Baimės jausmas padeda praplėsti savo galimybių ribas – „Aš galiu daugiau, nei iki šiol galėjau.” Jei žmogus nieko nebijo, greičiausiai jo gyvenimas bus trumpas. Tačiau baimė neturėtų trukdyti žmogui gyventi.
Konsultuoja psichologė Rūta Bačiulytė.
Baimės jausmas vaikui reikalingas. Atkreipkite dėmesį, kaip vaikai mėgsta vieni kitiems pasakoti baisias istorijas, tai jiems sukelia jaudulį, sužadina, jie pasikeičia energetika. Tokios istorijos juos traukia, nes supranta, kad nors ir labai baisu, baimės jausmą jie pajėgūs įveikti. Ypač berniukai fiziškai nori ir mėgsta rizikuoti ir tuo pačiu metu įveikti baimę, pavyzdžiui, šokti nuo liepto į vandenį, lipti į aukštą medį, taip jie savitai praplečia savo galimybių ribas – „Aš galiu daugiau, nei iki šiol galėjau.” Bebaimių žmonių nėra, jeigu ir yra, tai greičiausiai jau patologija. Jeigu žmogus nebijo nieko, greičiausiai jo gyvenimas bus trumpas. Tik reikėtų atskirti, ar tai baimė, ar fobija. Mažas vaikas gali patirti ir fobijų, t. y. nepagrįstų baimių, kurios trukdo gyventi, tarkime, gali paniškai bijoti šunų. Fobijas reikėtų gydyti.
Pagrįsta baimė, arba savisaugos instinktas
Baimės jausmas yra tarsi perspėjimas apie grėsmę mūsų fizinei, psichologinei arba socialinei gerovei. Maži vaikai, ypač kūdikiai, dar neturi jokių baimių. Vėliau, ypač kai prasideda vaiko socialinis gyvenimas, baimių atsiranda daugiau. Iš pradžių paprastai aplanko fizinė baimė, pavyzdžiui, mažylis bijo eiti į vandenį (tai dar priklauso ir nuo prigimtinių dalykų – vienas bijo, kitas – ne). Augdamas ir pažindamas pasaulį vaikas vis labiau plečia savo ribas, mažėja nepagrįstų baimių, tačiau pagrįstos lieka. Pavyzdžiui, daugelis nemėgsta, kai tėtis labai greitai vairuoja, ir tai pagrįsta, nes tai nėra saugu. Taigi, šis baimės jausmas yra natūralus ir susijęs su savisauga.
Socialinės baimės
6-7 m. vaikas išeina iš namų, dėl to atsiranda naujų, socialinių baimių – viešo kalbėjimo, baimė užmegzti pokalbį, t. y. prieiti ir ką nors užkalbinti. Baimė gali būti tokia stipri, kad vaikas gali net alpti. Norėdami, kad jos atsikratytų, elkitės apdairiai, viešai kalbėti vaiką pratinkite pamažu, tegul iš pradžių pasako kalbą artimiesiems – broliams, seserims, svečiams. Jeigu nemokysite vaiko nugalėti šią baimę, galite susidurti su jo manipuliavimu. Mažylis, nenorėdamas daryti vieno ar kito dalyko, gali pradėti apsimetinėti, gali būti, jis nenorės ir batų užsirišti, sakydamas, kad bijo. Vaikai – gudročiai, jiems užsifiksuoja, kad mamytė leidžia nedaryti to, ko jis bijo, arba padaro už jį, ir tuo naudojasi.
Bijo apsijuokti
Pradinuką dažnai lydi baimės, susijusios su kokiais nors įgūdžiais. Tarkime, mažiukai ateina į baseiną mokytis plaukti. Tie, kurie dar nemoka laikytis ant vandens, bijos – ir ne dėl to, kad gali nuskęsti, o dėl to, kad neturi reikiamų įgūdžių, nemoka plaukti. Žinoma, klasėje būtinai atsiras koks nors „kietuolis”, kuris vandenyje jaučiasi kaip ruonis, jis jau moka ir plaukti, ir nardyti, tuomet kiti net nebenorės į vandenį pažiūrėti kaip tik dėl to, kad bijos blogai pasirodyti.
