Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais prieš penkis mėnesius persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose.
Londonas. V mėnesiai. Išpažintis.
Ilgai galvojau, ar verta išpažinti visiems viešai savo jausmus ir išgyvenimus, bet apsisprendžiau, tebūnie. Perspėju visus silpnesnių nervų – geriau neskaitykit. Būsiu atvira iki nebegalėjimo, taip kaip moku ir sugebu – išrėžti viską tiesiai šviesiai, gal net išvemti. Todėl jokio optimizmo, tikėjimo ir meilės čia nebebus. Rašysiu tik todėl, kad man palengvėtų. Gal palengvėtų.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Kai paskutinį kartą buvau Lietuvoje, įkišau nosį ir pas astrologą.
Jis labai gražiai apipasakojo vieną mano savybę, apie kurią labai daug jau esu kalbėjusi su psichoterapeutu. Tai mano noras padailinti ir pagražinti tai, kas kartais nei gražu, nei skaniai kvepia. Taip elgiuosi nuolat, taip elgiausi santuokoje dešimt metų.
Iš vienos pusės tai galima būtų vadinti optimizmu, bet iš kitos pusės tai labiau oro gaiviklio papurškimas, kad mažiau smirdėtų. Nėra ribos. „Pas mus viskas gerai” – taip pavadinau nuotraukas, kurias šiandien įkėliau į Facebooką. Tačiau šiandien rėkti norisi: „nėra gerai!!!”
Gal mane laužo tiesiog pirmųjų emigracijos metų „lomkės”, gal nepakeliamas vienišumas, bet jau ne pirma diena norisi kaukti vilku prieš mėnesieną. O! Berods, pilnatis prasidėjo! Vakar Marijonas paklausė: „Ko verki, mamyte?”. Atsakiau, kad todėl, jog neturiu už ką valgyti nupirkti. O jis man sako: „Betgi nieko tokio, yra dar visokių ryžių”.
Taip, neturiu pinigų visai, net ir maistui nupirkti.
Taip, neįvyko viskas pagal planą ir „neužsidengė” pinigai nuo pajamų Lietuvoje iki stabilių pajamų čia. Ir čia nėra nei draugo, nei kaimyno iš kurio galėtum greitai pasiskolinti šimtą litų. O ir skolintis kiek galima? Bet ne tai mane verčia kaukti vilku. Nemanau, kad gyvendama Lietuvos kaime jausčiausi geriau. Ten net jokios vilties ir tikėjimo nebūtų.
Tie, kurie daro verslą žino, kad tai ne darbas už atlyginimą, kurį tau sumoka kas mėnesį. Kai kuri kažką savo, būna, kad galai nesueina. Aš nesigailiu nei vieno savo padaryto žingsnio. Žinau, kad daugiau yra mažiau. Žinau, kad norint pakeisti, keistis, kilti, tobulėti, reikia daugybę kartų kristi, nepatogiai gyventi ir mokėti už tai tam tikrą kainą.
Bet šiandien jaučiuosi žinanti, kodėl žmonės šoka nuo tilto. Jie nepaneša savo naštos, kurią patys užsikrovė. Nagi, paimkit kas nors iš manęs tą atsakomybę nors mėnesiui: užauginti keturis vaikus, apmokėti nuomą ir sąskaitas, nupirkti maisto ir naujus batus, kasdien mokyti juos anglų kalbos ir drauge ruošti pamokas, vakarais paskaityti jiems pasaką ir kasdien atlikti tūkstantį mažų kasdieninių darbų: suplanuoti ir padaryti remontą mūsų kamaroje, kad per atostogas turėtume kur grįžti su vaikais, nupirkti šešis lėktuvo bilietus į Lietuvą pirmyn ir atgal ir taip toliau. Sąrašą duočiau. Ir iš Rasos paimkit.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
Paimkit iš mūsų nors dalį, kad aš galėčiau ramia sąžine kokią savaitę miegoti, valgyti ir skaityti knygas ar žiūrėti filmus. Arba paverkti iš visos širdies, ko nedariau daugybę laiko. Nes kai tik pradedu žliumbti (ačiū Dievui, kad paskutinėmis savaitėmis nors pradedu tai daryti, nes anksčiau iš viso negalėjau verkti iš įtampos), tai iš karto sakau sau STOP! “Tu negali, turi būti stipri, turi pasirūpinti savimi ir dar penkiais žmonėmis”, – sakau sau. O, kad aš galėčiau nors savaitę nieko neveikti ir apie nieką negalvoti!
Arba savaitę važiuoti dviračiu, arba lipti į kalną ir, kad neveiktų mano telefonas, nebūtų interneto ir sąžinė negraužtų, kol aš čia „linksminuosi”.
Tačiau girdžiu savo vidinio ir daugybės išorinių balsų priekaištus: nereikėjo tiek gimdyti, nereikėjo niekur važiuoti, nereikėjo daryti to ar ano. O, taip, mes visi greiti teisti ir moralizuoti – save ir ypač kitus, kai būna sunku.
Ir dėl to man labiausiai šiandien norisi kaukti.
