Buvęs pradinių klasių mokytojas Andy SEEDAS (64) žino, kaip išvesti vaikus į lauką. Pavyzdžiui, pakišus jiems tikrą kaką. Nerodykite šios knygos vaikams ar anūkams, jei nenorite, kad jie nusigręžtų nuo ekranų ir pareikalautų išvykos į mišką.
Po dešimties metų lietuviškai pasirodė knyga, nuo kurios kraustosi iš proto anglakalbiai skaitytojai. Ir ne tik mažieji, bet ir jų tėvai bei seneliai, besidalijantys patirtimi, kaip knyga apie fiziologiją sudomino neskaitančias atžalas. Nors ko čia stebėtis – vaikai domisi viskuo, kas suaugusių akims atrodo negražu, nešvaru, šlykštu – nuo šiukšlių dėžių iki šunų krūvelių parke. Ir tai visiškai normalu. Tiesą sakant, net suaugusieji puikiai pažįsta tą gėdingą jausmą, traukiantį akis prie tikros ar menamos bjaurasties.
Tik suaugusieji gėdijasi pasidavę šiai pagundai. O vaikai dar neturi iš mūsų perimto supratimo apie netinkamas vietas, nevertus dėmesio dalykus ar draudžiamus klausimus ir tyrinėja pasaulį be išankstinių nuostatų. Kvapas, tekstūra, spalva – visa tai įdomu. O gyvūnų pėdsakai – nuo pėdų atspaudų iki gyvybinės veiklos žymių (išmatų, išvamų, maitos likučių, gaurų kuokštų) tiesiog aiškiai suprasti, kuo skiriasi šuo nuo katės ar paukščio.
Vaikai mokosi per pojūčius. Kas mums šlykštu, jiems dažniausiai įdomu tiesiog kaip gamtos reiškinys: štai prabėgo šuo, dabar čia liko jo gyvybinės veiklos žymė – ką ji reiškia? Kodėl skirtingi gyvūnai palieka skirtingus pėdsakus? Kodėl kažkas dvokia? Taip prasideda pasaulio pažinimas ir daiktų bei dalykų įvardijimas.
Šios temos iš esmės išstumtos iš viešojo gyvenimo, tad tėvus toks smalsumas gali gąsdinti. Psichologai pabrėžia: pernelyg stipriai reaguodami ar peikdami suaugusieji neskatina higienos ar brandos – tik užgožia pažinimą ir humorą gėdos jausmu.
Andy Seedas eina dar toliau – kursto įgimtą vaikų smalsumą ir skatina pažinti gamtą ne iš vadovėlio, o pasitelkus pėdsekio įrankius: žibintuvėlį, pincetą, žiūronus, pagalį (autorius perspėja, kad jo pirkti nereikia), fotoaparatą ar telefoną. Dažnai pasitaiko žymių ar pėdsakų, kurių iškart nepavyksta atpažinti, tad prireiks „Google“ objekto atpažinimo funkcijos ar vaizdų paieškos – puiki priežastis pamokyti atžalą ne tik kompiuterinių žaidimų.
Į pensiją išėjęs mokytojas faktus pristato lengvai ir žaismingai, todėl dideli ir maži skaitytojai nė nesuvokia, kiek išmoksta tiesiog juokais. (Ar žinojote, kad kai kurie gyvi padarai kakoja tik kartą per savaitę, o kiti – beveik be paliovos? Vieni vaikšto ant pirštų galų, o kiti – plokščiapėdžiai? Kad kai kurių paukščių kiaušiniai yra didžiuliai, o kai kurių – ne didesni už jūsų piršto nagą?) Dailininkės Claire Almon iliustracijos vaizduoja išmatas, pėdsakus, kiaušinius, lizdus ir plunksnas visiškai estetiškais švelniais atspalviais, o tikroviškai nupiešti gyvūnai regisi gyvi ir prideda smagumo tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ypatingas komplimentas vertėjai Silvestrai Pilkutei, atradusiai tiek sinonimų visiems žinomam defekacijos proceso rezultatui.
Buvęs vaikų futbolo komandos treneris (trys jo ugdytiniai broliai tapo profesionalais), dievinantis gamtą puikiai supranta, ką siūlo. Atsidėjęs nerašytam tikslui – išvesti vaikus į lauką Andy Seedas kasmet aplanko bent pusšimtį mokyklų, skatindamas vaikus skaityti, juoktis, pamėgti gamtą ir sportą. Juk pats su žmona ir intrigantu katinu gyvena Glosteršyro kaime šalia Dino miško (kuriame, jo žodžiais, knibžda baisūs šernai).
„Vienas iš mano pomėgių – tyrinėti laukines ir gražias vietas. Mėgstu gamtą ir stengiuosi kuo dažniau pasivaikščioti po kalvas ir kalnus, net jei kartais tokia išvyka baigiasi įstrigus pelkėje arba lipant stačia uola. Dvi mano mėgstamiausios vietos Didžiojoje Britanijoje – Ežerų kraštas ir Jorkšyro slėniai”, – sako jis savo interneto svetainėje.
Žinoma, nei aštuonerių, nei dvylikos metų šiuolaikiniai vaikai, kuriems pirmiausia skirta knyga, neišeis tyrinėti gamtos vieni. Juolab Seedo pateikiamos pėdsekystės taisyklės aiškiai įspėja saugotis pavojingose vietose – visada eiti kartu su patyrusiu ir patikimu suaugusiu žmogumi ir tik ten, kur leidžiama.
„Kakas ant tako“ – ne tik žavi gamtamokslio enciklopedija, bet ir iššūkis tėvams. Ar jūs tikrai norite atitraukti atžalas nuo ekrano (ir svarbiausia, esate pasirengę atsitraukti nuo jo patys) ir ieškoti paukščių bei žinduolių pėdsakų, pagaliu vartyti maitas, spėlioti, kieno namai dunkso miške, pažindintis su koprolitais ar stebėti gyvačių šliūžes? Ir drauge kantriai bei ramiai šnekėtis apie pasaulio tvarką, švarą, kartais – apie mirtį, gyvybę ar irimo dėsnius. Jei taip – „Kakas ant tako“ – puikus vadovėlis.
