Šunys skatina judėti (kas dieną, nesvarbu, lyja ar šviečia saulė!), bendrauti („Sveiki, koks šuniuko vardas?“) ar tiesiog suteikia laimės akimirkų (kas gali būti mielesnio už tarpduryje pasitinkančią vizginamą uodegą ir džiaugsmingą snukutį!).
Tarsi to būtų maža, mokslininkai pateikia vis daugiau įrodymų, kad naminiai gyvūnai, o ypač šunys, grįždami iš lauko namo parneša ir sveikatos. B. Brett Finlay ir Marie-Claire Arietta knygoje „(Ne)valgyk nuo žemės! Kaip mikrobai padeda mūsų vaikams augti sveikiems“ teigia, jog purvinos augintinio pėdutės ant kilimų, grindų ir baldų, tas niekaip neišnaikinamas gyvūno kvapas turi savo vertę – su purvu į mūsų išblizgintus butus patenka milijonai mikrobų, priartinantys mus prie gamtos.
Šunų įtaka žmogaus mikrobiotai – mikroorganizmų visumai organizme – neseniai apžvelgta dviejuose tyrimuose. Mokslininkai nustatė, kad laikant šunį (bet ne katę), kuris bėgioja po lauką, keičiasi žmogaus mikrobiotos sudėtis ir įvairovė. Vienas tyrimas atskleidė, kad šunį laikančios šeimos narių mikrobiota tarpusavyje yra panašesnė nei nelaikančių šuns. Tas pats tyrimas atskleidė, kad šunų šeimininkų odos mikrobiotoje yra tokių rūšių bakterijų, kokių aptinkama dirvožemyje ir šuns seilėse. Panašumai tarp šeimininkų ir šunų buvo tokie stulbinantys, kad mokslininkai vien pagal pateiktus mikrobiotos pavyzdžius galėjo pasakyti kieno kuris šuo. Kitu tyrimu mokslininkai nustatė, kad jei namie yra šuo, namų dulkėse aptinkama įvairesnių mikrobų, ir kad daugybė ten aptiktų mikrobų rūšių gyvena ir šuns šeimininko žarnyne.
Abiejų tyrimų duomenimis katės savo šeimininkų mikrobiotos taip ryškiai neveikia, veikiausiai dėl to, kad jos elgiasi kitaip nei šunys. Šunys mėgsta žaisti ir raičiotis su žmonėmis, jie viską laižo. O katės? Gal taip ir daro, bet tik tada, kai, jų manymu, esate tikrai vertas dėmesio. Katės nesiprašo vedžiojamos, o kadangi yra linkusios nuolat kelioms dienoms pabėgti, jų niekas ir neveda į lauką taip dažnai kaip šunų.
Tad jei turite po lauką bėgiojantį šunį ir leidžiate jam žaisti su vaikais – nuo to jų sveikatai tik geriau. Epidemiologiniai tyrimai atskleidė, kad vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje augo su šunimi, mažiau serga astma ar alergijomis. 2013 metais „Journal of Allergy and Clinical Immunology“ buvo susumuoti dvidešimt vieno tyrimo, skirto vaikų alergijas skatinantiems veiksniams išsiaiškinti, rezultatai. Paaiškėjo, kad jei nėščia moteris ar kūdikis iki vienų metų amžiaus nuolat žaidžia su šunimi, egzemos (odos susirgimo) rizika sumažėja 30 proc. Pagal kitų tyrimų rezultatus laikant šunį (ir vėlgi – ne katę) astmos rizika sumažėja apie 20 proc. Ši neseniai pasirodžiusi informacija sukėlė visų pasaulio alergologų nuostabą. Juk jie daugybę metų rekomendavo atsisakyti augintinių, kad sumažėtų alergijų.
Stipri sąsaja tarp šuns laikymo ir mažesnės astmos bei alergijos rizikos kelia natūralų klausimą: kuo gi šunys tokie ypatingi? Knygos „(Ne)valgyk nuo žemės! Kaip mikrobai padeda mūsų vaikams augti sveikiems“ autoriai mano, jog taip yra dėl žemėse gyvenančių mikrobų, kuriuos šuo su purvu parneša į namus. Jie remiasi Susanos Lynch iš San Fransisko Kalifornijos universiteto tyrimu. Mokslininkai rinko dulkių mėginius iš namų, kuriuose laikomi šunys ir kuriuose nelaikomi. Jų įpylus pelėms, mėginių iš pirmųjų gavusios pelės mažiau sirgo astma. Dar daugiau: mokslininkai ištyrė tuose dulkių mėginiuose esančias bakterijas ir aptiko tam tikrą bakterijų rūšį Lactobacillus johnsonii, siejamą su pelių atsparumu astmai. Laboratorijoje išauginę šią bakteriją ir be jokių dulkių sušėrę pelėms, tyrėjai pamatė, kad astmos atvejų sumažėjo. Tai rodo, kad ši ir veikiausiai dar kitos šunų į namus parnešamos gerųjų bakterijų rūšys mažina astmos riziką.
Įdomu, jog daugelyje Centrinės ir Pietų Amerikos šalių yra plačiai paplitęs įsitikinimas: jei kūdikis ar vaikas dūsta ar yra alergiškas, reikia nusipirkti čihuahua veislės šuniuką, ir simptomai palengvės. Šis gandas sklando jau kuris laikas (minimas dar šeštojo XX a. dešimtmečio medicinos leidiniuose), išplito ir pietinėse JAV dalyse. Tad daug astmatikų vaikų turinčių šeimų įsigyja mažutėlius čihuahua veislės šuniukus. Egzistuoja dvi šios istorijos versijos: pagal vieną šuo gydo pačią ligą, pagal kitą – vargšelis ją susiurbia iš žmogaus ir pats suserga astma! Dar neįtikėčiau skamba tai, kad kai kurie šeimos ir vaikų gydytojai (ypač seno sukirpimo) rekomenduoja tai savo pacientams, remdamiesi savo patirtimi. Nereikia nė sakyti, kad šią teoriją mokslininkai vertina skeptiškai. Tiesa ta, kad čihuahua, trumpaplaukiai šuneliai, laikomi nealergizuojančiais, nes labai mažai šeriasi, tačiau mažai tikėtina, kad naminis čihuahua išgydys kažkieno alergijas.
Jei manote, kad nuolatos plaunamos rankos, išblizgintos namų pakampės ir sterilūs indai yra geriausia, ką galite pasiūlyti savo vaikui, ši knyga jūsų požiūrį apvers aukštyn kojomis. Dar niekada vaikai nebuvo auginami tokioje iššvarintoje, perdėtai higieniškoje ir maksimaliai dezinfekuotoje aplinkoje. To rezultatas – išderinta gerųjų bakterijų pusiausvyra, lemianti įvairiausius sveikatos sutrikimus: nuo nutukimo, diabeto, astmos iki alergijos ir net autizmo.
Taip tvirtinantys knygos autoriai – mikrobiologijos ir imunologijos profesorius B. Brett Finlay bei pediatrė dr. Marie-Claire Arietta – remiasi ne tik savo ilgamete patirtimi, bet ir kolegų mokslininkų darbais bei tyrimais, įrodančiais, kad mažyliui būtina aplinkoje susidurti su įvairiais mikroorganizmais. Atsisakyti visų „antimikrobinių“ muilų, losjonų ir valiklių, kartais „pamiršti“ išplauti grindis, auginti šunį, kūdikį žindyti krūtimi, vengti nebūtino antibiotikų vartojimo ir tinkamai suderinti mitybą – tai tik keletas naudingų patarimų, kaip nuo pirmųjų dienų stiprinti vaikų atsparumą ligoms. Svarbiausia – nebijokite nedidelės nešvaros: leiskite vaiko imuninei sistemai mokytis ir tvirtėti.
B. Brett Finlay, Marie-Claire Arietta knygą „(ne)VALGYK nuo žemės!“ išleido BALTO leidybos namai.
