Visų tėvų norai yra panašūs – kad vaikas augtų sveikas, laimingas, savarankiškas. Tačiau kodėl neretai nutinka taip, kad augindami savarankišką, iššūkių nebijantį, problemas mokantį spręsti vaiką užauginame „liaušį”? Užsibrėžę tikslą užauginti vyrišką džentelmeną, užauginame mamyčiuką. Auginame savarankiškas dukteris, o joms užaugus stebimės, iš kur jos tokios baltarankės radosi?..
Akivaizdu, kad mūsų geriems norams kažkas kiša koją. Kas? Atsakymų, kokias klaidas mes, tėvai darome, ir kaip ugdyti vaikų savarankiškumą, ieškome drauge su dviejų vaikų mama, saviugdos lektore Danguole Kraskauskiene.
Įvairaus pobūdžio mokymų programas vedanti pašnekovė vos pradėjusi pokalbį prisimena savo neseną kelionę traukiniu Vilnius – Kaunas. „Įlipa jauna mergina ir visą kelią iki Kauno prakalba telefonu. Ji kažkam pasakoja, kaip jos 27 metų širdies draugui tėvai nutraukė finansavimą, ir jiems dėl to dabar sunku. Vaikinas dirbantis, bet tėvai nuo šiol nebeduoda papildomai pinigų, ir tai porelei yra labai didelė tragedija. Galvoju sau: 27 metų vyras… Taip, tai tėvų klaida. Tėvai neparuošė jo gyventi savarankiškai.
Manau, kad mano, kaip mamos, darbas yra paruošti vaiką gyvenimui, kur jis galėtų gyvent be manęs. Jei nutinka priešingai, aš kažką dariau ne taip. Žinoma, aš nesu vaikų specialistė, o tik mama, kuri kartais klysta, tačiau stengiuosi mokintis iš klaidų, ieškau atsakymų ir darau viską, kad vaikai užaugtų dorais žmonėmis” – sako Danguolė Kraskauskienė.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Meilę dukrytei Robbie Williamsas įamžino netradiciniu būdu
15 faktų apie naudingąjį česnaką
Pirmoji problema: tėvai pernelyg saugo vaikus nuo iššūkių
„Didžiausia problema yra tai, kad mes saugome vaikus nuo įvairių iššūkių. Darželiuose, mokyklose… Net į lauką nebeleidžiame vienų vaikų, visur tėvai šalia.
Buvome savaitgalį su vaikais ant kalno su rogutėmis – kiek vaikų, tiek tėvų! Ir visi tėveliai „rikiuoja”, kaip važiuoti nuo kalno, kaip į jį lipti, kada laikas grįžti namo… Mano laikais, jeigu tėvas ateitų ir stovėtų ant kalno, vaikas jam sakytų: „Eik namo, nestovėk čia, nedaryk gėdos. Tik mažų vaikų tėvai stovi”.
Vis tiek ateis laikas, kai mūsų vaikams reiks planuoti laiką patiems, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už kitą žmogų – sutuoktinį, vaiką ir t.t. Kaip jis tai darys, jei iki tol neleidome jam pačiam spręsti problemų, neleidome prisiimti atsakomybės. „18 metų – ir tokie nebrandūs”, – šiandien sakome. Taip, o kada tiems vaikams bręsti, jei tėvai nesuteikia tam sąlygų?” – klausia pašnekovė. Ji pripažįsta, kad tėvai taip daro tikrai ne tyčia, o iš meilės. Norėdami gero. Bet neveltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas.
Antroji problema: tėvai nepasitiki savo vaikais
Buvome savaitgalį su vaikais ant kalno su rogutėmis – kiek vaikų, tiek tėvų! Ir visi tėveliai „rikiuoja”, kaip važiuoti nuo kalno, kaip į jį lipti, kada laikas grįžti namo… Mano laikais, jeigu tėvas ateitų ir stovėtų ant kalno, vaikas jam sakytų: „Eik namo, nestovėk čia, nedaryk gėdos. Tik mažų vaikų tėvai stovi”.Danguolė Kraskauskienė
Devynerių ir penkerių metų vaikus auginanti saviugdos lektorė pastebi, kad daug šeimų šiais laikais „infantiliuoja” vaikus – nesuteikia progos jiems augti, iš didelės meilės padaro už juos tai, ką galėtų daryti jie. „Kai augini vieną vaiką, jis visada atrodo toks mažas, todėl džiaugiuosi, kad gimus antram sūnui, nusprendžiau labiau pasitikėti savo pirmagimiu. Buvau nustebinta, kiek daug gali nė penkerių dar neturintis pypliukas.
Dabar žinau, kad ketverių metų vaikas gali pats pasikloti lovą, susitvarkyti žaisliukus, apsirengti, nusirengti, prisidėti tvarkant namus. Jis geba palaukti (labai svarbus įgūdis!) ir susitaikyti su tuo, kad kažko negaus. Žinau, kad pirmokėlis tikrai gali pabūti pusdienį vienas namuose, o antrokas – nueiti į parduotuvę pieno ar ledų. Šiuo metu mano devynmetis savarankiškai naudojasi viešuoju transportu – nuvažiuoja į būrelius ir grįžta namo, sugeba paruošti nesudėtingą vakarienę sau ir šeimynykščiams, padėti tvarkyti namus, yra atsakingas už šiukšlių išnešimą.
