Kai vaikas serga sunkia alergijos forma ir visus metus negali liautis kasytis niežtinčios odos, tėvams nelieka kitos išeities – tik vykti į šalį, kurioje jis turi galimybę pasveikti. Galbūt ši istorija įkvėps ir jus…
Jurga (39 m.) ir Mindaugas (39 m.) Žilinskai, auginantys tris vaikus – 11 m. Žilviną, 8,5 m. Ąžuolą ir 3 m. Liepą, kartais pasvajodavo, kad kada nors, kai išeis į pensiją, išsikraustys į šiltuosius kraštus ir valdys nedidelį viešbutį ant jūros kranto. Jų svajonę išpildyti panoro pats likimas. Gerokai anksčiau, nei sutuoktiniai planavo.
Bėdos dėl alergijos
„Bėdų dėl alergijos mūsų šeimoje atsirado gimus antram sūnui Ąžuolui. Nuo kūdikystės berniuko oda parausdavo, šlapiuodavo visi rankų, kojų linkiai ir kūdikiškos raukšlės,– pasakoja Jurga. – Mažylis miegodavo su vadinamąja kosmonauto pižama – tokia, kad rankytės ir kojytės būna visiškai uždengtos. Jeigu likdavo nors akimirkai be šios pižamos, nusikasydavo kūnelį iki kraujo. Ąžuolas buvo alergiškas atrodo viskam, net ir mano pienui. Pastebėjau, kad pažindytas pradėdavo smarkiau kasytis. Pamenu, kartą pabandžiau sugirdyti ožkos pieno, bet sūnui nepatiko ir išspjovė jį, o tas vietas, kuriomis tekėjo pienas, padengė bėrimas. Atlikti tyrimai rodė, kad sūnus alergiškai kiaušiniams, pienui ir apskritai baltymams. O kai Ąžuolas paaugo, paaiškėjo, kad jis alergiškas dar ir namų dulkių erkutėms bei įvairių augalų žiedadulkėms, tad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens negalėjo ramiai miegoti: vartydavosi, verkdavo, kasydavosi. Kai pradėjau lauktis trečio vaikelio, labai tikėjausi, kad jis nebus alergiškas, tačiau praėjus dviem mėnesiams nuo Liepos gimimo ir jai ėmė ryškėti tokie patys alergijos požymiai.”
Reikia išvykti
„Jums reikia vykti gyventi į šiltuosius kraštus”, – ne kartą sakydavo mano vaikų gydytoja. Tepdami vaikų odą hormoniniais tepalais, girdydami vaistais nuo alergijų, kaskart su vyru prisimindavome šiuos žodžius. Ne gyvenimas, o kančia, kai vaikas negali pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste ir išbėgęs į kiemą su draugais smagiai siausti, nes visur tyko alergenai, – sako Jurga. – Mes su vyru turėjome gerus darbus ir šiaip esame sėslūs, tačiau norom nenorom pradėjome galvoti apie tai, kad privalome paisyti ir vaiko poreikių. Iš pradžių pradėjome dairytis vietos, kurioje aš su mažyliais galėčiau pabūti kelis mėnesius – labai rūpėjo, ar alerginės reakcijos sumažės. Dėl puikaus šalies klimato, natūralaus ir sveiko maisto išsirinkome Kretą. Vyras liko dirbti Lietuvoje, o aš su vaikais trims mėnesiams išsinuomojau namą nedideliame Graikijos kaimelyje.
Mano nuostabai, iš pradžių vaikų alerginės reakcijos šiek tiek sustiprėjo – galbūt dėl pasikeitusio maisto, o gal iš įtampos, kad išvykome iš namų, tačiau antro mėnesio pabaigoje odelė tapo lygi, jie pradėjo gerai miegoti naktimis. Pagaliau nereikėjo saugoti jų, kad nenusikasytų kūno iki žaizdų. Mūsų aplankyti atvykęs vyras apstulbo: vaikai atrodė visiškai kitokie: neišberti, nepavargę ir linksmi. Abu supratome, kad nepakaks jiems pabūti Kretoje kelis mėnesius, nes kai grįšime į Lietuvą, ir vėl prasidės sunki kova su nesibaigiančiu niežuliu. Kai tai supratome, mane apėmė siaubas. Taip, anksčiau aš ragindavau vyrą persikelti gyventi į kitą šalį, tačiau žinojau, kad jis pasakys: „Tai neįmanoma.”
Vis dėlto atėjus pavasariui aš ir vėl pasiėmiau vaikus ir palikusi vyrą Lietuvoje apsigyvenau Kretoje. Rudenį prie mūsų prisidėjo ir jis. Išvykome iš Lietuvos dviem automobiliais, sausakimšai prigrūstais daiktų. Su savimi vežėmės lietuviškas knygas, mėgstamiausius daiktus ir ašaras – nelengva palikti savo šalį ir namus. Nuo praėjusių metų rudens esame jau nuolatiniai Kretos gyventojai.”
