Kurie tėvai nesusiduria su vaikų kaprizais… Ko gero, visų tolerancijos ribos skirtingos: vieniems toks vaiko elgesys gali atrodyti normali raida, kitiems – tikras chaosas. Kada verta atkeipti dėmesį, jog vaikui reikia specialisto pagalbos?
Visų pirma, kai vaikai susiduria su emociniais sunkumais (intensyvus, užsitęsęs liūdesys, nerimas, pyktis), ypač jei tai trukdo kasdieniam gyvenimui: mokytis, žaisti, bendrauti. Taip pat, kai pastebimos elgesio problemos: agresijos protrūkiai, netinkamas elgesys, dėl kurių nesiseka susitarti nei tėvams, nei mokytojams, stiprus prieštaravimas visose gyvenimiškose situacijose. Kai kurie vaikai gali izoliuotis nuo aplinkos, tėvų, kitų vaikų, nenorėti bendrauti, nerasti bendros kalbos, nesutarti su bendraamžiais, juos kamuoja mokymosi sunkumai, net ir tada, kai stengiamasi juos įveikti.
Vaikai, kuriems reikia specialaus ugdymo, pateka į pedagoginę ir psichologinę tarnybą PPT. Jei nepadeda net ir speciali ugdymo programa, tokiu atveju siūloma kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
Beje, vaikus psichologiškai paveikti gali ir išorinės fizinės ar emocinės traumos, pavyzdžiui, tėvų skyrybos, mirtys.
Visa tai – gyvenimiškos patirtys. Ne visi vaikai dėl to patenka pas specialistus. Paveikti šių sunkumų jie gali patys, be kitų pagalbos, su tuo susigyventi?
Vaikų atsparumas įvairiems dalykams skirtingas. Jei sunkumai dėl patirtos traumos užsitęsia, tuomet reikalinga pagalba. Įvairiais atvejais laikas skirtingas. Kiekvienas suprantame, kiek ilgai gedulas gali būti normalu. Kažin ar vaikas metus gedės dėl gyvūnėlio mirties. Traumą reikėtų įvertinti patiems. Reikšminga ankstyva patirtis, pati gyvenimo istorija, vaiko prieraišumas.
Jei matome, kad pagalba vis dėlto reikalinga, nuo ko pradėti? Kuo vaikų psichiatras skiriasi nuo psichologo?
Psichiatras nuo psichologo skiriasi baziniu išsilavinimu – gydytojas yra baigęs medicinos studijas ir specializavęsis psichiatrijoje. Orientuojasi į psichikos ligų diagnostiką bei gali skirti vaistus. Tiesa, vaistai vaikų psichiatrijoje skiriami retai. Na, o vaikų psichologas – specialistas, baigęs psichologiją. Lietuvoje tas, kuris dirba medicinos srityje, turi būti baigęs sveikatos psichologijos arba klinikinės psichologijos magistratūrą. Jie atlieka pacientų vertinimą, tam pasitelkia įvairius instrumentus: intelekto, asmenybės, kognityvinių funkcijų vertinimą. Psichologai ambulatoriškai teikia emocinę pagalbą, konsultuoja vaikus ir jų tėvus. Šiaip ar taip vaikų psichologai ir psichiatrai dirbdami sudaro vieną komandą. Vienas be kito negali apsieiti.
Vadinasi, teigti, kad psichiatro pagalba yra rimtesnė už psichologo negalima?
Jokiu būdu ne! Ir psichologo pagalba yra rimta, tik ji – kitokia. Psichiatrai labiau orientuoti į sutrikimo diagnostikos ir gydymo sritį, o psichologai – terapiją bei vertinimą, taiko metodikas. Dviejų specialistų sinergija – gydymo rezultatas.
Sakoma, kad tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus, jaučia, ko jiems reikia. Vis dėlto dažnai delsiama nuvesti vaiką pas specialistą iš baimės, kad netektų išgirsti diagnozės ir vaikui tik nepripaišytų F kodo… Ieškoma pagalbos per aplinkui, vedama pas logopedą, į dailės terapiją, bet tik ne pas psichiatrą. Ką patartumėte tėvams?
Yra tėvų, kurie kaip tik siekia diagnozės, suprasdami, jog vaikui galės išrūpinti specialią pagalbą. Situacijų būna įvairių. Tėvams patarčiau nedelsti ir kreiptis į specialistus kuo anksčiau. Diagnostika užtrunka. Taip pat ir susigyvenimas su diagnoze. Kuo anksčiau vaikas gauna pagalbą, specialų ugdymą, tuo daugiau suformuoja kompetencijų ir gali komfortiškai jaustis visuomenėje.
