Mokytoja Meilė Platūkienė prieš 12 metų nusprendė su mokiniais pasikalbėti tema, apie kurią tuo metu buvo kalbama nedaug – organų donorystę. Mokytoja stebėjo, kaip keičiasi moksleivių požiūris ir sako, kad jaunoji karta nebetiki mitais susijusiais su organų donoryste.
Meilė Platūkienė – mokytoja iš Alytaus, kuri jau daugiau nei dešimtmetį jaunajai kartai perduoda organų donorystės idėją. Iš tikrųjų pati Meilė organų donorystės tema susidomėjo atsitiktinai – 2009 metais ją pakvietė prisidėti prie steigiamos Alytaus krašto donorų asociacijos.
„Iš pradžių galvojau, ką aš čia veikiu, nes temos aktualumas buvo lyg ir ne man. Tuo metu labai rimtai apie kraujo donorystę kalbėjo Darius Tumšys, Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas, bet Žilvinas Neliubšys, nuolat aukojantis kraują, visai kitaip apie tai papasakojo ir mane tai „užkabino“.
Tuo metu susitikime dalyvavo ir Vida Bieliūnaitė, kuri buvo Alytaus apskrities ligonių, susijusių su organų transplantacija, visuomeninės organizacijos „Dalia“ vadovė. Ji papasakojo apie dializėmis gydomus ir transplantaciją patyrusius organizacijos narius. Ir tada pagalvojau, o kodėl mokykloje mes apie tai nekalbame ir kodėl apskritai tiek mažai žinome?“, – pasakoja mokytoja.
Meilė pažino vis daugiau žmonių, kuriuos išgelbėjo organų transplantacija, sužinojo, kokios problemos juos kamuodavo anksčiau, kaip jie gyvena dabar. Tuo pačiu suprato, kad apie tai reikia kalbėti drąsiai ir garsiai.
„Sovietmečiu žmonės bijodavo kalbėti, bijodavo pripažinti, kad juos užklupo liga. Dabar jau žmonės kalba drąsiau. Gali atrodyti, kad donorystė yra savaime suprantama, nes informacijos yra ir televizijoje, ir internete, bet apie ją vis tiek reikia kalbėti, nuolat priminti.
Iš tikrųjų kuo anksčiau apie tai pradedama kalbėti, tuo geriau. Nemanau, kad per anksti kalbėti apie donorystę net ir vaikų darželyje. Labai svarbu, kad kuo mažesni vaikai suprastų, jog aplink juos gyvena visokie žmonės. Dabar jau 12 metų šia tema kalbuosi su mokiniais ir visoje Lietuvoje jau įsitraukė nemažai mokytojų, kurie taip pat dalyvauja šioje veikloje“, – sako ji.
Praėjusiais metais mokytoja Meilė gavo apdovanojimą už nuoširdų darbą perduodant donorystės idėją jaunajai kartai. Ji apie organų donorystę kalba ne tik pamokose, tačiau šia tema organizuoja ir moksleiviams skirtus renginius bei konkursus.
Mokiniai atviri donorystei
Mokytoja Meilė šypsosi, kad šiuolaikiniai mokiniai organų donorystės idėjas priima atvira širdimi, nes nėra prisiklausę ir prisiskaitę mitų.
„Daugiausia mitais tiki tėvai, kurie gimę dar tais laikais, kai niekas apie tai iš tikrųjų ir nekalbėjo. Patys vaikai labai gerai atskiria tikrovę ir mitus. Net jeigu jie ir mato filmuose mitus susijusius su organų donoryste, vaikai supranta, kad tai tiesiog fantazijos. Vaikai tikrai žino, kad Lietuvoje niekas organų nepardavinėja. Gal kartais pajuokauja, bet supranta, kad Europos šalyse tai nevyksta.
Jeigu į pamokas ar renginius yra galimybė atsivesti žmogų, kuriam buvo atlikta organo transplantacija ir jeigu dar tas žmogus yra panašaus amžiaus, vaikams išvis labai įdomu klausytis tokios patirties. Nors žinoma, jiems gaila, kad žmogus susirgo ir jam teko transplantuoti organą. Dabar vaikų požiūris tikrai visiškai kitoks nei prieš 13 metų, kai sakydavo, kad dėl organų juos gali pagrobti, supjaustyti. Dabar žmonės labiau išprusę“, – sako mokytoja.
Pasak Meilės, Alytaus gimnazijų, kuriose dirba, moksleiviai ir patys yra neabejingi donorystei – sulaukę pilnametystės aukoja kraują, išreiškia pritarimą organų donorystei ar norą dovanoti kaulų čiulpus (kamienines kraujodaros ląsteles).
„Mokiniams organų donorystė atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas. Donorų korteles, žinau, kad pasidarė tikrai ne vienas buvęs mokinys. Mūsų mokiniai dažnai dalijasi, kad jie dovanoja kraują, kad užsiregistruoja kamieninių ląstelių donorystei“, – pasakoja mokytoja.
Organų donorystė – gyvybė
Paklausius, o ką jai pačiai reiškia organų donorystė, Meilė nesvarstydama atsako, kad gyvybę.
„Man pačiai organų donorystė yra gyvybė. Negaliu sakyti, kad tai net antra galimybė, nes man atrodo, kad paprasčiausiai tai yra gyvybė. <...> Tikiuosi, kad ateityje bus priimtas ir numanomo sutikimo organų donorystės modelis, nes tai gerokai palengvintų žmonių ateitį“, – tvirtina ji.
Lietuvoje, kaip ir Kipre, Vokietijoje, Rumunijoje, Estijoje, Šveicarijoje, Danijoje ir Airijoje, šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas 18 metų sulaukęs asmuo, vedamas geranoriškumo gali pasirašyti sutikimą ir įsigyti Donoro kortelę.
Tai reiškia, kad po mirties jis taptų potencialiu organų donoru. Tačiau galutinį sprendimą turėtų priimti artimieji, kurie gali ir nežinoti apie tai, kad mylimas žmogus buvo išreiškęs pritarimą organų donorystei. Šiuo metu organų donorystei nepritaria maždaug 28 proc. artimųjų.
Didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokio organų donorystės modelio atveju, žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei po mirties, jeigu jis nėra raštu išreiškęs nepritarimo. Tačiau paskutinis sprendimas dėl organų donorystės vis tiek priklauso artimiesiems.
Manoma, kad taikant šį organų donorystės modelį artimiesiems yra lengviau apsispręsti dėl organų dovanojimo, nes tuomet jie aiškiai žino, ar žmogus prieš mirtį nebuvo išreiškęs nepritarimo.
Vienas efektyvus organų ir (ar) audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – vėl leistų praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 321 žmogus: 74 laukia inksto, 35 širdies, 8 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 148 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
