„Kontrolė ir gąsdinimas neišsprendžia problemos. Taip mes tik išmokome jaunus žmones slėpti savo priklausomybes. Svarbiausia ugdyti jaunų žmonių sąmoningumą – tik tokiu atveju jie suvoks, jog už savo pasirinkimus yra atsakingi tik jie patys”, – kalba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros doktorantė Juozapa Živilė Mieliauskaitė.
Jai pritaria ir VDU Psichologijos katedros lektorė bei medicinos psichologė dr. Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė. Universitete psichologijos konsultacijas studentams teikianti specialistė pastebi, jog nors internete apstu lengvai prieinamos informacijos apie priklausomybes, jauni žmonės dažnai „nežino” to, ko nenori žinoti.
„Pavyzdžiui, tikina, kad marihuaną rūko tam, kad išspręstų emocines problemas, geriau susikauptų. O jei to pasekoje padaryti nepavyksta – ieško kitų priežasčių. Studentai nepakankamai suvokia ligos pasekmes, eigą, trukmę, į tai žiūri gana naiviai. Manau, jog švietimo ir prevencijų šioje srityje niekada nebus per daug”, – įsitikinusi su priklausomybėmis savo praktiniame darbe nuolat susidurianti specialistė.
Priklausomybei susiformuoti visuomenės grupė neegzistuoja
Šiuo metu savo moksliniame darbe tirianti, kaip po reabilitacijos sveikstantiems asmenims sekasi sugrįžti į visuomenę ir į ją socialiai įsitraukti, J. Ž. Mieliauskaitė kaip pavyzdį pateikia ir ankstesnį savo tyrimą, kurio metu tyrė sveikstančiųjų nuo priklausomybės sveikimo procesą. Viso tyrimo metu ji praleido reabilitacijoje, kartu su besigydančiaisiais. Pasak pašnekovės, tai jai ne tik leido visus procesus pamatyti iš arti, bet ir stebėti, kaip keičiasi priklausomo žmogaus identitetas į sveikstančiojo.
„Būtent ši patirtis man atvėrė akis, jog priklausomybė iš tiesų yra nuolatinis kentėjimas”, – sako J. Ž. Mieliauskaitė bei teigia, jog visuomenėje vis dar vyrauja priklausomybės kaip problemos neigimas. Jai pritaria ir L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė, pastebinti tendenciją, jog vis dažniau pasitaiko jaunuolių, įsitikinusių, jog, pavyzdžiui, kanapių rūkymas priklausomybės nesukelia.
„Deja, moksliniai tyrimai ir praktikų patirtis rodo ką kita. Greta priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų šiuo metu į Tarptautinę ligų klasifikaciją įtraukta tik viena elgesio priklausomybė – potraukis azartiniams lošimams, bet mokslininkai kalba apie kur kas daugiau elgesio priklausomybių: nuo interneto, pirkimo, sekso, darbo, treniravimosi. Galimų priklausomybės objektų sąrašas praktiškai begalinis”, – nerimastingas tendencijas apibūdina specialistė.
Nervų sistemos ypatumai
VDU psichologės teigimu, neegzistuoja ir konkretūs charakterio bruožai ar patirtys, kurios nulemtų asmens polinkį į priklausomybę. Paveldimumas, nervų sistemos ypatumai ar gyvenimas vartojimą palaikančioje aplinkoje padidina riziką tapti priklausomu, bet visuomet dalis atsakomybės tenka pačiam asmeniui. „Priklauso, ką darai pats, žinodamas savo apsunkintą paveldimumą: visomis išgalėmis saugaisi priklausomybės ar atvirkščiai – pasiduodi ir teisiniesi, esą taip lemta. Išgyvenusiųjų masines katastrofas tyrimai parodė, kad nelaimės nėra priežastis tapti priklausomu, patyrusiųjų katastrofas priklausomybės ligomis suserga ne daugiau asmenų nei bendroje populiacijoje. Tyrėjai yra sudarę ilgus rizikos veiksnių sąrašus, pavyzdžiui, psichoaktyvių medžiagų prieinamumas, vartojantys bendraamžiai gali paskatinti jaunuolių polinkį į priklausomybes”, – sako L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.
J. Ž. Mieliauskaitė taip pat papildo, jog į narkotinių medžiagų vartojimą gali būti linkę asmenys, matę panašaus elgesio modelius savo vaikystėje ir vėliau juos išmokę. Bet, pasak doktorantės, lygiai taip pat yra daugybė priklausomų žmonių, kurie yra išsilavinę, turintys gerus darbus bei užimantys aukštas pozicijas visuomenėje.