Artėjant dešimtmečiui, vaikams atsiranda baimių, susijusių su išvaizda. Dešimtmečiai gali bijoti, pavyzdžiui, nusirengti bendroje rūbinėje, šokti kokiame nors vakarėlyje. Šios baimės yra visiškai įprastos, jos lemtos vaiko raidos.
Bijo, todėl meluoja
Vaikai iki dešimties metų labai jautrūs neteisybei, jiems labai sunku meluoti, tai darydami jie patiria stiprų vidinį konfliktą. Tačiau kartais priversti taip elgtis, nes turi kažkaip išgyventi. Per mano praktiką buvo toks atvejis, kai vaikas pradėjo meluoti dėl nuolatinės tėvų kontrolės. Vaikas taip bijojo dėl savo pažymių ( iš tiesų jie net nėra rašomi pradinukui), kad ėmė meluoti tėvams. Ilgalaikiai tokios baimės padariniai – vaikas užstringa melo rate: kuo labiau bijo, tuo labiau meluoja. Kuo labiau meluoja, tuo blogiau jaučiasi. Ir tai ne vaiko kaltė, o tėvų, kurie turėjo nepagrįstų lūkesčių ir reikalavo iš vaiko nežinia ko, priversdami jį tapti melagiu prieš savo paties valią.
Įkalbėta baimė
Tėvai patys turi ramiai reaguoti aplinkybėmis, jei vaikas ko nors išsigąsta. Tikrai nereikėtų kartu su juo spiegti, jei įsisiurbė, tarkime, dėlė. O tėvai juk dažnai rėkia ir panikuoja: „Kas dabar bus, vajė…” Reaguokite ramiai ir blaiviai, parodykite, kad nereikia kelti panikos, paaiškinkite, koks tai gyvis, pasijuokite kartu. Neleiskite vaikui užfiksuoti baimės. Neretai pasitaiko, kad jau paaugę vaikai yra linkę į hipochondriją, t. y. ieško nebūtų ligų. Tai vis dėl suaugusiųjų dejonių: „Tu susirgsi, tave perpūs, tau bus plaučių uždegimas, tu atsigulsi į ligoninę…” Ypač meistriškai tai daro močiutės. Vaikas tai įsimena ir pradeda „ieškoti” ligų. Maža to, norėdamas pateisinti suaugusiojo lūkestį, siekdamas jam patikti, bijodamas apvilti, dažnai ima ir suserga. Suaugę tokie žmonės tampa užkietėjusiais hipochondrikais, kuriuos visą gyvenimą lydi baimė ir nerimas dėl sveikatos.
Vyresnių tėvų vaikai turi daugiau baimių
Mat patys vyresni tėvai turi daugiau baimių. Maži vaikai neturi jokių baimių, augant jos didėja, paskui vėl mažėja, paaugliai jau beveik nieko nebijo, išskyrus „Ar aš gerai atrodau?” Suaugęs jaunas žmogus irgi menkai ko tebijo, nes jam atrodo, kad dar viskas priešakyje, jis viską gali pasiekti, jeigu tik panorės, viską įveiks, o vėliau pamažu žmogus pradeda nusivilti, fizinės ir intelektinės jėgos ima sekti ir kuo arčiau senatvė, tuo daugiau baimių. Natūralu, kad vyresni tėvai turi daugiau baimių ir nerimo negu jaunesni ir jas gali perduoti savo vaikams. Mažas vaikas jaučiasi saugiau ne tik su tais tėvais, kurie ne tik emociškai demonstruoja pasitikėjimą savimi, gyvenimu, bet ir tais, kurie yra fiziškai stiprūs. Tėtis, kuris gali nešti vaiką ant pečių nedejuodamas, vaikui atrodo daug patikimesnis, negu tas, kuris skundžiasi sveikata ar kokiais skausmais. Pažiūrėkite, kaip vaikai giriasi ir „matuoja” jėgas: „Mano tėtis toks stiprus, kad ateis ir duos taviškiui į galvą.” Gali atrodyti, kad tai agresija, tačiau tai savita deklaracija: „Aš jaučiuosi saugus su savo tėčiu.” Pats vaikas nelabai supranta, ką reiškia amžius, tarkime, kad jo penkiasdešimtmetis tėtis išėjęs į kiemą vargu ar kam „duos į galvą”, mažylis tai supranta tikrai ne pagal tai, kiek metų įrašyta tėčio pase. Tiesiog tai lemia pavyzdys: ar tėtis su juo daug žaidžia, važinėja dviračiu, ar kartu bėgioja, gali sunkiai nešti ir pan. Pažiūrėję į vaikų piešinius pamatysite, kad tėtį vaikas piešia visada didžiausią iš visos šeimos, nors tikrovėje galbūt taip ir nėra. Mažylis priskiria tėčiui fizinę, rečiau – emocinę jėgą, kuri užtikrina saugumą.
