VšĮ „Šeimos santykių institutas“ psichologė Rasa Pietarienė ir šeimų konsultantė Živilė Baronienė aptaria dažniausius mūsų visuomenėje sklandančius mitus apie globojamus vaikus.
Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta institucinės globos pertvarka, kurios tikslas yra suteikti vaikams galimybę augti rūpestingoje, mylinčioje šeimoje. Piliečiai yra kviečiami ir skatinami tapti globėjais, padedančiais užaugti tėvų globos netekusiems vaikams. Būsimi globėjai motyvuojami finansine parama, besivystančia pagalbos šeimai paslaugų sistema, tačiau vis dar trūksta globėjų. Globėjų skaičiui augti trukdo ir visuomenėje vyraujantys mitai apie globą.
Kas neramina?
Visuomenėje egzistuoja daug mitų apie globojamus vaikus ir globą: „visi globojami vaikai turi sutrikimų”, „globojamas vaikas yra grėsmingas”, „globojamas vaikas „atneša” pinigus”, „ar įmanoma mylėti ir užauginti ne savo biologinį vaiką” ir kt. Šiuos mitus ir iš to kylančius klausimus neretai girdi specialistai, padedantys būsimiems globėjams pasirengti globai.
Mitus palaiko žmonių galvoje vyraujantis skirstymas į gerą ir blogą, teisingą ir neteisingą: globojami vaikai matomi vienaip, visi kiti vaikai – vėl kitaip. Pavyzdžiui, jeigu praeidami pastebime rūkančius paauglius, pagalvojame, kaip tai negerai ir kaži, ką dėl to daro jų tėvai. Tačiau pastebėję rūkančius vaikų globos namų auklėtinius, būna, kad pagalvojame, o ko gi tikėtis, juk tai yra globos namų auklėtiniai.
Dažnai būsimi globėjai pakliūva tarsi į spąstus: jie nori padėti paliktam tėvų vaikui, tačiau susidūrę su jo elgesio sunkumais supyksta, nusivilia ir nuleidžia rankas. Tuomet galime išgirsti sakant; „ko norėti, jis juk iš globos namų, jo tėvai alkoholikai, narkomanai” ir, supratę, kad bus sunku greitai „išgelbėti” vaiką,… atsisako jo.
Globėjus neretai nuvilia ir tai, kad, rodos, jie daro viską, kad priimtų globojamą vaiką į savo šeimą: rūpinasi juo, skiria daug dėmesio ir energijos, kartais tokiu būdu net nuskriausdami savo vaikus, o jis tarsi tyčia vis skaudina. Iš tiesų globojamas vaikas patiria lojalumo konfliktą, kurį sprendžia ilgai neprisirišdamas prie globėjų: jis myli savo tėvus ir prisirišdamas prie globėjų nenori jų išduoti. Kartu jis nėra tikras, ar globėjai jį tikrai myli.
Gana dažnai norima globoti tik mažus vaikus, o vyresni vaikai nėra tokie pageidaujami. Žmonės bijo paimti vyresnius vaikus globai, nes mano, kad jie turi didelių sutrikimų.
Gana dažnai norima globoti tik mažus vaikus, o vyresni vaikai nėra tokie pageidaujami. Žmonės bijo paimti vyresnius vaikus globai, nes mano, kad jie turi didelių sutrikimų. Taip, į globą patekę vaikai savo šeimose yra patyrę nepriežiūrą, smurtą, todėl jie būna emociškai atsitraukę, atmeta ir nuvertina globėjų pastangas suteikti jiems patogias sąlygas, gali būti nepaklusnūs. Šiuo metu Lietuvoje kuriamas pagalbos globėjų šeimoms tinklas: atokvėpio paslauga, specialistų konsultacijos, vasaros stovyklos globojančioms šeimoms, kuriuo siekiama kuo labiau padėti šeimoms, globojančioms vaikus.
Kodėl kyla globėjų ir globojamų vaikų tarpusavio santykių sunkumai?
Globojami vaikai nepasitiki globėjais, nes nėra patyrę tėvų rūpesčio, meilės, globos. Iš šio trūkumo jie pradeda „tikrinti” globėjus, darydami nusižengimus, nepaklusdami, provokuodami. Nepasitikėjimo ištakos yra vaiko praeityje, t.y. jų gyvenime nebuvo pastovaus ir nuspėjamo, mylinčio ir besirūpinančio asmens. Šios praeities aplinkybės tampa vaiko vidiniu įsitikinimu, kad jis iš prigimties yra nenusipelnęs meilės. Vaiko vidinis įsitikinimas atsispindi vaiko kasdieniame elgesyje: prieštarauja globėjams, niokoja jų daiktus, meluoja, nesikalba su globėjais ir pan. Vaiko elgesys skiriasi savo išraiška, intensyvumu ir kelia stresą globėjams. Globėjai pradeda svarstyti, ar vaikas iš viso gali prisirišti, ar jie, kaip globėjai, yra geri ir kokios yra globojamo vaiko elgesio pokyčio perspektyvos. Atsiranda „užburtas ratas”: globėjai gali nerasti tinkamų būdų, kaip reaguoti į vaiko elgesį, tuomet vaiko elgesys tampa dar sudėtingesnis. Globėjų ir vaiko santykiuose trūksta susikalbėjimo ir tai kelia beviltiškumo jausmą globėjams. Jie galvoja, kad nesusitvarko su globa ir yra nepajėgūs globoti arba tiki, kad vaikas turi esminių ir sunkiai išsprendžiamų sutrikimų, trukdančių gyventi jų šeimoje. Tokioje situacijoje gana dažnas globėjų sprendimas – nutraukti globą. Nutrūkusi globa patvirtina vaiko nepasitikėjimą, kad jo gyvenime gali atsirasti mylinti šeima, kuri būtų pastovi bei rūpestinga. Taigi, jis ir toliau galvoja, kad yra nevertas meilės, dar labiau užsidaro, tampa atšiaurus kitiems.
