„Negaliu patikėti, kad jis taip galėjo pasielgti”, – sakė Lauryno mama, kai ji su savo vyru kreipėsi į mane pagalbos dėl savo paauglio sūnaus. Pokalbio metu tėvai ašarojo ir pasakojo savo skausmingą istoriją, vienas kitą papildydami.
Straipsnio autorė – projekto “Sveikos šeimos ugdymas Naujosios Vilnios seniūnijoje – sveikas vaikas” koordinatorė, gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė.
„Jis dar prieš metus buvo toks geras vaikas, visuomet linksmas, viskuo patenkintas, niekad nesudarė mums didesnių rūpesčių. Mes jį stengėmės viskuo aprūpinti: pirkom madingus drabužius, leisdavom į keliones; jis tikrai turėjo viską. Kodėl jis pradėjo vartoti narkotikus? Kaip jis galėjo taip pasielgti? Ar jis iš tiesų pasikeitė, ar tik nori atkreipti mūsų dėmesį? Mus net į mokyklą mokytoja buvo iškvietusi, ji mums su baime pranešė, kad vienas iš Lauryno draugų tikrai vartoja narkotikus” – pasakojo tėvai.
Abu tėvai buvo be galo sutrikę. Jie guodėsi toliau: „Paskutiniu metu, apie pusė metų Laurynas tapo tiesiog nepakenčiamas, piktas ir užsidaręs. Jis ėmė vengti su mumis bendrauti, nesikalba. Jis tik nori būti savo kambaryje vienas. Arba klausosi trankios muzikos, arba įsikniaubęs į kompiuterį. Jis buvo klasės seniūnas, o šiais mokslo metais jo ir pažymiai pasidarė siaubingi, ir jis pats tapo abejingas mokslui. O jam dar tik 16 metų. Supraskite mus, daktare, ką mes išgyvenam. Mūsų vienintelis sūnus tolsta į nežinią, grimzta į bėdą. Jo nebetraukia mėgstama veikla (anksčiau jis grojo gitara, buvo aktyvus sportininkas ), jis prarado susidomėjimą viskuo. Ėmė vengti savo gerų draugų ir vis daugiau laiko praleidžia su mums nepažįstamais, už sūnų gerokai vyresniais žmonėmis, kurie mums nekelia pasitikėjimo. Laurynas tapo nesukalbamas, jis pasidarė toks kaip ir tie jo naujieji draugai”.
Tėvai sėdėjo mano kabinete, jie buvo liūdni, išvargę. Žiūrėdama į juos, aš net kibirkštėlės vilties jų akyse nemačiau. Kai jie man baigė pasakoti savo sūnaus problemas, aš supratau, kad jie taip pat sutrikę ir vieniši, kaip jų sūnus Laurynas. Tuomet pagalvojau, kažin kam labiau šiuo metu reikalinga pagalba?
„Taip, situacija sudėtinga. Dėkoju, kad Jūs atvykote ir ją man papasakojote”, – ištariau aš ir toliau pasiteiravau, ką jie apie sūnų gero galėtų man papasakoti.
Bet tėvai lyg neišgirdo šito mano klausimo ir tęsė toliau: „Mes viską jau išbandėme: pirmiausia tėtis jį buvo stipriai sumušęs. Po to jam buvo paskirtas namų areštas, niekur negalėjo išeiti be mūsų žinios, tikrinom visus telefono skambučius. O kai ir išleisdavom, tai tėtis paslapčia jį pasekdavo. Grasinom, kad uždarysim į psichiatrinę ligoninę, jeigu jis geruoju neprisipažins, kad vartoja narkotikus. Netgi bauginom, kad galime jo atsisakyti ir atiduoti į vaikų namus. Vežiojom pas narkologus, psichologus, buvo atlikti įvairiausi testai, bet jie nerodė, kad vaikas vartoja narkotikus. Bet niekas mums ir nepaneigė, kad jis nevartoja jų, tik visi sutikti daktarai liepė atidžiai stebėti sūnų, ir ką nors įtarus, tuoj atvykti pakartotinai. Mes visur ieškom pagalbos. Ar galima dar Laurynui padėti, kad jis nustotų vartoti narkotikus?”
Aš dar kartą pakartojau tai, ką buvau sakiusi anksčiau: „Suprantu, kaip jums sunku. Aš matau, kad jūs turite daug nerimo. Bet gal galėtumėte man ką nors gero pasakyti apie savo sūnų šiuo metu?”
Tėvai dar labiau susigūžė: „Mes esame visiškoje neviltyje. O gal mes blogi tėvai? Negi jūs manote, kad mums reikalinga pagalba, o ne vaikui?.. Mes mylime savo vienintelį sūnų ir norime jam padėti, kad jis nustotų vartoti narkotikus. Ar tai jau beviltiška, gal jis jau per daug įklimpęs?…”
Tada aš paprašiau tėvų truputį palaukti ir prisiminti ką nors gero apie savo sūnų. Tėvai išėjo, o pokalbiui pasikviečiau Lauryną. Jis buvo dailus vaikinukas, įmantria šukuosena, tvarkingas, inteligentiškas. Bendravo labai formaliai, su daugybe: „aha”, „nežinau”, „galbūt”, ‚man vis tiek”, „na, ir kas”, „kaip jūs sau norit”. Laurynas atrodė tikrai nelaimingas, su juo buvo sunku bendrauti.
Galiausiai jam visai atsibodo mano klausimai, ir paauglys, demonstratyviai išsitraukęs žurnalą, ėmė spręsti kryžiažodį, dar prieš tai sumurmėjęs: „Bent jau laiko tuščiai neleisiu. Kaip man atsibodo įrodinėti to, ko nėra”, ir įniko į kryžiažodį.
Tuomet aš Laurynui pasiūliau: „Matau, kad tau mano pokalbis trukdo susikaupti ir spręsti kryžiažodį. Tu gali pasirinkti: gali ramiai išeiti iš kabineto ir jį spręsti niekieno netrukdomas. Šiuo metu aš labai nesmagiai jaučiuosi, kada tu demonstratyviai ignoruoji mūsų pokalbį”.
Kurį laiką kabinete įsiviešpatavo tyla. Aš laukiau…
Berniukas sulankstė žurnalą ir su trenksmu jį šveitė į kampą. Bet aš tuo momentu pastebėjau, kad Laurynas pasijuto jaukiau, jis ėmė laisviau kalbėti, pagerėjo akių kontaktas. Savo elgesiu ir žodžiais jis teigė, kad neteko susidomėjimo viskuo, kas jam anksčiau rūpėjo. Galiausiai pasakė: „O kaži, ar jūs ištvertumėte šitaip? Iš tiesų dabar man niekas nerūpi. Niekam aš nerūpiu ir man niekas nerūpi. Viskas vis vien. Kiek gi aš galiu įrodinėti tėvams to, ko nebuvo. Ir apskritai, kam aš turiu įrodinėti. Jūs manęs klausiat, koks mano požiūris į tėvus, o koks jis gali būti? Jeigu iš jų aš vieną dieną išgirdau: „Arba prisipažink, kad vartoji narkotikus, arba mes tavęs atsisakysim”. Negi mano požiūris turėjo nepasikeisti į tėvus? Negi po to aš norėsiu su jais bendrauti? O kaip man jaustis, kai jie klausosi visų mano pokalbių telefonu?…”
Skausmas ir pyktis, neviltis ir nusivylimas varžte veržėsi iš Lauryno lūpų. Jis buvo apimtas depresijos ir pykčio. Jis jautėsi nelaimingas, atstumtas tėvų. Nors ir turėjo tėvus, kurie iš tikrųjų jį labai mylėjo ir juo rūpinosi, Laurynas nesijautė tikrai mylimas. Laurynas protu suvokė, kad tėvai juo rūpinasi ir kad jį myli, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl juo netiki…Ir tai labiausiai jį žeidė.
