JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Mano gimdymo istorija: klastingoji nėštumo komplikacija – placentos pirmeiga

Mano gimdymo istorija: klastingoji nėštumo komplikacija – placentos pirmeiga

Mums parašiusi skaitytoja Ilona dalijasi savo nėštumo ir gimdymo istorija, kuomet jai netikėtai pasireiškė dalinė placentos pirmeiga. Moteris rašo, kad šia tema informacijos nerado daug, tad dalijasi savo asmenine istorija.

Rašau jums dėl to, kad apie placentos pirmeigą ir apie moteris, kurios su ja susidūrė, istorijų tikrai ne per daugiausiai (na, bent jau aš jų internete daug neradau, tik vieną, kitą). Kalbama apie tai taip pat nėra dažnai, todėl manau, kad mano istorija bus įdomi ir gal kažkam naudinga.

Tai mano pirmasis nėštumas, buvo 25 metai, kai pastojau. Nėštumas vystėsi normaliai. Jaučiausi puikiai, gyvenau nedrausdama sau nieko. Tikrai nesijaučiau kaip kiaušinis ir negaliu pasakyti, kad kažkaip ypatingai save saugojau. Gyvenau normalų gyvenimą.

Vienintelis dalykas, kuris užkliuvo šeimos gydytojai, kad šlapime buvo labai didelis leukocitų kiekis. Tada nėštumui buvo apie 12 savaičių. Šeimos gydytoja paklausė, ar nieko blogo nejaučiu, bet tada jaučiausi tikrai gerai. Liepė iš karto važiuoti pas nėštumą prižiūrinčią ginekologę. Taip ir padariau. Pastaroji tik išpūtusi akis į mane pažiūrėjo ir pasakė, kad nėščiajai tai normalu, esą šeimos gydytoja neturi kompetencijos to vertinti. Sutrikau, nes šeimos gydytoja pasitikiu – ji mane prižiūri nuo gimimo. Paskambinau savo šeimos gydytojai paklausti, kaip dabar turėčiau elgtis, kai ginekologė sako, kad tai normalu. Šeimos gydytoja, pamenu, jau tada pasakė, kad tai gresia tikimybe pagimdyti anksčiau laiko. Gydytoja dėl viso pikto patarė pasitikrinti privačiai, jei yra galimybių. Aš taip ir padariau. Privačioje klinikoje išleidau apie 300 eurų visokiems tyrimams, bet galutinis rezultatas buvo pasakymas, kad tiesiog taip reaguoja mano organizmas į nėštumą, ir tai nieko tokio.

Tada nusiraminau. Vaisius augo gerai, aš irgi jaučiausi gerai. 30 savaitę išėjau nėštumo ir gimdymo atostogų (turėjau sukaupusi atostogų darbe, tad pasinaudojau proga išeiti anksčiau). 31 savaitę nuėjau į pirmą nėščiosioms skirtą paskaitą. Tikrai nebuvau iš tų mamyčių, kurios perskaitė visą internetą apie visas įmanomas situacijas nuo A iki Z, ir viską žinojo kaip Google. Todėl maniau, kad šios paskaitos man padės pasiruošti gimdymui.

Pirmoje paskaitoje nėščiosioms, kurią skaitė ilgametę patirtį turinti akušerė, užsiminė apie įvairias nėštumo patologijas, viena iš jų buvo placentos pirmeiga. Sakė, kad per jos 20 metų praktiką toks įvykis buvo tik vienas, tad nėra ko nerimauti. Tada sužinojau, kad jei pradedi kraujuoti – iš karto reikia kviesti greitąją pagalbą.

Man buvo 32 savaitės. Rugsėjo galas. Už lango puikus oras. Aš namie, tvarkausi, darau vakarienę, geros nuotaikos, jaučiuosi puikiai. Pjaustau papriką ir jaučiu, kaip kojomis kažkas bėga… Kraujas! Bėga silpna srovele kaip iš krano.

