Laukiu jos prisėdusi ant baltos nuotakų pokalbiams skirtos sofutės tarp puošnių gėlėmis dvelkiančių suknelių ir gausybės įkvepiančių nuotakų portretų… Į grakštų puodelį mergaitės įpila jazminaičių arbatos. Ir tada lyg stiprus gaivaus vėjo gūsis į visą šią romantišką nuotaiką įsiveržia vedybų planuotoja Viktorija Prokofjeva (32 m.). Su plačiabryle skrybėle, palaidais plaukais, plonu dirželiu sujuosta suknute ir šokolado plyta rankose. „Dabar kartais labai užsimanau šokolado.”
Šis „pasiteisinimas” mane nuramina. Taip, mudvi iš tikrųjų susitikome pasikalbėti apie pirmąjį Viktorijos laukimą.
Viktorija, šį gyvenimo pokytį suplanavote ar jis tiesiog… nutiko?
Labai planavome. Mudu su Tadu (garsus menininkas Tadas Černiauskas – aut past.) kartu jau aštuoneri metai, bet aš vis sakydavau: „Man dar reikia išsilakstyti.” Vaikų man dar nereikėjo, norėjosi daryti karjerą, „atrasti” save, tapti nepriklausoma moterimi, „tūsintis”. O dabar pats tas metas. Esu iš tų moterų, kurioms reikia šeimos, vaikų, jų aš noriu daug, bet nemanau, kad tai reikia daryti, kai esi vos 23-ejų.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Karališkojo kūdikio metai: 20 įspūdingiausių nuotraukų
Didžiausios nesąmonės apie žindymą, kurias yra girdėjusios mamos
Niekada neišgyvenau dėl to, kad galiu nesuspėti turėti vaikų, neišsigąsdavau, kai sakydavo, kad metams bėgant gali būti sunku pastoti, nes aš visada žinojau, kad kada nors vaikutį įsivaikinsiu. Jei neturėsiu biologinio, turėsiu įvaikintą.
Prisimenate, kokia buvo ta diena, kai sužinojote, kad laukiatės?
Kai nusprendėme, kad atėjo metas turėti vaiką, net neabejojome, kad pavyks lengvai ir greitai. Bet laikas ėjo, o vis nesėkmė. Iš pradžių būna pagavęs azartas, o kai nepavyksta, ilgainiui pavargsti nuo visko, imi veikti be įkvėpimo: gyveni įprastą gyvenimą, skaičiuoji vaisingas dienas, myliesi, kai reikia, ir tiek. Tos, kurioms taip buvo, mane supras: pavargsti „daryti” vaiką.
Bet vieną dieną pavyko. Kadangi abu su vyru vaikučio laukėme ir tikėjomės, džiaugsmas buvo didžiulis. Dabar kas mėnesį lankausi moterų konsultacijoje valstybinėje poliklinikoje. Pasveria, apžiūri, kraujo paima.
Kaip jaučiatės?
Neatsivėrė man jokie „kiti” pasauliai. Na, žinote, kaip sako, pastojau, tapau dvasingesnė, geresnė. Man taip nenutiko. Nuotaikų kaita? Jei kokį filmą žiūriu, gal ir greičiau apsiverkiu. Jei senučiukę su lazdele pamatau ar ką graudesnio pagalvoju, irgi galiu apsiverkti.
Rytais, kaip ir buvau pratusi, darau jogą. Visą gyvenimą esu aktyvi, sportuoju, bet dabar nenorėčiau kasdien bėgti dešimt kilometrų, nes to būtų per daug mano besikeičiančiam kūnui. Esu pirtininkė, bet pastojusi į pirtį nebevaikštau. Jodinėti taip pat nejodinėju. Neslidinėju. Nors sako, kad galima daryti viską, ką iki nėštumo darei, bet nenoriu varyti dievulio į medį. Kūnui reikia poilsio, juk jis turi pakelti tokius pokyčius.
Ar nujaučiate, ko laukiatės?
Rytais, kaip ir buvau pratusi, darau jogą. Visą gyvenimą esu aktyvi, sportuoju, bet dabar nenorėčiau kasdien bėgti dešimt kilometrų, nes to būtų per daug mano besikeičiančiam kūnui.Viktorija Prokofjeva
Visada galvojau, kad man gims mergaitė, juk užaugau tarp moterų: sesuo, aš, mama, močiutė ir net mūsų šuo buvo kalytė. Ir darbe mane supa moterys, todėl neįsivaizduoju, ką reiškia turėti berniuką, kaip jį auginti. Bet kai pastojau ir išvažiavau į Niujorką, iškart susapnavau sapną: gimdau, gimdymas malonus ir lengvas, mane apėmusi euforija, paimu ką tik gimusį vaiką ant rankų ir matau: berniukas. Priglaudžiu jį prie krūties, žindau, sakau: „Mano berniukas…” Tas sapnas išmušė mane iš vėžių, leido suprasti, kad iš tikrųjų nežinau, kas gims, juk tikimybė 50 ir 50…
Ką manote apie būsimų mamų ar tėčių kursus?
Dar nebuvau, bet ketinu nueiti. Ruošiuosi gimdyti natūraliai, todėl daug skaitau apie moters galias, psichologinę būseną, raumenų darbą ir t. t. Legendinė pribuvėja ir natūralaus gimdymo mokytoja Ina May Gaskin vienoje savo knygų rašė, kad gimdymas nėra tai, kas moteriai nutinka savaime, gimdymas yra tai, ką moteris turi padaryti („It’s not what happens to woman, it’s what women do.”). Nėra taip, kad štai pastojau, gyvenu kaip gyvenusi, valgau „už du”, guliu ant sofutės ir žiūriu televizorių, paskui noriu natūraliai pagimdyti ir labai nustembu, kad, oi, nesiseka. Gimdymas nėra tai, kas pavyksta savaime, ar jis bus lengvas, manau, priklauso nuo to, kiek moteris dirba su savo kūnu, protu ir t. t. Nežinau, kaip man bus, bet darau viską, kad būtų gerai.
Taigi, gimdymas, kaip suprantu, negąsdina.
Nėštumu mėgaujuosi, man gera, bet gimdymo laukiu. Juk tai tas pats, kas įsimylėti vyrą per atstumą, pavyzdžiui, pamačius jo nuotrauką feisbuke, ir žinoti, kad vieną dieną su juo susitiksi. Panašus jausmas mane apima pagalvojus apie gimdymą. Kiekvieną dieną galvoju, kad štai esu vis arčiau susitikimo su savo žmogumi, kurį šitaip myliu! Gimdymas – tai stebuklinga dovana moteriai, man gaila vyrų, kad jie negali to patirti. Vis pagailiu ir saviškio…
Gimdymo laukiu ir dėl to, kad noriu išbandyti savo kūną. Juk tai tarsi atviras pokalbis su juo, tarsi egzaminas, kuris parodys, ar mano protas ir mano kūnas yra viena komanda, ar ne. Noriu sužinoti, kiek galiu pasitikėti kūnu.
O skausmo aš nebijau. Kai jauti darną su savimi ir žinai, kad daug kas priklauso tik nuo tavęs pačios, nejauti nei baimės, nei kitų pavojų.
Kokia mama savo vaikui norėtumėte būti? Ar galvojate apie tai?
Kartą klausiau paskaitos apie vaikų auginimą. Viena mama paklausė psichologės: „Ką galiu padaryti, kad būčiau dar geresnė mama?” Psichologė atsakė: „Eik namo ir mylėk savo vyrą.” Tą patį pasakyčiau ir vyrui, jei jis paklaustų, ką gali padaryti, kad būtų idealus tėtis: „Eik namo ir mylėk savo žmoną.” Geri vyro ir moters santykiai yra pagrindas vaikui augti idealiai.Viktorija Prokofjeva
Kartą klausiau paskaitos apie vaikų auginimą. Viena mama paklausė psichologės: „Ką galiu padaryti, kad būčiau dar geresnė mama?” Psichologė atsakė: „Eik namo ir mylėk savo vyrą.” Tą patį pasakyčiau ir vyrui, jei jis paklaustų, ką gali padaryti, kad būtų idealus tėtis: „Eik namo ir mylėk savo žmoną.” Geri vyro ir moters santykiai yra pagrindas vaikui augti idealiai ir apsuptam meilės. Visa kita – režimas, sauskelnės, ekologiškas maistelis ir t. t. – smulkmenėlės. Gali būti vegetaras, žaliavalgis, medituotojas, bet jei šeimoje vyras ir moteris nesutaria, nieko gera nebus.
Mėgstame dalyti patarimus – tokie jau esame. Būsima mama jų gauna dvigubai: iš savo mamos, anytos, draugių, kolegių, nepažįstamosios parke – juk kiekviena turi ką pasakyti. Kokių patarimų jau sulaukėte?
Iš mamos – jokių. Jei pati jos nepaklausiu, tai ji ir neperša nei savo nuomonės, nei patirties. Be to, žino, kad pati viskuo labai domiuosi, kai susitinkame, gaminame kartu valgyti, pasikeičiame įdomia perskaityta informacija.
Visos mano draugės – natūralistės, gal nuosaikesnės nei aš, bet visos gimdo natūraliai, ilgai žindo, augina vaikus pačios, nors yra veiklios moterys. Aš tarsi savaime gana daug žinau ir apie nėštumą, ir apie vaikelio auginimą, nes visą laiką esu tarp draugių, kurios turi vaikų, jau ir laukėsi, ir gimdė. Jei reikės patarimo, paskambinsiu vienai ar kitai ir žinau, kad gausiu patį geriausią ir, svarbiausia, ne kartą „patikrintą” patarimą.
Ar jau pradėjote kaupti kraitelį?
Mano leliukui kraitelis jau sukauptas. Naudosiuosi tuo, ką atiduos, dovanos draugės. Viena draugė, sakė, atiduos vežimėlį. Būna, suabejoju – gal reikėtų naujo? Bet štai jau panaudotas, taigi, išbandytas, sakė, kad geras, patikimas. O reikėtų pačiai lakstyti, ieškoti, blaškytis… Esu prieš norą pirkti, nes jis atsiranda ne iš poreikio, o iš norėjimo. Aišku, reikės lovelės, pagalvės, paklotėlio. Bet šiaip, ko gi vaikui reikia? Nesiruošiu „pudrinti” užpakaliuko, plauti su šampūnu ir t. t. Noriu tik apkabinti savo kūdikėlį, suvynioti į antklodėlę, skara prie savęs pririšti ir būti.
Visą interviu rasite žurnale „9 mėnesiai”.
Žurnalą „9 mėnesiai” įsigyti galima www.ekspress.lt/zurnalai arba telefonu 85 247 77 30. Taip pat jo ieškokite visose prekybos vietose.