Neretas mūsų, jau suaugę, mesteli tėvams: „O tu mano seserį ar brolį visada mylėjai labiau.” Maža to, „Tu manęs niekada nemylėjai…”
Ar įmanoma nemylėti savo vaiko? Ar tai – tik mūsų vaikystės nuoskaudos, kai migloti jos prisiminimai mums krečia piktus pokštus? Konsultuoja šeimų konsultantas Vaidas Arvasevičius.
„Jeigu nutiktų taip, kad tektų nukirsti pirštą, tai ar vienas kuris kertamas skaudėtų mažiau? Skauda vienodai! Bet kol tų pirštų nekerta, mes juos visus jaučiame skirtingai ir jų funkcijos skirtingos, vienaip naudojamas nykštys, kitaip – rodomasis, o dar kitaip – mažylis. Tėvų meilė tokia pat: iki tam tikros ribos ji skirtinga kiekvienam vaikui, tačiau peržengus ją, kai prasideda sudėtingos gyvenimo aplinkybės, įprastai tėvai stos mūru už bet kurį savo vaikų. Reikia suvokti, kad vaikai negali nuvilti tėvų, tai tėvai nusivilia savo vaikais ir ne šių kaltė, kad gimdytojai juos myli skirtingai.
Tarkime, dvynukai – visiškai skirtingi žmogiukai, nors, būna, tėvai ilgai to negali pripažinti. Gimdytojams atrodo, kad visi vaikai turi būti vienodi, o kaip kitaip? Mama – ta pati, tėtis – irgi, auklėjami vienodai, o vaikai – vis tiek skirtingi. Klystame lygindami vaikus ir keldami jiems įvairiausių reikalavimų, ypač jaunėliams. Mažylis nuolat girdi iš tėvų – „Tu gali, jeigu labiau pasistengtum.” O jis negali kai ko, tiesiog negali, ir tiek. Ne metas ar ne jo jėgoms.
Kai tarp vaikų didelis amžiaus skirtumas, taip pat tėvai daro klaidą, manydami, kad štai paauglys jau pajėgus pats su viskuo susitvarkyti, o dabar jų dėmesys turi būti skiriamas, tarkime, keturmečiui. Abiem vaikams meilės ir dėmesio reikia vienodai, tik jų poreikiai skiriasi, su vienu reikia kalbėti galbūt jau egzistencijos klausimais, o kitam padėti pastatyti lego pilį.”
„Kodėl tu kitokia?”
„Vaikas neprivalo atitikti kokių nors kriterijų, kad tėvai jį mylėtų. Bet tėvams tam, kad jie išlaikytų nuostatą ir poziciją – „Nors ir koks mano vaikas, aš jį vis tiek besąlygiškai myliu” reikia įdėti labai daug pastangų, taip nenutinka savaime. Labai lengva mylėti mažą žmogutį, kuris nereiškia jokių savo ypatingumų ir unikalumų, t. y. kai jis labai mažas, o jo poreikis – tik valgyti, miegoti ir būti sausam, su tokiu juk labai lengva. Žinoma, ir šiuo laikotarpiu vienas „leliukas” gali daugiau reikštis ir reikalauti dėmesio, bet tėvams tai tik truputėlis daugiau darbo ir laiko, tai tikrai ne pats baisiausias dalykas, galintis juos suerzinti. Mes kiekvienas turime savo charakterį, temperamentą ir įsivaizdavimą, ką privalome duoti vaikams. Ir tai labai subjektyvu, lygiai tokią pačią nuomonę apie pasaulį turi ir vaikai, nors jie neturi pakankamai patirties ir sąmoningai neapmąsto savo nuomonės. Įveikdami savo raidos etapus vaikai, reikšdami savo valią ir ją gindami, nori paveikti aplinką. Taip jie eina suaugusiojo gyvenimo link. O jeigu tėvai turi vyresnį vaiką, kuris jau įveikęs visus krizinius etapus ir iki paauglystės tėvų akyse jis geras ir įtinkantis, tai tas mažasis „krizinis” atrodo tiesiog nepakenčiamas, nes kas buvo auginant pirmąjį – jau pamiršta ir nukišta į toliausius atminties užkaborius. Kodėl mažoji negali būti tokia pati kaip jos sesė, kodėl dėl visko vyksta kova, na, kodėl reikia dėl visko ginčytis? Ir pasakoma baisioji frazė: „Kodėl tu negali būti tokia kaip tavo sesė?!” Tėvai turėtų pasiruošti, save nuteikti, kad sulaukus kiekvieno kito palikuonio bus kitaip, nebūtinai taip pat lengvai ar taip pat sunkiai.”
Jausmų žaibolaidis
„Auklėjimo sunkumų kyla dėl to, kiek mes su savo patirtimi galime pakęsti kitą, šiuo atveju – savo vaiką. Mes net negalime paaiškinti racionaliai, kodėl mums vieni žmonės būna simpatiški, o kiti antipatiški. Nutinka gyvenime ir taip, kad tėvams jų gimęs vaikas būna… antipatiškas, o tai jau tragedija. Ji – mama, kuri suteikė tam mažam žmogučiui gyvybę, jo nemėgsta. Ir tai normalios mamos, kurioms pripažinti tokius jausmus yra nepaprastai skaudu. Tai ne patologinis nemeilės atvejis. Tarkim, du vaikai yra mamos mylimi, šiltai aprengti, sotūs ir laimingi, o vienas – ne. Kodėl?! Labai lengva pasakyti, tarkime, „Nekenčiu to vaiko tėvo.” Sunkumų kyla dėl pačios mamos – ji, o ne vaikas nesusitvarko su savo bėdomis, vidiniais skauduliais ir nesąmoningai keršija, perkelia savo pyktį ar nepasitenkinimą, sakykime, nemylimam vyrui per savo vaiką.
Psichika mėgsta pusiausvyrą, paprastai tariant, jei jaučiate įtampą, jos reikia atsikratyti, būdų tam yra įvairių – ir nebūtinai visi jie gražūs bei sąmoningai pasirenkami: alkoholis, kitos priklausomybės, besaikis pasinėrimas į atitraukiančias nuo nemalonių jausmų veiklas. Itin jautrioms būtybėms, sunkiai valdančioms emocinius išgyvenimus, lengviausias instrumentas atsikratyti įtampos, toks savitas jausmų žaibolaidis, kuris visada po akimis, gali būti vaikas. Jis, tikėtina, nepasipriešins, jis yra mažas ir silpnas… O jeigu vis dėlto pasipriešina, galima tarsi savitai legalizuoti nemeilę – yra neklusnus, netinkamai elgiasi, blogai mokosi ir t. t. Priežasčių nemėgti savo vaiko ir pateisinti savo elgesį galime atrasti milijonus, nes mes patys sprendžiame. Jeigu šiuo atveju mama, kuri nemėgsta vaiko, permąstytų viską nuosekliai, logiškai, galbūt suprastų, kad vaikas niekaip nekaltas, tai jos neišspręstos problemos su buvusiu ar net ir esamu vyru.”
Sveikimo pradžia
„Kai mama ar tėtis garsiai pripažįsta, kad nemėgsta, nemyli savo vaiko, tai tarsi sveikimo, santykių keitimo pradžia. Nes meilė vaikui yra, tik ji galimai užgožta suaugusiojo neįsisąmonintų vidinių išgyvenimų, jausmų. Mat baisu pripažinti net sau, kad tu – tėvas ar motina nejauti meilės savo vaikui, tokiems žmonėms paprastai prireikia specialisto pagalbos, kad jie susigaudytų savo pačių jausmuose. Ir tai ne akimirkos jausmas, kai kartais ima atrodyti, kad gali savo atžalą „įmūryti į sieną.”
Nemėgstame to, ko nemėgstame ir savyje
„Sakoma, kad mes labiau mylime tuos vaikus, kurie panašūs į mus, ir tai tiesa. Mes apskritai mėgstame žmones už tuos bruožus, už kuriuos mėgstame ir save. Ir – priešingai. Tokie ir tėvų su vaikais santykiai. Klausimas tik toks: kuris vaikų turi daugiau mano teigiamų, kuris – daugiau mano neigiamų bruožų.
