Kone visi vaikai trokšta vasarą žaisti kieme, važinėti dviračiu po savus ir svetimus kiemus. Kokie pavojai tyko kieme ir kokia jo nauda, konsultuoja psichologė Edita Kuogienė.
Vasarą laukas labai vilioja, o tėvai dažniausiai turi mažai laiko, kad galėtų būti, kiek geidžia vaiko širdis. Todėl neretai išleidžia vieną. Ar tai nerūpestingumas, naivumas ar vaiko nepriežiūra?
Manau, kad šalia išvardytų nerūpestingumo, naivumo, vaiko nepriežiūros, gali būti ir kitų tokio poelgio apibūdinimų, nebūtinai neigiamų. Jeigu palygintume, kaip vaikai augo prieš 30 m. ir dabar, pastebėtume, kad šių laikų vaikai yra daug labiau suaugusiųjų prižiūrimi ir saugomi. Tačiau reikia pabrėžti, kad ir aplinka tapo šiek tiek pavojingesnė.
Saugoti vaikus reikia. Tik kur ta riba, skirianti, kiek tai normalu, o kiek perlenkiama lazda? Didžiojoje Britanijoje yra apie 10 proc. vaikų, kurie iki 15 m. niekada nebuvo palikti vieni. Amerikoje irgi kalbama apie dalį jaunosios kartos, kuri augo pernelyg saugoma (overprotected – angl.). Pasirodo, perdėta apsauga turi ir neigiamų padarinių. Tokie vaikai, užaugę ir pradėję gyventi vieni, gali nesugebėti savarankiškai įveikti gyvenimo jiems keliamų uždavinių, valdyti savo emocijų, tapti atsakingi, nes niekada to nedarė, nebuvo to mokomi.
Kokie galimi pavojai vaikui, būnančiam lauke be mamos ar tėčio?
Kitaip nei anksčiau, dabar daugiau automobilių, kiemai nebe tokie saugūs, juose mažiau vaikų žaidimų aikštelių, menkai pažįstame savo kaimynus. O juk jie galėtų pažinti mūsų vaikus ir pastebėti, kai netinkamai, nesaugiai žaidžia ar jiems nutiko kas nors negera. Pagaliau informacijos priemonės dažniau kalba apie tai, kas nutiko pasaulyje negera, nei apie tai, kas yra gerai. Todėl ir tėvams, ir vaikams neretai kaupiasi perdėta baimė, nuostata, kad pasaulis nesaugus. Deja, iš dalies toks ir yra: kieme vaikai gali susižeisti, juos gali nuskriausti kiti vaikai ar suaugusieji, o nuėję toliau nuo namų gali pasiklysti ir pan. Ir nuo visko neapsaugosime. Tačiau galime išugdyti gebėjimą saugotis patį, kiek tai įmanoma.
O kokie kiemo privalumai? Gal vaikas greičiau tampa savarankiškas, išmoksta atpažinti pavojus, bendrauti su bendraamžiais?
Kiemo žaidimai vaikams naudingi ir, manau, būtini. Prižiūrėti vaikus reikia, bet visą gyvenimą šalia nebūsime ir nuo visko neapsaugosime. Todėl gebėjimas saugotis, išsisukti iš pavojingų padėčių yra nepaprastai svarbus ir visi turėtume padėti savo vaikams jį išsiugdyti.
Kieme vaikams reikėtų žaisti, nes čia formuojasi jų bendruomeniško gyvenimo įgūdžiai, jie mokosi būti savarankiški, tvarkytis su pavojais, protingai rizikuoti, būti kartu su kitais (bendrauti, sutarti ir sugyventi su įvairaus amžiaus žmonėmis, kaimynais). Kieme vaikai išmoksta susirasti draugų ir išsaugoti draugystę. Būdamas kieme jis auga kūrybiškas, nes čia kitokia aplinka, kitokios galimybės, bendraamžiai, čia kuriami savi žaidimai ir jų taisyklės. Kieme būti ir sveika, nes stiprėja imunitetas, mažėja nutukimo rizika, tvirtėja raumenys.
Nuo kelerių metukų vaikas jau gali būti vienas be suaugusiojo priežiūros?
Kokio amžiaus vaiką jau galima be priežiūros išleisti į kiemą (kaip ir palikti vieną namie), specialistai rekomenduoja skirtingai. Vieni – jau nuo 8 m., kiti – tik nuo 12 m. Tačiau visi sutinka, kad priimant sprendimą svarbiausia yra vaiko branda. Kiek jis geba laikytis susitarimų, taisyklių ir pasirūpinti savo saugumu, įvertinti, ar pavojus rimtas. Ar moka ir gali surasti tinkamą pagalbą, jeigu prireiktų? Ar nori ir nebijo būti kieme be suaugusiųjų priežiūros?