Čia pat ji kaip pavyzdį pateikia vieno informanto, iš savo tyrimo, istoriją. „Tuo metu jam buvo 36-eri. Nuo 16-os jis yra priklausomas nuoheroino. Paskaičiavus – 20 metų. Kilęs ne iš socialinės rizikos šeimos, heroiną pabandė iš smalsumo ir iškart „užsikabino”. Mūsų interviu metu, kuris truko valandą, jis man keliolika kartų kartojo tą patį sakinį: „nuėjau į reabilitaciją, išbuvau, atkritau”. Būtent per tai ir pasireiškia ta nuolatinė kentėjimo patirtis. Yra nemažai žmonių, kurie nori būti blaivūs ir keisti savo gyvenimą. Tačiau iki tol, kol neišsiblaivo, jie nesupranta, kokias pasekmes jie sukuria savo artimiesiems, ypatingai vaikams. Ir kai tas suvokimas ateina, tada jie išgyvena didelį siaubą”, – pasakoja mokslininkė.
Daug praradimų
Pasak J. Ž. Mieliauskaitės, nuo priklausomybių kenčiančių asmenų gyvenime taip pat yra daug praradimų. „Jie praranda santykius, išsilavinimą, pinigus, laisvę. Tačiau vartojimas jiems yra pirmoje vietoje, todėl tuos praradimus jie toleruoja. Reabilitacijose atsiduria tie, kurie pasiekę kritinį tašką, supranta, kad šių praradimų toleruoti nebegali. Dėl galimybės ilgai toleruoti šiuos praradimus ir didelių įsipareigojimų ar atsakomybių neturėjimo, jauni žmonės šią ribą pasiekia rečiau”, – pastebi tyrėja.
Tuo metu lygindama jaunesnės ir vyresnės kartos polinkį į tam tikras priklausomybes, VDU mokslininkė atkreipia dėmesį, jog vyresnė karta yra labiau linkusi vartoti alkoholį. Tam įtakos turi ir lengvas jo prieinamumas. „Kad gautum narkotinių medžiagų, turi žinoti, kaip tai padaryti, o alkoholio gali nusipirkti beveik kiekvienoje parduotuvėje. Kitas kraštutinumas yra tai, jog paaugliai bijo patekti į suaugusiųjų akiratį rūkydami paprastas cigaretes, nes šias gali užuosti. Vietoje to jie renkasi elektronines, į kurias gali pilti bet kokias medžiagas ir niekas neužuos”, – aiškina doktorantė.
Ji taip pat pasakoja, jog naujausi tyrimai rodo stripriai išaugusį narkotinių medžiagų vartojimą pandemijos metu. Šiuo metu reabilitacijoje besigydantys jos atliekamo tyrimo informantai teigia, jog darbas nuotoliniu būdu stipriai prisidėjo prie dažnesnio narkotikų vartojimo – juos tapo patogu vartoti tiek darbo metu, tiek ir po jo.
Reabilitacija prieinama ne visiems
Kalbėdama apie priklausomybės atpažinimą ir gydymo eigą, L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė pabrėžia, jog kenčiantis asmuo apie savo priklausomybę sužino paskutinis, kai tuo metu aplinkiniai problemas pastebi daug anksčiau.
„Pasikeičia priklausomo asmens elgesys – ima vis daugiau laiko skirti priklausomybės objektui, nustoja rūpintis kitais svarbiais dalykais, pavyzdžiui, darbu, studijomis ar hobiu, nepaiso elgesio žalos sveikatai, santykiams ir pan. Svarbus priklausomybės požymis – negalėjimas kontroliuoti savo elgesio. Priklausomybių gydymui labai svarbi asmens motyvacija – pripažinimas, kad esi priklausomas ir noras sveikti. Priklausomybės ligos ypatingos tuo, kad dalį atsakomybės už sveikimą visuomet neša pacientas.
Priverstinis gydymas dažniausia nepasiteisina. Gydymo eigoje neapsiribojama priklausomybės objekto atsisakymu, žmogus turi išmokti gyventi nevartodamas psichoaktyvios medžiagos ar nelošdamas. Prisiminkime, kad priklausomybė būna persunkusi didelę gyvenimo dalį, todėl persimokyti gyventi kitaip yra rimtas iššūkis. Trumpai gydymo esmę nusakyčiau kaip mokymąsi stebėti, ką jauti, kaip mąstai, ką darai, mokymąsi analizuoti tuos išgyvenimus, kuriuos anksčiau „išjungdavo” narkotikai ar kitos priklausomybės”, – teigia medicinos psichologė.