„Atsiprašau, aš to nevalgau…”
„Apsistojome nedideliame Kretos kaimelyje ir netrukus pastebėjome, kad graikai maitinasi kitaip negu lietuviai. Pamatę, kad tikras graikas kaimietis nevalgo pirktinės mėsos, sūrių, pusgaminių, o jeigu jiems kas nors pasiūlo šių produktų, išgirsta atsakymą: „Atsiprašau, aš to nevalgau”, ėmėme iš jų mokytis ir pirkti tik ūkiuose užaugintą mėsą (avieną, ožkieną), daržoves, sūrius, alyvuoges. Geriame pieną, ožkų, kurios laisvai ganosi kalnuose ir ėda laukinę žolę, kvepiančią čiobreliais, pieną ir vaikų nuo jo neberia. Pastebėjau, kad jeigu nusiperkame kokių nors vaisių, daržovių ar žuvies iš parduotuvės, jie kasosi, o valgydami pirktus iš vietos ūkininkų produktus – nebe. Manau, vaikų sveikatai geros įtakos turi ir klimatas – čia labai daug saulėtų dienų ir nėra Lietuvai būdingos drėgmės. Buvo keista, kad Kretoje vaikų nealergizuoja net ir dulkių erkutės, nuo kurių mažieji kentėjo Lietuvoje. Gydytoja mums paaiškino, kad įvairiose šalyse dulkių erkutės skiriasi. Jeigu vaikas joms alergiškas Lietuvoje, kitoje šalyje gali ir nereaguoti į jas.”
Kaip išgyventi svetimoje šalyje
„Kai supratome, kad visam laikui persikelsime į Graikiją, iškart pradėjome mokytis graikų kalbos. Jau tada, kai į Kretą trumpam išvažiavau su vaikais, pastebėjau, kad graikiškai nekalbantiems užsieniečiams durys labai sunkiai atidaromos. Manau, tai pirmoji taisyklė, kurią turėtų žinoti visi, galvojantys persikelti gyventi į Graikiją. Be kalbos net draugų susirasti sunku, ką jau kalbėti apie tai, kad pradėti savo verslą beveik neįmanoma. Įdomu tai, kad kai aš su vaikais atvykau gyventi į Kretą, vietos gyventojai ilgai mus stebėjo ir nelabai norėjo artimai bendrauti, nors kasdien eidavome paglostyti jų ožkyčių. O štai kai atvyko vyras, mūsų kaimynai iškart pakvietė į svečius ir taip su jais susidraugavome, kad iki šiol jaučiamės vienos šeimos nariai.
Vėliau paaiškėjo, kad kol gyvenau viena su vaikais, mūsų artimiausi kaimynai nesiveržė pas mus į svečius, nenorėdami išgąsdinti. Taip graikai supranta pagarbą. Jie ilgai pratinasi prie svetimų žmonių, bet jeigu susidraugauja, visam gyvenimui. Į svečius galima užsukti net nepaskambinus arba bet kada prašyti pagalbos. Kretos gyventojai šiltesni už mus, lietuvius, ir išties galima pavydėti jų gebėjimo visa širdimi mylėti artimus žmones.
Kaip tik naujieji mūsų draugai graikai mokė mane gaminti maistą pagal jų tradicijas, iš jų išmokome susėsti visi prie didžiulio stalo ir neskubant, pasigardžiuojant maistu vakarieniauti. Maisto, o tiksliau valgymo prie didžiulio šeimos stalo susėdus visai šeimai, kultas Kretoje labai stiprus. Beje, kai sumąstėme pagaliau įgyvendinti savo seną svajonę – įkurti nedidelį viešbutį ant jūros kranto, kaip tik graikai draugai padėjo derėtis dėl nuomos sąlygų. Netgi jau galime priimti pirmuosius svečius”.