Mane apėmė panika. Pirma mintis – skambinu į greitąją (gyvenu užmiestyje, tad maniau, kol atvažiuos, praeis visa amžinybė). Greitoji jau pakeliui. Skambinu vyrui – nekelia, žiūriu į laikrodį – velnias, jis darbo pokalbyje dėl pareigų pakėlimo… Skambinau jam dar gal kokius tris kartus. Atmeta. Skambinu draugei. Man reikia su kažkuo pasikalbėti, kol atvažiuos greitoji. Verkiu – sustoti negaliu. Draugė ramina ir klausia, ar atvažiuoti. Perskambina vyras. Prašau važiuoti namo kuo greičiau. Skambina greitosios pagalbos medikai, jie jau čia, bet neranda namo, prašo, kad išeičiau į lauką jų pasitikti. Kraujas visur, kur tik einu. Greitosios pagalbos gydytoja įėjo ramiai ir sako: „Na, rodyk, kur tau ten tas kraujas“.. Tada pamatė kojas ir grindis, nieko daugiau neklausinėjo, liepė įsisiausti į paklodę ir kuo greičiau į automobilį. Paklausė, ar pati galiu eiti. Galėjau, tik truputį maudė pilvą ir nugarą, bet nebuvau tokios jau baisiai blogos savijautos. Tik negalėjau sustoti verkti…

Gydytoja liepė vairuotojui važiuoti kaip įmanoma greičiau į gimdymo namus. Jis taip ir padarė. Su savimi turėjau tik nėščiosios kortelę, raktus nuo namų ir telefoną. Greitosios automobilyje buvau šiek tiek ramesnė. Visą laiką meldžiausi, kad tik mano dukrytei viskas būtų gerai. Atvažiavus prie gimdymo namų, ji man įspyrė. Tada supratau, kad mažylei viskas gerai.

Iš karto pasitiko gydytoja. Paklodė buvo visa kruvina. Skamba absurdiškai, bet seselės iš paklodės dar bandė spėlioti kiek gi litrų kraujo man galėjo nubėgti. Suleido vaistų, aš kažkur pasirašiau, man bandė aiškinti ir pasakoti, ką aš pasirašau, bet man tas nerūpėjo. Prašiau daryti viską, ką reikia, kad mažylei viskas būtų gerai. Mane paguldė, prijungė lašines, net nespėjau susivokti, o vyras jau stovėjo šalia. Medikai informavo, kad jei kraujavimas nesiliaus, teks atlikti cezario pjūvio operaciją, Žinoma, sutikau. Paaiškino, kad vaisius sveikas, o man nuo sienelės atšoko placentos kraštelis, tai vaikeliui įtakos neturi. Dėl viso pikto suleido vaistų, kad per parą subrandintų mano mergytei plaučius, jei vis dėl to nenustočiau kraujuoti.

Kraujuoti nustojau. Tiesa, su nervais tvarkytis buvo kur kas sunkiau. Dar kelias dienas bėgo kraujas, bet labai tamsus ir nebe tokiais kiekiais – sakė, kad tiesiog valosi. Po savaitės mane išleido namo, bet skyrė lovos režimą. Gyvenime esu labai aktyvi, todėl gulėti kiauras dienas lovoje man buvo labai sunku. Juk reikia tvarkytis, daryti valgyti ir šiaip ruoštis mažylės atėjimui. Čia labai padėjo vyras, jis visada buvo šalia ir viską stengėsi daryti už mane.

Ilgai namie neužsibuvau, nes kitą mėnesį kiekvieną savaitę po kelias dienas praleisdavau ligoninėje: tai man pilvas labai kietėjo, tai vaisiaus šoniniai vandenys bėgo…. Nemeluosiu, po to karto bijojau visko. Tik kas – prašydavau vyro vežti į ligoninę. Ten visi jau mane žinojo, nes, kaip supratau, placentos pirmeiga pasitaiko tikrai ne kas antrai nėštukei.

Pagimdžiau 36 savaitę. Naktį pradėjo bėgti vandenys, gimdymas truko apie 13 valandų. Gimdžiau pati. Nors paskutines dvi valandas jau maldavau epidūrinio nuskausminimo, sakė, kad vaikiukas neišnešiotas, tad geriau pasistengti apsieiti be epidūrinės nejautros. Aš pasistengiau. Gimė 2,85 kg svorio ir 50 cm ūgio mergytė. Po gimdymo dar savaitę pragulėjome ligoninėje. Gimusi ji buvo kaip po padidinimo stiklu, nes gimė šiek tiek anksčiau laiko. Daug gydytojų apžiūrinėjo ją po kelis kartus. Laimė, jokių nesklandumų nebuvo.

Šiandien mano dukrytei treji metukai.

Rašau savo istoriją, nes noriu pasidalinti patirtimi, taip pat planuojam antrą vaikelį, bet labai bijom, ar tai nepasikartos. Suprantu, kad statistiškai tikimybė yra (ji visada yra), bet mane domina kitų mamų patirtis. Gal yra tai patyrusių moterų, gal kas atsilieps ir taip pat pasipasakos. Gal pasakys, kad su antru nėštumu viskas buvo super, ir aš būsiu ramesnė.

Ilona

 

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI