Individualiosios psichologijos konsultantės Vilmos Petrikienės mintys apie vaikų drausminimą ir baudimą. Ar tai yra efektyvu ir kuo galime pakeisti?
Marija klausia:
„Visur ieškau atsakymo į vieną klausima ir niekur nerandu, gal Jūs galėsite man atsakyti. Daug esu girdėjusi, mačiusi laidų apie vaiko drausminimą. Esmė tokia: pirma įspėji, jei vėl elgiasi taip pat, sodini ant kėdutės ar laiptelio ir paaiškini, kodėl jį čia pasodinai. Vaikas sėdi tiek minučių, kiek jam metų. Po to laiko jis atsiprašo, apsikabini, susitaikai ir vėl gražiai gyveni.
Man šis metodas atrodo labai priimtinas, bet nežinau, nuo kada jį galima taikyti. Auginu 1 metų 11 mėn. dukrytę ir mums sunkiai sekasi susitarti. Visi tik ir šneka apie ribas, bet ką daryti, kai jos peržengiamos?“
Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.
Laba diena, Marija,
ačiū už klausimą. Rašydama šį atsakymą kalbėsiu apie ribas: kaip jas brėžti, kodėl jų reikia, ką daryti, kai jos peržengiamos. Antra, paminėjote drausminimą, pakalbėkime ir apie jį. Arba, kitais žodžiais tariant, nuo kada jau galima savo vaiką „bausti” ir kodėl dėl bausmių sunku susitarti su 1 metų 11 mėnesių dukryte, o ir vyresni vaikai stipriai tam priešinasi.
Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad esate geriausia mama savo sveikam, augančiam vaikui. Dažnai tenka girdėti, ką mamos/tėčiai turi daryti geriau, visai pamirštant tai, kad mamos ir tėčiai yra patys svarbiausi žmonės savo mažiesiems ir pagal turimas žinias daro geriausia, ką gali. Antra, smagu, kad ieškote atsakymų į jums kylančius, su vaiko auginimu susijusius klausimus.
Vaikai gyvena čia ir dabar
Jūsų mažylė tampa vis labiau savarankiška, jai smalsu, ji domisi. Ji pradeda turėti savo reikalų, savo nuomonę. Ji nebe tas mažas leliukas, kurį gali kada nori perkelti, perrengti ar paniurkyti. Ji, turbūt, jau atsisako jūsų išvirtos košės, nori būtent to žaislo, ar galėtų suptis parke ant sūpynių dieną naktį… Trumpai tariant, dienotvarkę, pilną įvairiausių darbų, reikalų ir įsipareigojimų, turite ne tik jūs, bet ir jūsų mažoji. Ir kai tos dienotvarkės pradeda kirstis, atsiranda daug progų deryboms, raginimams, kivirčams ar net pykčiams. Pavyzdžiui, „Ateik, greičiau rengiamės, keliausime į mokyklėlę. Eime greičiau, jau vėluojame. Nagi, ko tu čia ieškai, čia tik purvinas sniegas“. Taip pasaulį matome mes, suaugę. Vaikai gyvena ČIA ir DABAR, savu tempu tyrinėja pasaulį ir į tai derėtų atsižvelgti.
Vaikystė yra tas metas, kai laikas dar tarsi stovi vietoje, tačiau visais pojūčiais patiriama gausybė įspūdžių. Svarbu tausoti savo mažuosius ir jų nepertempti. Nes pavargęs, įspūdžių persisotinęs vaikas savo elgesiu pradeda rodyti, kad jam reikia mamos/tėčio pagalbos, kad jis nori poilsio, kad jam reikia tiesiog ramiai pabūti saugiame mamos/tėčio glėbyje. Deja, dažnai nutinka taip, kad vietoje to, kad atlieptume tokį vaiko pagalbos šauksmą, griebiamės drausminimų, grasinimų, bausmių.
Pavyzdžiui, buvimas parke, mėgavimasis puikiu oru, įvairiausiomis karstynėmis ir supynėmis baigiasi vaiko isterija ir raivymusi ant žemės. Tai, žinoma, netikėta ir išmuša iš vėžių net ir romiausias mamas ar tėčius. Tačiau grasinimai, tokie kaip „paliksiu tave čia, aš išeinu“; „man nereikia tokio vaiko“; „atiduosiu tave tam dėdei“, vaikui kelia paniką ir siaubą.
