Mantės istorija įkvepia ir sujaudina: moteris iki šiol mamos pienu maitina trejų metų ir trejų mėnesių sūnelį. Nors atsilaikyti aplinkinių replikoms ir komentarams buvo nelengva, prisipažįsta ji.
Esu dviejų vaikų mama.
Didžioji jau gana didelė, 8 metų, mažasis vis dar mažas man, ir jau beprotiškai didelis kitiems.
Dukrytė pienu džiaugėsi labai trumpai, nebuvau sureikšminus žindymo, neatrodė kažkas blogo palikus tėčiui pažiūrėti, kokį kartelį pamaitinti ir mišinuku, buvau jauna, trūko žinių.
Turėjome caro bedančio laikų gydytoją, kuri atėjusi pas naujagimę, prigąsdino ir mane, jauną, žalią mamą, liepdama trauktis pieną, stebėti, kiek jo yra, kokia spalva ir t.t.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Tiesa ir mitai apie cezario pjūvį
Kokio amžiaus vaikas labiausiai pavydi gimusio brolio ar sesers?
Kadangi ji pas mus rajone laikyta bene geriausia (?), nedrįsau abejoti visų rekomendacijų būtinumu (varna aš, varna). Taigi, nepaisydama to, jog mergaitė puikiai priaugdavo svorio, aš pati, matyt, tą pieną ir nuvijau.
Dukros gimdymas prasidėjo savaime, 3 dienos po termino. Vos po gimimo pieno upės žliaugte žliaugė, o panelė po gimtadienio visą parą miegojo nesikeldama. Paskui viena krūtis neįtiko, ir vargdavom taip kaskart. Duodi tinkančią ir patinkančią – valgo. Duodi tą nemėgstamą – rėkia. Apgaudavau, žaisdavau. Pilnai pati maitinau 3 mėnesius: žindė tik dienomis, nes naktimis iškart puikiai miegojo.
Planuodama antrą vaikutį tvirtai tikėjau, kad sugebėsiu maitint ilgiau. Planas buvo bent iki pusės metukų.
Sūnaus gimdymas skatintas 3 dienos po termino.
Pieno nėra, šitas niurzgia, burzgia, verkšlena, apie jokį miegą nėra kalbų visą parą. O pieno vis dar nėra. Gydytojai ėjo, tikrino, sako, yra tiek, kiek tam naujagimiui tereikia. Oi, šokom polką su ragučiais mes smagiai. Antrą naktį davė gliukozės, kad jį kiek apgautų. Švirkštu gliukozė, ir vėl tuščia krūtis. Pieno atsirado tik išleidimo dieną.
Namuose kavalierius valgė ir valgė. Nežinau, ar normalu, bet pirmą mėnesį išsprukdavau tik į wc, o daugiau būdavau tik su juo, valgančiu. Tiko abi krūtys, ir valgydavo dieną naktį.
Pediatrė pasikeitė, tiesa, irgi su įdomybėmis bei sovietinėmis pažiūromis, bet aš, jau turinti šiokios tokios patirties, išklausydavau rekomendacijas ir darydavau pagal save.
Maitinau dažnai, lengvai, sunkiai, visaip.
Jau metinuką sūnų dauguma gėdindavo: „na, jau šitoks vyras, ir vis dar valgai mamos pieną”. Anyta sužibėjo leptelėdama, kad vaiką su savo maitinimu psichiškai sužalosiu (apie jos psichiką atskira tema).
Dar po pusmečio jau ir mano mama pamėtydavo replikų. Apie tolimesnių asmenų komentarus išvis tyliu. Laikas ėjo, maitinau toliau. Tą replikų laviną atlaikyt mamai labai sunku, sugėdina ir tave, gėdindami vaiką, bet, mielosios, laikykitės.
Aš niekuomet nemaitinau viešai, bet tik todėl, kad neprisireikė, netampė mano berniukas ir rūbų viešoje vietoje, bet jei kas paklausdavo, kiek maitinau vaikus, pasakydavau be jokios gėdos, kad dar tebemaitinu.
Patikėkite, reakcijos būdavo vertos įamžinimo: vienos su nuostaba ir pagyrimu, kitos su neslepiamu pasibjaurėjimu, trečios – smerkiančios, ir dar ilgas diskusijas užvedančios.
Taigi, sūnui, jau 3 metai ir 3 mėnesiai, o dar vis kokį kartą per savaitę, būna ir dažniau, sriūbteli ir mamos pieno, kaip jis pats sako, desertui.
Visi tie metai buvo ir ramūs, ir įtempti, ir sunkūs, ir lengvi, ir dirbau, ir dar maitinau. Sugebėjau mastitą įsitaisyti, po 1 metų 7 mėnesių žindymo, bet maitinau, nugriaužta, išsunkta, serganti, visokia kokia.
Didžiuojuosi savimi, savo vaikais, natūraliu žindymu, sutaupytais pinigėliais mišinukams.
Bet labiausiai džiaugiuosi, jog per tuos tris ilgus žindymo, ir tokius trumpus gyvenimo metus, išmokau labai daug pamokų, susijusių su “mamyste”, nebesu tokia kategoriška, esu lankstesnė, pakantesnė ir visokia kokia „-esnė”.
Kaip bemaitinsit, kiek bemaitinsit, Jūs savo vaikams esat pačios geriausios.
Sėkmės visoms mamoms bei jų mažyliams.
Mantė
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.