Užtat žiūrėdama į savo mažėlį turiu vėl ir vėl sau priminti, kad mažas jis tik mano akyse ir kad bent jau vardan broliško teisingumo turiu jam taikyti tuos pačius standartus ir reikalavimus. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo vaiko individualių savybių, tačiau kai vaikui suteiki atsakomybę, duodi darbų, jis greitai to išmoksta. Iš pradžių tenka padėti, bet vaikai greitai mokosi”.
Trečioji problema: tėvai bijosi vaikui pasakyti NE
Danguolė Kraskauskienė nepateisina tėvų, kurie guodžiasi, jog negali savo mažylių atitraukti nuo televizoriaus ar kompiuterio. Jos manymu, geri tėvai ne tie, kurie viską leidžia, o tie, kurie rūpinasi vaiko sveikata ir saugumu.
„Mūsų namuose yra taisyklė – prie kompiuterio per dieną vaikui galima būti 20 minučių – tiek, kiek rekomenduoja specialistai. Suskamba laikrodis (tam tinka virtuvėje naudojamas užstatomas laikrodis – aut. past.), ir laikas prie kompiuterio baigėsi. Kalbamės su vaikais, kad gera mama ne ta, kuri už vaiką viską padaro ir viską jam leidžia. Gera mama yra ta, kuri draudžia ir nustato ribas, nes rūpinasi vaiko saugumu ir sveikata. Jau geriau aš nuliūdinsiu vaiką, atitraukdama jį nuo žaidimo, nei eisiu jam pirkti akinių.
Kai pirmasis sūnus buvo mažesnis, labai pyko, kad neleidžiu valgyti daug saldainių. „Ne dėl to, kad man gaila saldainių. Man gaila tavęs, nes bus negera, jei prisivalgysi daug”, – atsakiau. Pasipriešinimas buvo didelis, todėl kartą, per Kalėdas, kai jis gavo daug saldainių, nusprendžiau leisti vaikui pajusti savo sprendimų pasekmes – leidau valgyti saldainių tiek, kiek norėjo. Jis suvalgė visus, sublogavo, vėmė. Kai atsigavo, nepriekaištavau (nors labai norėjosi), o tiesiog ramiai aptarėme apie šią situaciją. Dabar jis įsiklauso, kai ką nors draudžiu” – pasakoja pašnekovė.
Lektorė įsitikinusi, kad yra tam tikrų situacijų, kai tėvai neturi leistis į diskusijas su vaiku. „Man baisu žiūrėti, kai vaikai dūksta važiuojančiame automobilyje, nes tėvams neužtenka valios juos pasodinti į kėdutę ir prisegti. Man neįdomu, ar vaikas mėgsta kėdutę, nes aš esu atsakinga už jo saugumą kelyje. Aš esu mama, suaugusi, jis – vaikas. Šefas ne jis, šefas – aš. Žmonės automobilyje važiuoja prisisegę. Brolio mušti negalima. Darbo dieną vaikas iki devynių vakaro turi būti lovoje. Tai – mūsų šeimos taisyklės, dėl kurių nediskutuojama” – sako dviejų vaikų mama.
Ketvirtoji problema: neleidžiama vaikui apsispręsti pačiam
Seminarus apie laiko planavimą bei motyvaciją organizuojanti koučingo specialistė sako, kad vaikams (kaip ir suaugusiesiems, beje), labai svarbi motyvacija, kuri tarsi varikliukas veda mus pirmyn link savo tikslų. Kartais nedidelis prizas už pastangas paskatina vaikus laikytis taisyklių.
Geri tėvai ne tie, kurie viską leidžia, o tie, kurie rūpinasi vaiko sveikata ir saugumu.Danguolė Kraskauskienė
Pavyzdžiui, jei vaikai atsigula iki devynių vakaro, jiems skaitoma pasaka, bendraujama. Tačiau jei atsigulti piktybiškai vėluojama – pasakos nebus, kad ir kaip jiems graudu būtų. Tad kiekvieną vakarą jie turi pasirinkimą – dūkti ir pyktis arba laiku pasiruošti ir klausytis įdomios istorijos. Taip vaikas išmoksta koreguoti savo elgesį ir numatyti tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes.
„Ugdant vaikų savarankiškumo ir atsakomybės vertybes, labai svarbu leisti vaikams pasirinkti. Savo antrokui pasakėme, kiek galime skirti jo gimtadieniui ir leidome pasirinkti, kaip jis nori juos išleisti – šventei su draugais, telefonui ar prisidėti prie kelionės. Pagalvojęs nusprendė, kad nori gauti dovanų įspūdžių ir pasirinko kelionę. Labai džiaugiausi jo pasirinkimu.” – pasakoja Danguolė Kraskauskienė. – Daug dalykų vaikams neperkam ne todėl, kad negalim sau leisti, o todėl, kad vaikas išmoktų vertinti tai, ką gauna, pasirinkti tai, kas yra svarbiau”.
Saviugdos lektorė Danguolė Kraskauskienė sako, kad vaikas pasirinkdamas mokosi daryti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Tėvai, suteikę progą rinktis, turi gerbti vaiko apsisprendimą, net jei patys toje situacijoje būtų apsielgę kitaip.
„Būti tėvais jokia akademija nemoko. Auginant vaikus kiekvieną kartą ieškome atsakymo, kaip pasielgti. Kartais nuoširdžiai prisipažinsiu, tiesiog nežinau, ką daryti ir belieka improvizuoti, klausant nuojautos ar širdies balso. Kartais pasiseka labiau, kartais mažiau. Tačiau žinau, kad kuo „sunkesnis” vaikas, tuo protingesni tampa jį mylintys tėvai” – juokiasi pašnekovė.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