Nepatyręs iššūkio – socialiai neįgalus
Dabar tokia tendencija – šeima kuriama vėliau, gimdoma vėliau. Viskas būtų gerai, jei tie tėvai yra jaunatviški. Blogiau, kai pirmagimio sulaukia senamadiški keturiasdešimtmečiai. Tokie tėvai turės ne tik labai daug nerimo, kurį, tikėtina, perims mažylis, jam itin žalinga hipergloba, kai vaikui neleidžiama būti savarankiškam. Vyresni tėvai dažnai draudžia vaikams daryti tai, ko patys bijo arba mano biją. Iš tokio vaiko gali išaugti labai bailus, nerimaujantis žmogus, kasdieniame gyvenime nuolat patiriantis baimių ir dėl to išgyvenantis nuolatinę įtampą.
Skurdo baimė – genuose
Vaikas, žinoma, negimsta bijodamas skurdo ar bado, bet protėvių kažkada patirtas nepriteklius perduodamas iš kartos į kartą. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, karta, patyrusi karą ar badą, dažniau turi antsvorio, tai gali būti perduodama ir kitai kartai. Buvo atlikti moksliniai tyrimai. Tokie žmonės pasąmoningai bijo likti alkani, todėl nuolat per daug valgo. Racionaliai jie suvokia, kad to karo ir bado šiandien nebus, bet pasąmonė sako ką kita. Tokie žmonės būna ir labai taupūs, nuolat kaupia juodai dienai. Maža to, kaupikai retai tampa turtingi ir laimingi, nes kaupdami nepatiria nei džiaugsmo, nei saugumo. Vaikas augdamas su tokiais tėvais taip pat bijos skurdo, leisti pinigus, bijos prašyti tėvų kokio nors skanėsto ar žaislo, nes pasąmoningai bijos, kad jei dabar imsi ir išleisi pinigėlį, gali nutikti kažkas baisaus. Smegenyse užsifiksuoja: „Jeigu man nupirks kokį gerą daiktą, aš pražūsiu, nutiks kažkas labai blogo.” Ir nebūtina nuolat šeimoje kalbėti apie tai, kad, tarkime, turime paskolą. Užtenka kartkarčiais leptelėti, kad nėra pinigų, taip šnekant vaikas gali išgirsti aplinką, tarkim, mokykloje apie tėvų paskolą prasitarė klasės draugas. Tėvai turėtų būti optimistiški ir pozityvūs, reikia parodyti įsibaiminusiam vaikui, kad viskas yra išsprendžiama, o pinigai uždirbami. Optimistiška šeimos aplinka padeda įveikti pesimistinę išorinę aplinką.
Didžiausia baimė – būti paliktam
Vaikui ne taip baisus fizinis skausmas, smurtas, kaip būti paliktam. Kai tėvai pykstasi, jis išgyvena baimę, kad bus paliktas, jam atrodo, kad tuoj vienas kuris tėvų, o gal ir abu išeis ir paliks jį vieną. Dėl to vaikas skaudžiai reaguoja į tėvų išvažiavimus. Jis nesupranta, kad mama ar tėtis grįš, išgyvena didžiulę baimę, kurią keičia pyktis, ir kai jie grįžta, gali apsimesti, kad jam tai nesvarbu. Gali nusisukti nuo mamos ar tėčio, demonstruoti pyktį ir pan.
Nepilnoje šeimoje augantis vaikas gali augti labai įsibaiminęs, bet nebūtinai. Tai labai priklauso nuo to iš tėvų, su kuriuo vaikas auga. Jei tėvas ir mama yra tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, leidžianti vaikui būti savarankiškam, tai jis tikrai nepatirs daugiau baimių, nei augdamas pilnoje šeimoje.