Aš pats esu trijų vaikų tėtis ir esu susidūręs su tokia padėtimi: vienas mano vaikas kurį laiką erzino mane kiekviename žingsnyje, mane nervino kiekvienas jo poelgis, kiekvienas žodis. Aš ieškojau atsakymo savyje, kas man negerai, kad negaliu pakęsti savo vaiko elgesio, žodžių, veiksmų. Iš pradžių suvokiau, kad pykstu ant savęs, jog nesugebu paveikti savo vaiko taip, kaip noriu – vadinasi, aš – prastas tėvas, net negaliu tinkamai išauklėti savo vaiko. Vėliau supratau, kad priežastis – kai kurie mano paties bruožai, erzinantys mane dėl to, kad aš juos bandau pateisinti arba nepripažįstu, jog jie ydingi. Tėvystės klausimai, kompetencija šioje srityje kiekvienam tėvui – labai jautrus klausimas. Jeigu jautiesi, kad negali paveikti savo vaiko, imi kaltinti jį, o ne save. Ir tai klasta.”
Ieškok atsakymų savyje!
„Ar mama, pamačiusi vaiką ir jo elgesį, gali suvokti ir atrasti jo elgesio priežastį savyje? Toks hipotetinis pavyzdys: nueina su vaikais į parduotuvę ir staiga duktė parpuola ant grindų, spardosi, reikalauja kokio žaislo ar saldumyno. Tą akimirką mama tos mergaitės nekenčia, nes su vyresniąja, tarkime, sutardavo dėl to puikiai, o su jaunesniąja nesiseka. Šiaip vaikai yra labai nuosaikūs su savo norais, su jais beveik visais įmanoma susitarti ir staiga štai tokia scena – tai mergaitei reikia ir to, ir ano, ir dar trečio. O galbūt priežastis paprasta? Gal pati mama niekada nepildo savo norų arba į jos norus niekas nekreipdavo dėmesio vaikystėje, arba vyras negirdi, ko ji nori. O gal motinystės jausmas netvirtas, stinga pasitikėjimo savo tėvystės gebėjimais ir jaučiame aplinkinių vertinančius žvilgsnius, nuo kurių mums darosi nepatogu. Jeigu vaikas savo elgesiu „užkabino” mūsų emocinę reakciją, ieškokime atsakymo savyje.”
Meilės – po lygiai. Kaip tai pasiekti?
„Nėra tokio „recepto”. Pasak mokslinių apklausų, tik apie 5 proc. tėvų turi intuiciją, kaip tinkamai auklėti savo vaikus, suprasti juos, kaip su jais būti visiškoje darnoje, kitiems 95 proc. to reikia mokytis, pripažįstant, kad auklėja vaikus inertiškai, šabloniškai, o ne paisydami jų poreikių.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vieni vaikai atkeliauja į šeimą kaip dovana, o kiti – kaip pamoka – ir ne visada labai maloni. Mačiau daug tėvų, kurie tikrai stengiasi – lanko paskaitas apie vaikų auklėjimą, skaito daugybę literatūros, o jų vaikai vis „nušoka” nuo tinkamų gyvenimo bėgių.”
Laimės formulė
„Skirtinga tėvų meilė vaikams galbūt ir nėra nieko bloga, jei tai mažosios asmenybės nežlugdo, neatima pasitikėjimo savimi, ar tikėjimo tėvais, bet, būna, kartais tėvų nemeilė priverčia vaikus kovoti už meilę ir jie savo gražiausią gyvenimo etapą praleidžia rūpindamiesi tuo, kuo neturėtų rūpintis. Mažyliams turėtų rūpėti realizuoti save, pažinti pasaulį, o ne tai, kaip įtikti mamai ar tėčiui, kad mylėtų taip pat kaip sesę ar brolį. Vaikas tuomet įjungia programą – „Kad aš gaučiau meilės, man reikia būti kažkuo kitu, tik ne savimi.”
Įdomu tai, kad tas vaikas, kuris tėvams nesistengia įtikti, nesiekia apsimesti bet kuo, kad tik būtų „patogus”, o drauge – ir mylimesnis, yra įdomesnis, ryžtingesnis, atkaklesnis, valingesnis, turintis aiškius norus, atrodo tvirtesnė asmenybė. O viso labo tai yra atsiskleidęs vaiko savitumas, unikalumas, kuris mus visus ir žavi. O tas, kuris prisitaiko ir moka realizuoti kitų norus kaip savo, taip pat neprapuls. Ir pats ateityje, suaugęs, turės galimybę susivokti ir pasirinkti, kuriuo keliu jis eidamas yra laimingesnis – atskleisdamas save ar tenkindamas kitų norus.“
