„Išplauk indus, duosiu 2 eurus”, „Jei parneši dešimtuką, tėtis sumokės tau 10 eurų”, „Jeigu gerai mokysiesi, nupirksime tau „Playstation”.” Girdėta? Gal ir patys taip elgiamės? Ar vaikui reikia atsilygintipinigais? Konsultuoja psichologė Rūta Bačiulytė.
Vieni tėvai linkę vaikams atsilyginti už darbą. Pasak jų, taip vaikas mokomas uždirbti, savito verslumo. Kiti yra įsitikinę, kad buities darbai šeimoje priklauso visiems. Kurie elgiasi tinkamai?
Konsultavau vieną tėtį, kuris pasakojo, kad pas juos namuose kabo savitas kainoraštis, o kai vaikai nori užsidirbti, jie žino, kiek už kokį darbą bus sumokėta, tarkim, kiek gaus išplovę indus, grindis, iššveitę vonią ir pan. Tos šeimos vaikai dykai nepajudina piršto. Aišku, kad tai bėda, nes vaikas turi jaustis šeimos narys ir tų namų gyventojas bei bendrasavininkis ir privalo atlikti savo pareigas namuose pagal savo amžių bei galimybes. Už jas neturėtų būti mokama. Vaikas gali gauti atlygį už tuos darbus, kurie tarsi nuimami mamai ir tėčiui nuo pečių, paprasčiau tariant, kurie nėra jo pareiga, yra per sunkūs pagal amžių. Tarkime, nenori žiūrėti mažėlio brolio bet yra verčiamas, nes mama nori pagerti kavos su drauge.
O kaip vaikui dirbti ir užsidirbti?
Pažiūrėkite filmų. Tarkime, Amerikoje vaikai užsidirba atlikdami tam tikrus darbus, kad ir įsidarbindami pas kaimynus. Mat svetimi žmonės gali reikalauti kokybės, jie laikysis susitarimo, nedarys jokių nuolaidų, neklausys jokių išsisukinėjimų, tiesiog buvo sutarta, kad nupjovęs pievelę vaikas gaus tam tikrą atlygį. Nepaliekama jokios erdvės gudrauti ar išsisukinėti. Kaip tik darbiniai santykiai su svetimais žmonėmis ir moko vaikus atsakomybės, laikytis žodžio, kokybiškai vykdyti tai, kad įsipareigota, ir tikro pajautimo, „kiek aš galiu ir kaip aš galiu”.
Namie tai nelabai pavyksta?
Vaikai, kurie atlieka mokamus darbus namuose, nelabai supranta, koks tai susitarimas, nes tėvai atlieka dvigubą vaidmenį – tėvų ir darbdavių. Tėvai kaip ir turėtų rūpintis, globoti ir pagailėti, o darbdaviai turėtų reikalauti tik kokybiškai atlikto darbo, tai sunkiai suderinami vaidmenys. Idealiu atveju vaikas tėvams pagelbėjus galėtų susirasti darbo ne savo namuose ir gauti atlygį, nebūtinai pinigais.
Yra dar vienas aspektas, kuris būdingas ne tik tėvų ir vaikų, tačiau ir partnerių santykiams: mes labai dažnai pamirštame pasidžiaugti, kai kitas žmogus nuveikia ką nors gero, ypatingo ar net kai mums padaro asmeninę paslaugą. Tačiau mes tikrai puikiai mokame kritikuoti, reikalauti, bambėti, kai kažkas yra nepadaryta arba padaryta ne taip, kaip įsivaizdavome. Vaikai namuose jaučiasi nuolat neįtinkantys, kažko neatliekantys arba blogai padarantys, tokiu atveju jie linkę manyti, kad yra blogi, nevykę, ir jų savivertė nukrinta. Pagiriamasis žodis, pasidalijimas džiaugsmu yra taip pat savitas emocinis atlygis vaikui už jo darbus. Ir niekada nereikia pamirti, kad vaikų tokia prigimtis, kad jie visada nori patikti ir įtikti tėvams, todėl gailėti gero žodžio tikrai nereikėtų.
O jei, tarkime, vaikas gauna dešimtuką, tėtis pagautas dėkingumo ima ir išsitraukia piniginę. Ar taip elgtis labai blogai?
Reikėtų atskirti materialų ir emocinį atlygį. Šitas pavyzdys leidžia spėti, kad ir kitą kartą vaikas, padaręs ką nors gera, iš tėvo lauks tokio paties veiksmo, kad jis išsitrauks piniginę ir atsilygins pinigais.
Yra pastebėta, kad piniginis atlygis už gerus pažymius nėra labai efektyvus. Tėvų tikslas turėtų būti toks, kad vaikas pats jaustų atsakomybę už savo mokslus, kad suvoktų, jog mokosi dėl savęs, sau. Kai tėvai pinigais atsilygina už gerus pažymius, mažylis suvokia, kad jis mokosi dėl tėvų, tėvams. Vaikas, norėdamas pinigų, pasistengs parnešti geresnį pažymį, o tai turėtų būti jo paties noras ir atsakomybė gerai mokytis. Pažymys – jo gebėjimų įvertinimas jau yra atlygis.
O jeigu tėvai siekia didesnių tikslų, sakykime, pažada savo atžalai: „Jei tu gerai baigsi ketvirtą klasę, mes tave nuvešime į Legolandą.” Tai būtų taip pat netinkamas tėvų elgesys?
Manyčiau, kad tai būtų paskatinimas – „Mes džiaugiamės, kad tu toks šaunuolis, dabar kartu kažkur keliausime”, bet vaikai paprastai tokių tolimų tikslų nesuvokia, jiems reikia atlygio „čia” ir „dabar”. Nieko bloga, kai mažylis gerai baigia, tarkime, ketvirtą klasę, parsineša namo pagyrimo raštą, o tėvai dar jį apdovanoja kokia kelione už visų metų jo pastangas, taip tarsi pasakoma: „Aš džiaugiuosi kartu su tavimi.” Svarbu nepažadėti nupirkti kažkokio daikto, kuris bus tik jam, o kartu pasidžiaugti.