Vaikams leidžia tingėti
„Graikai vaikus auklėja šiek tiek kitaip nei mes – mažieji čia turi daugiau laisvių, mažiau ribų ir pareigų, – pasakoja Jurga. – Pamenu, kartą dažytojas, remontavęs mūsų viešbutį, man pasakė: „Jurga, tavo vaikai nuostabūs, nes jie tiek daug padeda savo tėvams, o graikų vaikai tokios pareigos nesuvokia ir auga savanaudžiai.“
Išties graikų vaikai daugiausia laiko leidžia su išmaniaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais rankose, tingi mokytis. Retas kuris mokosi anglų kalbos. Mokyklos čia – nedideli namukai, kuriuos „jungia“ didelis kiemas. Per visas pertraukas vaikai būna lauke, tad mano vaikai Kretoje daug daugiau laiko praleidžia gryname ore negu Lietuvoje, manau, dar ir dėl to auga sveikesni. Man buvo keista, kad mūsų sūnūs į čionykštę mokyklą pateko labai lengvai – be jokių procedūrų ar prašymų. Mes atvykome pavasarį, tad nuėjau pasikalbėti su nusižiūrėtos mokyklos direktoriumi. Maniau, kad leisiu vaikus į mokslus nuo rudens, tačiau mane įkalbėjo jau kitą dieną juos atvesti. „Nėra ko laukti, – sakė direktorius. – Nes vaikai per kelis mėnesius išmoks kalbos“. Iš pradžių vaikams buvo labai sunku, tačiau netrukus jie prasilaužė ir pradėjo kalbėti graikiškai, o tada ir įgijo draugų. Užsieniečiai vaikai turi vadinamąją papildomą mokytoją, kuri asmeniškai su jais bendrauja, padeda apsiprasti. Mūsų vaikams iki mokyklos – 10 km, tad rytais autobusas atvyksta jų pasiimti, o po pietų parveža namo”.
Mamos nedirba
„Beveik visos Kretos moterys yra namų šeimininkės – jos gimdo ir augina vaikus, prižiūri namus, bet į darbą nevaikšto. Nežinau, kaip yra visoje šalyje, tačiau mūsų ir aplinkiniuose miesteliuose į darželį vaikai priimami nuo penkerių metų amžiaus, kad šiek tiek pasiruoštų mokyklai. Darželiai veikia tik pusę dienos. Graikai daug dėmesio skiria šeimai, pavyzdžiui, kiekvieną savaitgalį jie su vaikais kur nors keliauja – kas automobiliais, kas dviračiais ir mūsų vis klausinėja, kada į išvyką pasiimsime saviškius.
Nors dar neilgai gyvename Kretoje, susidarė įspūdis, kad čionykščiai vaikai sveikesni – jie valgo be chemikalų užaugintus vaisius ir daržoves, ekologišką mėsą, kvėpuoja neužterštu oru, tad ir nelabai žino, kas yra alergijos”. Mamoms, auginančioms alergiškus mažylius, Jurga pataria nebijot bent keliems mėnesiams, kol vaiko alergijos požymiai labai stiprūs, atvykti į Kretą. Šios salos mikroklimatas labai palankus alergiškiems vaikams ir mažieji per trumpą laiką išgyja, neturi vartoti hormoninių vaistų.
Kai reikia pakeisti aplinką
Yra vaikų, kurie kenčia nuo tokios stiprios alergijos, kad gydytojai rekomenduoja tėvams bent keliems mėnesiams išvykti pagyventi svetur.
Konsultuoja VšĮ VL VUL „Santariškių klinikos” filialo pulmonologijos ir imunologijos skyriaus gydytoja pulmonologė dr. Sigita Petraitienė.
Pasak daktarės Sigitos Petraitienės, dažniausiai iš Lietuvos rekomenduojama išvykti pagyventi į užsienį toms šeimoms, kurių vaikai alergiški žydintiems augalams. Vieniems alergija paūmėja pradėjus žydėti beržams ar kitokiems medžiams, kitiems sveikata pablogėja pražydus kai kurioms piktžolėms, pavyzdžiui, pelynui ar motiejukui. Medžiai paprastai žydi apie dvi savaites, tad tokiam trumpam laikui gali sau leisti išvykti į kitą šalį, kurioje nėra beržų, daugelis šeimų.
Sunkiau tiems, kurie alergiški piktžolių žiedadulkėms, mat jos ore sklando apie du mėnesius, nes išsiruošti į užsienį reikia ilgesniam laikui. Jeigu tokie vaikai lieka gyventi ten, kur ore sklando alergenai, yra priversti gerti vaistų. „Nedaug vaikų yra alergiškų namų dulkių erkutėms, bet keliems žydintiems augalams, – sako S.Petraitienė. – Tokie mažyliai yra priversti praktiškai visus metus vartoti vaistus, o jų gyvenimo kokybė labai nukenčia, nes jie niekada nežino, kada prasidės, pavyzdžiui, astmos priepuolis. Pati esu rekomendavusi kelioms šeimoms išvykti su vaikais į šiltuosius kraštus. Viena šeima tai daro jau trečius metus iš eilės, nes šiltuose kraštuose vaikai yra sveiki ir gyvena visiškai be vaistų.
Gana dažnai vaikai ilgainiui alergiją išauga arba taip stipriai nereaguoja į alergenus. Tad nebūtinai reikia ryžtis visam laikui pakeisti genamąją aplinką. Paprastai pakanka mėnesį du pabūti kur nors prie Viduržemio jūros, kol mažieji pradės lankyti mokyklą – vaikai auga, stiprėja jų imunitetas ir organizmas tampa atsparesnis aplinkos alergenams“.