Moralizavimas, baudimas, kai vaikas netinkamai elgiasi (mušasi, kandžiojasi, daužo, mėto…), yra suaugusiojo bejėgystės ženklas. Kai jau nebežinai, ką daryti, demonstruoji jėgos pranašumą. Jeigu bausmė yra vienintelis suaugusiojo būdas spręsti nesutarimus su vaiku, vaikui paaugus ir sustiprėjus, jėgos pranašumo nebelieka, o tada išvis nebeaišku, ką daryti, kai vaikas neklauso. Taigi bausmės (vaiko sodinimas ant kėdutės, statymas į kampą, rėkimas ant jo, mušimas) – pasenusi vaiko drausminimo priemonė ir tai įrodyta moksliniais tyrimais. Jei bausmės veiktų, netinkamas vaiko elgesys liautųsi. Deja, elgesys ne tik kad kartojasi, blogėja vaiko savijauta (aš esu blogas, nes taip elgiuosi; aš blogas, kad taip jaučiuosi; manęs nesupranta; manęs nemyli; aš čia nereikalingas).
Apie ribas ir taisykles
Ribos ir taisyklės yra tai, ko vaikui reikia kaip duonos kasdieninės. Empatiškai brėžiamos ribos yra saugumo garantas, ypač, kai mama/tėtis yra nuoseklūs ir jų laikosi. Nežinau situacijų, kuriose jums, Marija, sunku susitarti su jūsų dukryte, tad pakomentuosiu tokias, su kuriomis susiduria dauguma tėvų.
Pavyzdžiui, vaikas prašo saldainio. Mama/tėtis arba duoda saldainį ir vaikas ramus laukia maisto (t.y. vaiko prašymas patenkintas, kova baigiasi; arba vaikas prašo dar vieno saldainio, nes iš tikrųjų jam reikėjo draugiško mamos/tėčio dėmesio, patikinimo, kad jį mato ir girdi). Arba sako, kad saldainį jis gaus (jei jūsų namuose jie valgomi) po to, kai pavalgys pietus. Vaikas, aišku, zyzia ir vis, ir vis prašo. Mama/tėtis empatiškai brėžia ribą: „Girdžiu tave. Tu labai nori saldainio. Laukti yra labai sunku. Padėk man, prašau, padengti stalą, tuoj sėsime pietauti. O po pietų tavęs lauks saldainis“. Jeigu mama/tėtis jaučiasi viduje ramiai, jeigu supranta, kad vaikų darbas yra nuolat bandyti tėvų ribas, toks vaiko prašymas nekels mamai/tėčiui didelių jausmų ir brėžti ribą bus vis lengviau. Kitą dieną vaikas, aišku, vėl bandys mamą/tėtį, ar ir šiandien galioja taisyklė, kad „saldainius valgome po maisto”.
Panašus scenarijus galioja visoms situacijoms. Tarkime, ėjimas miegoti. Pagal savo šeimos dienos ir įpročių ritmą susidėliojate pasirengimo miegui ritualus (kas vakarą viskas taip pat, tada vaikas žino, ko tikėtis, jaučiasi lyg kontroliuotų situaciją, o tai suteikia saugumo). Pavyzdžiui, pavalgot vakarienę. Kol mama/tėtis sutvarko indus, vaikas žaidžia. Tada yra žaislų tvarkymo metas. Mama/tėtis padeda vaikui sutvarkyti žaislus. Visai mažutėliai turėtų gauti konkrečias užduotis („surink tokias kaladėles į šią dėžutę“; „padėk, prašau, mašinėlę į lentyną“), nes vaikui žaislų jūra ir jos tvarkymas yra tas pats, kas jums namo statymas. Susitvarkius, dantukų valymas, maudynės, pižamos rengimasis, pasakos skaitymas, šviesų išjungimas, lopšinė, miegas. Ruoštis eiti miegoti geriau anksčiau nei vėliau. Tas laikas, kurį jus praleidžiate su vaikui ruošdami jį miegui, yra kokybiškas buvimas kartu (jūs galite kalbėtis apie dienos įvykius, apie planus, pomėgius ir t.t.). Tuo tarpu suruošti miegui pervargusį vaiką yra išbandymas tiek jums, tiek jam. Jei vaikas vis pabėga iš vonios ar iš miegamojo, jei išjungus šviesas dešimt kartų keliasi, nes nori „sisioti/gerti/pasiimti žaisliuką“, tai gali būti ženklas jums, kad jam reikia jūsų pagalbos nurimti po dienos įspūdžių, gal bijo tamsos, išsiskyrimo su jumis, gal reikia patikinimo, kad jis yra saugus, nes mama/tėtis yra šalia ir saugos jo miegą. O gal pasiilgo tėčio, kuris darbo dienomis ilgai dirba ir vaikas jo beveik nemato. Atliepti tokius jausmus galima maždaug taip: „Norėtum žaisti, bėgioti dieną naktį. Kai užaugsi turbūt niekada neisi miegoti. Girdžiu tave. Atėjo metas eiti ilsėtis. Gulkis, aš pabūsiu šalia tavęs. Tu saugus.” Arba „Esi nusiprausęs. Atsigėrei, pasisiojai. Dabar jau metas į lovytę. Norisi dar ir dar keltis? Kaip ir tėtis visokių reikalų, darbų turi. Pasiilgai tėčio? Ir aš norėčiau, kad jis pas mus grįžtų anksčiau. Miegok jau, tu saugus, aš esu šalia.” Ir pan.
