tęstinėje, mokinių ir mokytojų kūrybingumą ir kritinį mąstymą ugdančioje programoje „Tyrinėjimo menas“, yra S. Stanevičiaus progimnazija ir Naujojoje Vilnioje esanti „Žaros“ gimnazija.
„Jeigu manęs būtų paklausę anksčiau, kuo mokymasis mieste naudingas vaikams, būčiau atsakiusi abstrakčiai – pažinti aplinką, mokytis tyrinėti. Tačiau dabar pastebėjau visiškai naują aspektą. Išeidami į kitą aplinką tiek mokytojai, tiek mokiniai turi galimybę pamatyti save kitoje šviesoje, pastebėti kitas savybes, elgesį. Mokykla turi savo taisykles, žinome, kokias ir kas atsitinka jų laikantis ar nesilaikant, ir tai dažnai gali tapti sunkinančia aplinkybe norint pokyčio“, – sako įvietinto teatro kūrėja, kurianti praktikė Saulė Norkutė.
Pasak jos, nauja erdvė – miesto gatvė, troleibusas, paroda, bendruomenės namai – tai dar netyrinėta teritorija, kupina neapibrėžtumo būsenos ir galimybių save perkurti: „Pastebėjau, kad mokiniai ten jaučiasi laisviau, jie „užsiveda“ nuo išėjimo už klasės ribų, pasimato jiems aktualios temos, kurios neranda erdvės klasės ar mokyklos teritorijoje. Naujos patirtys ir atradimai mokiniams yra kaip motyvacija mokytis.“
Siekdami ugdyti kritinį mąstymą, atvirumą skirtingoms perspektyvoms, penktokai iš S. Stanevičiaus progimnazijos įgyvendina projektą kodiniu pavadinimu „Interaktyvi neinteraktyvi paroda“. Klasė mokosi labai gerai, jie motyvuoti, tačiau kartais sunku priimti kitokią nuomonę, išklausyti, pamatyti šalia esančius. Parodos sumanymas buvo penktoko gyvenimas pro rakto skylutę, bet šiuo metu dar ieškoma turinio integracijos galimybių.
„Vaikai galėjo patys pasirinkti, kokią parodą aplankyti ir pasižiūrėti, kokie eksponatai ir kaip pristatomi. Apsilankėme parodų erdvėje „Istorijų namuose“. Mokiniams itin patiko Egipto paroda su mumijomis. Be to, su mumis susitiko parodų architektė Sandra Šlepikaitė, kuri yra prisidėjusi ne prie vienos parodos architektūros. Parodos organizavimas kaip mokymosi būdas leidžia pažvelgti į kitą iš įvairių perspektyvų. Pavyzdžiui, kaip ją pritaikyti neįgaliesiems, kaip sudominti užsukusius“, – pasakoja S. Norkutė.
Kartu su „Žaros“ gimnazijos septintokų klase ir mokytojais kūrybos praktikė kuria dokumentinį filmą ir kartu stiprina bendradarbiavimo įgūdį. Kol kas pamokos dažniausiai vyksta mokykloje, o mokiniai didžiausią dėmesį skiria imdami interviu, klausinėdami kitus žmonės ir taip mokydamiesi gauti informaciją, išgirsti kitą asmenį.
Pavyzdžiui, biologijos pamokos tema buvo apie grybus, o lietuvių – apie komiksus, tad jungiant abi pamokas buvo sumanyta pakalbinti „Kūrybinių jungčių“ praktikus: grybų tyrinėtoją Aureliją Plūkę, kuri net veda ekskursijas apie juos, bei dizainerę, komiksų kūrėją Birutę Bikelytę. Integruotose pamokose pagal gautą iš kūrėjų informaciją mokiniai bandė kurti komiksus apie grybus.
„Suaugusiųjų suvokimas yra stengtis vaikams nurodyti, ko klausti ir kaip daryti. Pasitarę su mokytoja, nusprendėme vaikams palikti laisvę klausti tokių klausimų, kokių jie nori tą akimirką. Pradžioje jiems padėti, o vėliau visą klausinėjimo atsakomybę palikti jų rankose. Vaikai patys ruošėsi klausimus iš anksto, jiems ypač svarbus buvo mokymasis bendrauti su kitu žmogumi, gauti informaciją“, – pasakoja S. Norkutė.
Kitose sesijose septintokai planuoja keliauti į Dūmų fabriką, vietinę biblioteką ir Naujosios Vilnios kultūros centrą. Ten planuojama pakviesti ir vyresnius mokinius – vienuoliktokus ar jau baigusius mokyklą ir juos paklausinėti kitokioje aplinkoje bei taip toliau rinkti medžiagą dokumentiniam filmui.
Savęs ir miesto identiteto paieškos Šiauliuose
Šiauliuose savo asmeninį ir miesto identitetą tyrinėja Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos aštuntokai. Kartu su režisieriumi, renginių vedėju ir kuriančiu praktiku Tomu Jašinsku mokiniai ieško atsakymų, koks jų santykis su Šiauliais, ką jie gali duoti miestui, o miestas – jiems, ką reikėtų padaryti, kad miestas taptų artimas. Projektas „Aš, mes šiame mieste“ nagrinėja identiteto klausimą ir skatina kritinį mąstymą, argumentavimą.
„Iš pradžių pasiūlėme mokiniams fiksuoti miestą, t. y. kameromis, garso įrašymo technika kurti įvairiausius miesto etiudus, pavyzdžiui, Šiaulių keistuolis, miesto apleista ar, atvirkščiai, lankoma vieta. Turėjome viziją kine pristatyti mokumentikos filmą, tačiau vėliau šios idėjos atsisakėme ir nusprendėme Šiaulių dailės galerijoje parengti tarpdisciplininę parodą, kur bus ir performanso, ir dailės, ir videomeno, ir muzikos elementų, netgi tylos opera“, – pasakoja T. Jašinskas.
Viena iš mokinių inspiracijų tapo Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje demonstruojama Michaelio Brennerio paroda „Laisvasis kritimas. Šiauliai-Niujorkas-Paryžius-Šiauliai“. „Aštuntokai mokosi kinetinės energijos, tad ją susiejome su parodoje eksponuojamomis skulptūromis. Integruotoje pamokoje mokiniai interpretavo matytas skulptūras kinetiškai ir planuoja gyvą performanso pasirodymą Šiaulių dailės galerijoje“, – pasakoja T. Jašinskas.
Artimiausiu metu planuojamas susitikimas su kino lektoriumi ir edukatoriumi Viktoru Gundajevu iš Šiaulių kino muziejaus, kur laukia pasakojimai apie Šiaulius kine, o dar bus mokomasi ir stopanimacijos principų, kuriuos žadama panaudoti baigiamojoje projekto parodoje.
„Kūrybinių jungčių“ praktikai pripažįsta, kad nestandartinės pamokos, miesto identiteto paieškos ar tyrinėjimai miesto gatvėse ar muziejuose, žadina smalsumą mokslui ir leidžia mokiniams atsiskleisti su netikėtu, atviru požiūriu, kuris būna kiek prislopintas mokantis klasėje.