Nejaugi čia ir yra prasmė – visiškoje vienatvėje pačiam būti atsakingam už viską? Niekada neprašiau jokios pagalbos iš valstybės, visą gyvenimą išlaikiau save ir savo vaikus pati, visą gyvenimą gebėjau užsidirbti daugiau, negu eilinis kaimo lietuvis. Viskas sugriuvo po skyrybų.
Jau metai, kaip keli mano draugai lyg išprotėję bando mane ištempti finansiškai už ausų, kad aš vėl atsistočiau tvirtai ant kojų. Ar esu lygiavertė žaidėja drauge su visais? Ne, nesu, deja, ir turiu tai pripažinti. Nes esu keturių vaikų motina, negaliu kasdien išeiti septintą ryto ir grįžti devintą valandą vakare, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Tai kas gaunasi? Matematika ne kokia. Noriu būti motina savo vaikams, noriu juos auginti, tačiau dabar turime tuščią šaldytuvą, didžiulių skolų ir nemigo naktis.
Tai kaip elgtis? Prašyti pašalpų ar pasiduoti ir palikti vaikus auginti kitiems? Jau vien dėl fakto, kad aš paprašiau čia pašalpų, manęs tautiečiai vos nesuvalgė komentuodami internete. O kai mano vaikai užaugs ir dirbdami išlaikys kokią dešimtį tada jau pensininkais būsiančių piktųjų komentatorių, tai ar nebus lygiosios?
Jeigu jau atviraujam, tai paklausite, kur vaikų tėvas? O, jis puikiai žino, kokia situacija pas mus, todėl nei klausia, nei domisi. Su juo irgi taip bus – kai pasens ir pasijus vienišas, tada pasiges savo vaikų. Ir tada jie turėtų būti jam skolingi? Tas pats, kaip su valstybe. Tai kaip pasielgti?
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
Turbūt, nėra teisingo atsakymo, kaip ir nėra padėties be išeities. Tiesiog norėjau papasakoti, kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Daugybė žmonių skaito mano dienoraštį, sako, kad jis juos įkvepia, tai šios dienos mano atviravimai apie tai, kiek kainuoja įkvėpimas. Kartais būna žvėriškai sunku ir skaudu. Ir nereikia būti naiviais, kad viskas man lengvai pavyksta.
Na, o dabar nubraukiam ašarą ir judam toliau.
Jeigu dar paatviravimų, tai, greičiausiai, man liūdna dar ir dėl to, kad kol kas mano antrosios pusės paieškos bevaisės. Manau, kad man tiesiog reikia vyro šalia, ir viskas susidėliotų į savas lentynas. Bet jo nėra. O jeigu jau koks šmėžuoja horizonte, padorios išvaizdos ir padėties, tai vos tik išgirdęs „Aš turiu keturis vaikus”, dingsta net „Viso gero” nepasakęs.
Nepaisant mano pavirkavimų ir nepritekliaus, vaikų emocinė būsena mane džiugina.
Dabar tas ramybės etapas, kai situacija kontroliuojama, kai beveik visada klauso ir galima susitarti. Su trim didžiaisiais sutarėm vėl pasidaryti elgesio lenteles. Kristupas ne kasdien dalyvauja pliusų rinkime, bet Bernardas su Marijonu tai stengiasi labai. Galvoju, gal taip jiems paprasčiau ir lengviau gyventi – žino taisykles ir kaip kokioje armijoje stengiasi laikytis visų punktų?
Paklausit, kokie tie punktai? Paprastučiai dalykai, kurių prašau iš jų, kad kasdieninis gyvenimas būtų tvarkingesnis: pasikloti lovą; pavalgius indus nusinešti nuo stalo; valgyti tai, kas padaryta; išeiti iš namų be žviegimo; tvarkingai pasidėti rūbus ir batus; skaityti knygą angliškai; nežviegti be reikalo; daryti gerus darbus; valytis dantis; nesierzinti ir nekalbėti bjaurių žodžių; nekalbėti pakeltu tonu; pakelti tualeto dangtį prieš ir nuleisti vandenį bei dangtį po visko ir t.t.
Atrodo, galėčiau ir nereguliuoti tokių paprastų dalykų, bet kai nerenka pliusų, tada visai palaida bala pasidaro. Jie neturi jokios motyvacijos, ir man atrodo, kad dar kokius penkiolika artimiausių metų reikės nuolat sėsti ant apsisioto klozeto.
Ir dar jiems visiems dabar yra piešimo laikotarpis. Piešia ir piešia. Džiaugiuosi, nes žinau, kad jiems viskas yra gerai, viduje jie ramūs ir harmoningi. Todėl nebaisu man parodyti savo silpnybę ir ašaras. Tegul žino ir mokosi, kad gyvenime sekasi visaip: kartais gerai, o kartais ir nelabai.
Tai tokia ta mano šiandiena, be pagražinimų ir be oro gaiviklio papurškimo. Penki mėnesiai mes jau Londone, bet taip dar ir nesuradau nei vieno stabilaus akmens, ant kurio galėčiau pastatyti koją ir negrimzčiau.
Birutė
Birutė Jakučionytė – ekodaiktai.lt įkūrėja, “Ežiukų klubo” sumanytoja ir mama Ežienė, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos “Kamštelių vajus” autorė.