Ar tėvų sprendimui leisti vieną į kiemą turi turėti įtakos ne tik vaiko amžius, branda, bet ir jo būdas? Kaip manote, ar darželinukas gali žaisti lauke vienas, jei visada klauso tėvelių ir jie yra įsitikinę, kad jis supratingas ir niekur iš kiemo nekels nė kojos?
Darželinukų be suaugusiųjų priežiūrios negalima palikti vienų niekur – nei namie, nei kieme. Nors ir kaip tėvams atrodo, bet tokio amžiaus vaikai dar nėra tiek subrendę, kad galima būtų rizikuoti. Ir tai ne tik mano, kaip psichologės ir trijų vaikų mamos, nuomonė. Kaip žinoma, yra įstatymai, draudžiantys tai daryti, ir jie nesukurti šiaip sau. Jie priimti įvertinus daugybės nelaimingų atsitikimų statistiką.
Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus, prieš juos paliekant savo pačių priežiūrai, reikėtų išugdyti savisaugos, problemų sprendimo įgūdžius. Būtų gerai išmokyti bent jau paprasčiausių pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių, paaiškinti, kaip atskirti, kada galima patiems tvarkytis, o kada jau reikia ieškoti pagalbos. Vaikai turi žinoti, kur ją rasti, kaip iškviesti telefonu, jeigu reikia.
Ar reikia vaikui išaiškinti, ko negalima daryti, nustatyti tam tikras leistinas ribas ir pasitikėti jo nuovoka? O gal pasakyti, kad be tėvelių žinios – nė krust?
Vaikų gebėjimai ir atsakomybė neatsiranda iš niekur. Kad susiformuotų, turite sudaryti tam sąlygas, suteikti laisvę ir atsakomybę. Visiškai atimdami laisvę atimate iš vaikų galimybę išmokti kontroliuoti savo elgesį, valdyti emocijas. Jeigu žmogus iki 12 m. niekada nebuvo paliktas vienas (kaip reikalauja kai kurių šalių įstatymai), kyla grėsmė, kad taip ir neišmoks tvarkytis pats nei su savo gyvenimo uždaviniais, nei su savo emocijomis, kurios kils likus vienam.
Būna, mamos pasitiki savo vaikais, bet ne aplinka ir išdykusiais draugais. Ar į draudimų sąrašą įtraukti ir bendravimą su jais?
Kalbėkitės apie įvairiausias galimas padėtis: ką daryti, kaip elgtis, jeigu kieme atsirastų piktavalių, ką daryti, jeigu draugai, nuėję kartu į parduotuvę, sugalvotų ką nors pavogti ar kieme iškrėsti kokią šunybę ar pan. Reikia ne tiek drausti, kiek pasirūpinti, kad vaikas pats rinktųsi tinkamą, saugų elgesį, išdrįstų būti kitoks.
Ar vienas kartas nebus lemtingas? Juk gali vaikui šauti į galvą įdomių, netikėčiausių minčių, kurios užgoš visus tėvelių draudimus.
Sunku būti tėvais: atsakomybės daug, o taisyklių, kiek vaiką saugoti, o kiek jam leisti, nėra. Kiekvienu atveju priimdami sprendimą šiek tiek rizikuojame. Vienas kraštutinumas yra saugoti vaiką nuo įvairių įmanomų gyvenimo pavojų, kitas – leisti viską. Tinkamas požiūris greičiausiai yra kažkur tarp šių kraštutinumų. Įsiklausykite į save ir leiskite sau elgtis taip, kaip jums atrodo geriausiai.
5 patarimai
– Visada žinokite, kur yra jūsų vaikai. Jeigu išeina žaisti kitur, apie tai turėtų jums pranešti.
– Paaiškinkite vaikams, kur žaisti saugu, o kur negalima, ir kartais patikrinkite, ar žaidžia saugiai. Nepamirškite, kad vaikai yra nuotykių ieškotojai, todėl jiems smalsu ir įdomu ten, kur negalima. Aptarkite tai.
– Paaiškinkite, kad nevalia girtis namie arba su savimi turimais brangiais daiktais, demonstruoti rakto, telefono.
– Išmokykite vaikus elgtis su nepažįstamais suaugusiaisiais. Kartais vaikai mokomi elgtis su visais vyresniais žmonėmis tik mandagiai. Būtinai aptarkite ir tai, kaip kalbėti su tais svetimaisiais, kurie, atrodo, nėra geranoriški.
– Vaikai turi žinoti savo namų adresą, kur kreiptis pagalbos, jeigu jos prireiktų. Galima susitarti su kaimynais, mokyti vaikus pagalbos geriau paprašyti šalia esančių parduotuvių ar įstaigų darbuotojų nei pirmo pasitaikiusio praeivio.