Dalinimasis žaislais yra situacija, kai ne tik dvimečiams kyla daug jausmų. Ar vaikas visada privalo dalintis? Visai ne! Lygiai kaip ir jūs sunkiai duotumėte vos pažįstamam žmogui savo automobilio raktelius. Mažas vaikas yra egocentriškas. Jis nori būtent to žaislo būtent tą akimirką ne todėl, kad jis blogas ar prastai išauklėtas. O todėl, kad jo mąstymas ir emocinė sistema dar tik bręsta; jam sunku suprasti, kad ir kitas nori tuo žaislu žaisti; jam sudėtinga palaukti. Tad mamos/tėčio pagalba atlaikyti didelius jausmus yra labai reikalinga: „Tu nori šitos mašinėlės. Girdžiu tave. Dabar Benas su ja žaidžia. Aš tau padėsiu palaukti. Taip, laukti yra labai sunku (apkabinkite, paguoskite verkiantį savo vaiką). Eime, pastatysime bokštą.” Arba jeigu kitas vaikas nori atimti ką nors iš jūsų dukrytės, jai padėti galėtumėte maždaug taip: „Benai, dabar Agota skaito šią knygelę. Kai ji nuspręs, kad jau gali/nori dalintis, tau duos. Suprantu, sunku laukti.“
Ko labiausiai reikia vaikui?
Brėžti ribas kartais gali būti sunku, ypač jei nesi galutinai apsisprendęs, kokios pozicijos reikia laikytis. Tad pravartu pagalvoti, kas man šioje situacijoje svarbu: aklai laikytis principo?; būtinai parodyti, kas čia vadovauja?; įsivelti į kiekvieną kovą, į kurią kviečia? Ką mano vaikas nori man pasakyti tokiu savo elgesiu? Kokią problemą jis bando išspręsti? Jam turbūt labai skauda širdelę, jeigu šitaip su manimi kalba. Arba gal vaiko dienotvarkė yra pernelyg intensyvi ir vertėtų sumažinti būrelių, svečių bei lankymųsi parduotuvėse.
Kad ir kaip keistai skamba, vaikui MEILĖS reikia labiausiai, kai jis mažiausiai jos nusipelno (Marija, čia atsakymas į jūsų klausimą, ką daryti, kai peržengiamos ribos). Pavyzdžiui, teatre po spektaklio, mokyklėlėje po užsiėmimo ar parduotuvėje vaikas pradeda isteriškai verkti, raitytis, nesileidžia rengiamas, apkabinamas. Greičiausiai per daug įspūdžių, jau pervargo, nori miego, yra alkanas, o gal nori į tualetą. Reikėtų pasitraukti į ramų kampelį; giliai kvėpuoti (tai padeda pačiam išlikti ramiam, o ir vaikas, ramios mamos/tėčio glėbyje greičiau pradės kvėpuoti giliau, taip mokysis nusiraminti); duoti užkasti/atsigerti; jei labai sušilęs, išrengti. Kai „audra” atslūgsta, susiruošti ir keliauti namo.
Linkiu kantrybės ir visa gydančios meilės!