Opi problema
Tuo metu J. Ž. Mieliauskaitė atkreipia dėmesį į kitą opią problemą – dalis ilgalaikių reabilitacijos programų Lietuvoje yra mokamos, kas reiškia limituotas galimybes vien pradėti gydymosi procesą. „Jei priklausomybė yra labai išvešėjusi, tai reiškia, kad žmogus paskutinius kelerius metus nedirba, vadinasi, neturi nei santaupų, nei artimųjų, kurie galėtų padėti, nes šie dėl priklausomybės sukeltų pasėkmių nuo jo nusisuko”, – situaciją apžvelgia J. Ž. Mieliauskaitė.
VDU mokslininkė prisimena ir neseniai vykusį savo vizitą į vieną reabilitacijos kliniką kaimyninėje Lenkijoje. Pasak pašnekovės, šioje šalyje reabilitacija priklausomiems asmenims ne tik yra finansuojama valstybės, bet ypatingas dėmesys skiriamas ir jaunų žmonių priklausomybių gydymui.
„Visų pirma, Lenkijoje priklausomi asmenys į reabilitaciją patenka dėl kitų tarnybų darbo. Pavyzdžiui, teismo ar socialinių tarnybų. Taip jaunuoliams yra sukuriamas pasirinkimas: arba gali būti teisiamas, arba eini į reabilitacijos programą. Taip pat vienas iš motyvų rinktis reabilitaciją yra tai, jog jaunuoliui pasakoma, jog tavo priklausomybė kelia grėsmę tavo artimiesiems”, – teigia doktorantė, kaimyninės šalies reabilitacijos centre, kur sėmėsi patirties, praleidusi du mėnesius.
Artimieji padėti gali, tačiau svarbu neprisiimti per didelės naštos
Artimųjų vaidmuo priklausomybės gydyme, pasak J. Ž. Mieliauskaitės, yra svarbus, tačiau vienodai svarbu ir patiems artimiesiems, dėl didelio noro padėti, netapti priklausomiems nuo priklausomybę besigydančio asmens. Šį aspektą ji įvardija kaip kopriklausomybę.
„Dažnai artimieji neleidžia priklausomam asmeniui patirti jo priklausomybės pasekmių. Dėl to jis daugybę metų net nesužino, kad jam kažkas negerai. Pavyzdžiui, kol vyras nuolat vartoja alkoholį, žmona jį dangsto: „suorganizuoja” nedarbingumo pažymėjimą ar pan. Jei asmuo yra priklausomas nuo lošimų, artimieji nuolat sumoka jo sukauptas skolas. Galiausiai toks elgesys tampa žalingas patiems artimiesiems. Nors jie tai traktuoja kaip meilę ir rūpestį, tačiau priklausomas žmogus tik dar labiau klimpsta į priklausomybės liūną”, – pavyzdžius pateikia pašnekovė.
Apie tai, kad artimieji neturėtų imtis atsakomybės už kito asmens elgesio pasekmes kalba ir L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė. „Tyrimais įrodyta, kad norą ieškoti pagalbos sužadina diskomforto jausmas. Tai reiškia, kad artimieji turėtų netrukdyti asmeniui patirti natūralias priklausomybės pasekmes, kas dažnai būna skolos, teisės vairuoti praradimas, fiziniai abstinencijos simptomai ir pan. Artimieji negali pagydyti nuo priklausomybės, tačiau gali padėti surasti informaciją apie pagalbos būdus ir paraginti jos kreiptis”, – sako VDU psichologė.
Geriausia prevencija
Vis dėl to, pasak po reabilitacijos sveikstančių asmenų įsitraukimą atgal į visuomenę analizuojančios J. Ž. Mieliauskaitės, geriausia prevencija ir yra kalbėjimas apie sveikstančius asmenis.
„Pamenu, vienu metu būdavo mada mokyklose rodyti nuo narkotikų priklausomų asmenų nuotraukas – kaip priklausomybė pakeičia jų išvaizdą, žmonės netenka galūnių ir pan. Tačiau gąsdinimai paaugliams neveikia. Visų pirma, turime pripažinti, kad priklausomi asmenys egzistuoja, ir egzistuoja šalia mūsų. Negalima vaiko auginti vakuume, jis juk kažkada vis tiek susidurs su tikrove. Tad tiesiog rodykime jaunam žmogui pasaulį tokį, koks jis yra ir ugdykime asmenybes, matančias mus supančią realybę bei gebančią savarankiškai priimti sprendimus”, – pataria J. Ž. Mieliauskaitė.