Labai dažnai septynmečiai-aštuonmečiai giriasi, kiek jie turi pinigų. Kodėl jie taip daro?
Todėl, kad mes, suaugusieji, viską matuojame pinigais: kiek kas uždirba, tiek ir yra vertas. Vaikai mus kopijuoja, tuomet jie irgi kaupia savo pinigėlius, taip tarsi kaupdami savo vertę. Net jei šeima tiesiogiai nekalba apie uždarbį, užtenka jei nuolatinė pokalbių tema – daiktai, galimybės už pinigus. Juk kaip dažnai tėvai baugina savo atžalas: „Jeigu nesimokysi, eisi griovių kasti arba karvių melžti”, lyg tai būtų koks nors nusikaltimas. Nuo pat mažų dienų vaikui kalama, kad gyvenimas su mažais pinigais yra visiškas blogis. Juk niekas nesako, jei blogai mokysis, neskaitys knygų, tai bus neįdomus, turės mažiau draugų. Kas blogo melžti karves, jei toks darbas patinka? Noriu pasakyti, kad pabrėžiamos visiškai kitokios vertybės, viskas matuojama tik pinigais, tėvai nekalba, kas yra garbė, drąsa, ryžtas, pažinimo džiaugsmas. Nuolat kalama atžaloms į galvą, kad gerai turi mokytis todėl, jog užaugęs uždirbtum daug pinigų, tarsi tik taip gali būti laimingas. 7-8 m. – tai amžius, kai vaikai pradeda socializuotis, jie tarsi dar labiau atsitraukia nuo tėvų ir susikuria savo vertybes. Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, tačiau gyvename laikmečiu, kai nebelieka vertybių.
Pinigai ir laimė
Atlikta daug tyrimų apie pinigų kiekio santykį su laime. Įsivaizduokite kreivę, kurioje dvi tiesės – laimė ir pinigų kiekis. Jos abi kyla iki tam tikros ribos, kai kuo daugiau pinigų, tuo žmogus jaučiasi laimingesni, vėliau tiesės išsiskiria. Įdomu tai, kad riba – svarbiausių poreikių patenkinimas, toliau jau pinigai laimei nebedaro įtakos. Maža to, kuo jų daugiau, tuo žmogus darosi nelaimingesnis, nes atsiranda papildomų rūpesčių, nerimas, baimė, tampi priklausomas nuo labai pinigų.
Labai turtingo žmogaus poreikiai yra visiškai patenkinti ir tuomet atsiranda dar viena problema – nebežinai, ko norėti, apie ką svajoti.
Kai kurie tėvai elgiasi griežtai – turi pareigas, jeigu jas atlieki gerai, gauni atlygį, tarkime, gali pažaisti telefonu 15 minučių.
Tai tarsi pripažinimas, kad tai, ką tu darai, yra vertinga, antra vertus, kai padarai darbą, nusipelnei ir laisvalaikio.
Tai visiškai ne tas pats, kaip už atliktą darbą sumokėti. Ne kiekvienam vaikui patinka, tarkime, vedžioti šunį, bet tai jo sutarta pareiga. Jeigu jis tai atlieka gerai ir greitai – vadinasi, jo laisvalaikis pailgėja. Vaikas turėtų norėti atlikti tam tikrus darbus, kurie jam lyg ir nepriklauso, būtų idealu, jei pamatytų, jog mama pavargusi, ir pats pasisiūlytų jai padėti sutvarkyti kambarius ar pagaminti valgyti. Mama turėtų tuo pasidžiaugti ir padėkoti arba sumokėti, bet jeigu atsiskaito pinigais, tampa darbdave, o šeimoje tokie santykiai nelabai pageidautini. Vaikas kitą kartą norėdamas padaryti mamai ką nors malonaus jau gali ir susipainioti, su kuo jis dabar turi ryšį – su mama ar su darbdaviu. Juk mamai tai norisi daryti iš meilės, taip ir turėtų būti.
Vaikai juk geba ir manipuliuoti?
Be jokios abejonės, jie gali iš mamos atlygio reikalauti kaip iš darbdavio, o darbą atlikti kaip mamai, kuri viską atleis ir viską pateisins bei priims. Nereikėtų vaiko painioti, mama yra mama. Tėvai taip pat turėtų nuspręsti, kokio jie nori ryšio su savo atžalėle – būti tėvai, darbdaviai ar griežti auklėtojai.
Matau dar vieną bėdą. Dabar vaikai yra beprotiškai apkrauti darbais – mokykla, kiekvieną dieną vis kitas būrelis, visokios papildomos lavinimo veiklos, namo grįžta pavargę. Iš kur dar tie maži žmonės turėtų rasti jėgų padėti tėvams buityje?
Taip apkrauti vaikai, manau, pildo tėvų lūkesčius. Mažylis – lyg koks eksperimentinis triušis: prikraukime į jį visko visko ir jis bus labai protingas. Tačiau ar jis laimingas, kiekvieną dieną patirdamas tokį krūvį? Ar toks vaikas pabūna ramiai su tėvais? Ar gali iš viso užsimegzti žmogiškas tėvų ir vaiko ryšys?
Greičiausiai tam žmogučiui vis dar pasakoma: „Mes tave leidžiame į tokią gerą mokyklą, lankai tokius brangius būrelius, turi stengtis iš paskutinių.” Ir vaikas girdi, kaip viskas matuojama pinigais, išoriniais, o ne vidiniais dalykais.