Susirūpinti, greičiausiai, reiktų ne tik tada, kai vaiko elgesys šiaušia tėvams plaukus. Uždari, nereiklūs, nereiškiantys emocijų vaikai taip pat gali būti ženklas, kad ne viskas gerai?
Be abejo. Vis dėlto svarbiausia yra vaiko elgesio pokytis. Tiesa, uždarumas gali reikšti ir vaiko asmeninę savybę. Jei jis gerai mokosi, užsiima sau įdomiomis veiklomis ir tuo patenkintas, nėra ko išgyventi, tačiau, jei vaikas tokiu tampa ir dėl to jaučiasi blogai, susirūpinti reikia.
Nereikėtų pamiršti ir to, jog vaikai augdami ir bręsdami keičiasi – ateina paauglystė ir ramus, problemų nekeliantis vaikas gali sukelti sumaištį, tėvai ima susidurti su sunkumais.
Jei vaikui reikia psichologo ar psichiatro, gal tai pirmasis signalas, kad tos pagalbos reikia visų pirma tėvams?
Šeima – tokia sistema, kai vieni jos nariai veikia kitus. Neretai vaikas tampa šeimos problemų atspindžiu. Ir taip, pagalbos reikia visai šeimai. Kita vertus, vaikui įtaką daro ir tėvų asmenybės, auklėjimo stilius.
Jei matome, kad tai gali būti tas atvejis, siūlome pagalbą ir tėvams: rekomenduojame tėvystės įgūdžių grupes, kur galima išmokti auklėti vaikus.
Vaikų auklėjimo temomis literatūros apstu – siūloma daug technikų, krypčių. Kaip nepasimesti? Nieko gera turbūt vienus metus vadovautis sovietiniu auklėjimo metodu, kitus remtis prancūzišku auklėjimu, vėliau kinų auklėjimo tiesas diegti.
Į tam tikrų kultūrų auklėjimo metodus žiūriu skeptiškai. Kiekviena tauta auklėjimo stilių suformuoja natūraliai. Nemanau, kad tai gali būti sėkmingai pritaikoma lietuviškoms realijoms. Kiekvienas atsinešame auklėjimo stilių iš vaikystės. Žiūrėdami į save iš šalies galime pastebėti auklėjimo silpnąsias vietas ir tai keisti, o tai, ką paveldėjome pozityvaus, stiprinti.
Verta žinoti:
Ilgalaikės psichikos sveikatos pagrindas formuojasi ankstyvajame amžiuje. Apie pusę psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškia iki 14 metų, du trečdaliai jų pasireiškia iki 24 metų. Negydomi vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sutrikimai turi ilgalaikių pasekmių – vyresniame amžiuje gali kilti elgesio sunkumų ar pasireikšti sunkesni psichikos sveikatos sutrikimai.
Vaikai yra labiau priklausomi nuo emocinės aplinkos šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje. Jaunų žmonių psichikos sveikatą lengviau gali sutrikdyti veiksniai, kuriems suaugusieji yra atsparesni (smurtui, patyčioms, skurdui, žalingiems įpročiams, nesėkmėms ir pan.). Technologijų pažanga, išmanieji telefonai ir socialinės žiniasklaidos priemonės palengvina vaikų prieigą prie informacijos, gali padėti jų mokymuisi, gebėjimui užmegzti ir palaikyti ryšius su draugais, šeima. Tačiau tai gali turėti ir neigiamos įtakos vaiko psichikos sveikatai bei gerovei. Noras būti visuomet pasiekiamu socialiniuose tinkluose, nuolat palaikyti ryšį gali trukdyti kasdienėms veikloms – bendravimui su šeimos nariais, valgymui ar miegui. O nuolatinis kitų žmonių gyvenimo sekimas 6 socialiniuose tinkluose gali sukelti nepilnavertiškumo jausmą.
Psichikos sveikata priklauso ne tik nuo asmens individualių įgimtų ir įgytų savybių, bet ir nuo aplinkos įvykių. Svarbią įtaką psichikos sveikatai turi biologiniai, socialiniai, psichologiniai veiksniai. Priklausomai nuo šių veiksnių veikimo pobūdžio išskiriami rizikos, didinantys psichikos sutrikimų išsivystymo tikimybę, ir apsauginiai, didinantys asmens atsparumą psichikos sutrikimų išsivystymui, veiksniai.