Globėjai dažnai nemato ženklų, kuriuos išskirtinai jam siunčia vaikas, tarsi klausdamas, ar aš jums svarbus, ar jūs priimsite mane. Pavyzdžiui, kai vaikas, prašomas nurimti, nepaklūsta, globėjui gali atrodyti, kad jis vaikui yra nesvarbus ir kyla noras vaiką bausti arba ignoruoti. Arba jeigu vaikas neatbėga jam sugrįžus į namus apsikabinti, globėjui gali atrodyti, kad jis jam nerūpi. Abu tiek vaikas, tiek globėjas susiduria su svarstymu, ar „Aš Tau rūpiu?”. Atsakymą apie reikalingumą turi suteikti suaugęs žmogus vaikui, o ne atvirkščiai, nes tik gavęs patikinimą, kad yra svarbus globėjui, vaikas pamažu pradeda pasitikėti.
Prievarta ir nepriežiūra ankstyvoje vaikystėje sąlygoja vaiko elgesio sutrikimus, todėl pradėjus vaiką globoti jo ankstyvame amžiuje ir globos pastovumas padeda išvengti ryškių elgesio sutrikimų vėliau.
Nematydami ženklų, globėjai pradeda vaiką auklėti taip, kaip siūlo pozityvios tėvystės programos. Esant vaiko tinkamam elgesiui, pastebi ir skatina, o netinkamam – apriboja ir skiria nuobaudas. Šie patarimai tinka vaikui, kuris nuo kūdikystės augo apsuptas meilės ir rūpesčio, ir nelabai tinka vaikui, kuris praeityje buvo neprižiūrėtas, atstumtas, prieš jį buvo smurtauta. Kai globėjai į vaiko netinkamą elgesį atsako apribojimais arba nuobaudomis, vaikas jaučia baimę, kad bus nepriimtas. Vietoj baudimo ir apribojimo, globėjai turėtų nustatyti taisykles ir ribas, būti pastoviems ir nuosekliems savo reikalavimuose, rodyti, kad vaikas svarbus, reikalingas, neatsakyti į vaiko pyktį pykčiu.
Kas padeda?
Gyvenimas globėjų šeimoje pats savaime nėra „laiminga pabaiga” institucijose augusiems vaikams. Prieš pradėdami globos procesą būsimi globėjai mokosi globėjų ir įtėvių rengimo kursuose. Ten jie sužino, kad globa yra procesas, kuriam reikia pasiruošti, kad vaikas „atsineša” savo lūkesčius, viltis, baimes ir elgesio modelius, susiformavusius anksčiau. Globėjai taip pat turi savo išskirtines viltis, fantazijas, norus, lūkesčius ir tikėjimą, kad jiems pasiseks. Lengviau būna, kai globėjai siekia suprasti, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi ir netinkamo vaiko elgesio nepriima kaip asmeninio įžeidimo ar įskaudinimo.
Globos pradžioje globėjams kyla daug ir įvairių jausmų: kaltė kai nepasiseka (“jei aš būčiau geresnė globėja, tos problemos nesitęstų”), pyktis vaikui, kad šis neatsako į globėjų meilę (“jis yra nejautrus”, “jam nerūpi, kiek mes dėl jo stengiamės”), nerimą dėl vaiko įgimtų savybių (” gal jis paveldėjo savo tėvų psichinius sutrikimus?”), kiti prieštaringi jausmai vaikui (“kartais aš labai myliu jį, o kartais noriu grąžinti atgal”), apgailestavimas dėl pasirinkimo („gal nevertėjo globoti”, „gal padariau klaidą nelaukdamas mažesnio vaiko arba kitos lyties”). Kai globėjai geba išbūti su sunkiais vaiko ir savo jausmais, siekia suprasti situaciją, o nepasiduoda nusivylimui, nerimui dėl ateities, nestigmatizuoja globojamo vaiko ir žino, kad sudėtingas vaiko elgesys yra jo nerimo išraiška arba siekis pasijusti mylimu, tuomet vaiko elgesys keičiasi.
Įvairių institucijų specialistai teikia pagalbą globojančioms šeimoms. Šeimos gali gauti psichologo, socialinio darbuotojo, šeimos konsultanto konsultacijas, dalyvauti savitarpio pagalbos grupėje, kitose specialiai globėjams skirtose programose. Specialistai pastebi, kad šeimos, kurios pagalbos kreipiasi nelaukdamos, kol sunkumai įsisenės, turi daugiau energijos, mažiau nusivylimo ir lengviau sprendžia sunkumus. Tyrimais nustatyta, kad globojami vaikai turi aukštesnį intelektą, geriau mokosi ir turi geresnius šeimos ryšius globojančioje šeimoje, negu vaikai kilę iš panašių socialinės rizikos šeimų, tačiau likę su tėvais, arba augantys globos namuose. Prievarta ir nepriežiūra ankstyvoje vaikystėje sąlygoja vaiko elgesio sutrikimus, todėl pradėjus vaiką globoti jo ankstyvame amžiuje ir globos pastovumas padeda išvengti ryškių elgesio sutrikimų vėliau.