Ši situacija gana dažna kasdieniniame gyvenime, kuomet tėvai tikrai myli savo vaiką ir stengiasi patenkinti visus jo poreikius. Bet tėvai susiduria su kita problema: jų vaikas pereina į paauglystę, jis nenori būti mažu, jis siekia laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo. O kaip yra sunku tėvams, dar vakar šauktą Laurynėlį, šiandien pakviesti ( pvz., ir suprasti ) Laurynu.
O dar įvertinant, kad aplinkui kunkuliuoja alkoholis, siautėja narkotikai, kad kaimynų sūnus ar dukra jau yra narkologų įskaitoje, kad kažkieno dukra, būdama 15-os metų pagimdė kūdikį ir metė mokyklą, ir dar daugybė pavojų, kurie kelia tėvams didžiulį nerimą: „O, kad tik taip neatsitiktų ir su mano vaiku”.
Esu įsitikinusi, kad vaikas, ypač paauglys, šiais sunkiais laikais nukenčia labiausiai. Paauglys yra labiausiai pažeidžiamas, neapsaugotas asmuo mūsų visuomenėje, ir jo didžiausias poreikis yra meilė.
Lauryno tėvai atliko savo tėviškas pareigas kaip tik sugebėdami, bet kažkas buvo negerai. Laurynas nesijautė tikrai mylimas. Bet ar tai buvo tėvų kaltė? Ne, tikrai ne.
Lauryno tėvai buvo labai puikūs, išsilavinę žmonės, užimantys rimtas pareigas darbovietėse, jie visuomet mylėjo sūnų, tik gal ne visada tą meilę tinkamai išreikšdavo. Kaip ir dauguma tėvų, jie turėjo miglotą nuovoką apie vaiko poreikius: apsaugojimas, globa, stogas, maistas, drabužiai, išsilavinimas ir t.t. Jie be galo rūpinosi savo sūnumi, nerimavo dėl jo, kentėjo patys ir visiems buvo blogai, nes taip trūko vieno vienintelio dalyko – besąlygiškos meilės. O dėl jos stokos ir atsirado praraja tarp Lauryno ir jo tėvų: Laurynas tapo užsidaręs, liūdnas, agresyvus, nenorėjo bendrauti su tėvais; tėvams buvo pikta, skaudu, negera.
Ir vienos konsultacijos metu aš paklausiau, ar Laurynas galėtų man padėti išsklaidyti tėvų nerimą. Berniukas sutiko. Mes sudarėm su juo kontraktą, aptarėm „eksperimento” sąlygas. Reikalai klostėsi pagal susitarimą.
Tėvų nuostabai, 12-ą kartą atvykus į konsultaciją, aš pasiūliau: „Ačiū, kad atėjote, bet manau, kad šiandien šitą konsultacijos laiką jūs galite skirti savo šeimai, pvz., visi kartu papietauti ar šiaip kur nors nueiti.” Tik mes su Laurynu žinojom, kodėl taip šįkart pasielgėm. Jie visi trise išėjo iš kabineto: mama, sūnus ir tėtis. Jie šypsojosi ir buvo tikrai laimingi.
Kitą kartą jie vėl atvyko įprastu laiku vėl atvyko įprastu laiku, bet ne į konsultaciją, o tik su didžiule puokšte gėlių.
O aš labai noriu padėkoti Laurynui ir kitiems paaugliams, kuriems tenka kartais įrodinėti tėvams ir tai, ko nėra buvę. O tėvams dar kartą noriu priminti, kad paauglys yra labai trapi asmenybė, lengviausiai pažeidžiamas, neapsaugotas asmuo mūsų visuomenėje, ir jo didžiausias poreikis yra besąlygiška meilė.
Viešoji įstaiga Naujosios Vilnios poliklinika vykdo projektą „Sveikos šeimos ugdymas Naujosios Vilnios seniūnijoje – sveikas vaikas”. Tikslas – suteikiant sveikos gyvensenos žinių, padėti šeimoms formuoti teigiamas sveikatos atžvilgiu elgesio nuostatas bei sveikos gyvensenos įgūdžius. Šiuo metu Naujosios Vilnios poliklinikoje vyksta vaikų psichoterapijos grupė jaunesniojo amžiaus vaikams, nuo spalio mėnesio prasidės grupė paaugliams.