Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt.
Priešistorė
Gimdžiau Anglijoje. Bandžiau pastoti 3 metus, bet vis nesėkmingai. Gydytojai nieko negalėjo pasakyti, kodėl.
Lietuvoje lankiausi ne pas vieną specialistą, ir vis jie man kokią ligą nustatydavo, bet kitą dieną pasirodydavo, kad taip nėra, nes kitas specialistas paneigdavo prieš tai buvusią diagnozę. Žodžiu, nutariau pas Lietuvos gydytojus nebevažinėti. Kur gyvenu, ten ir eisiu. O gyvenam mes Anglijoje. Čia, nors ir viskas labai ilgai vyksta, bet pirma – tie patys nevaisingumo tyrimai yra nemokami. Antra – buvau nusivylusi Lietuvos ginekologais dėl tų skirtingų diagnozių.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Karališkojo kūdikio metai: 20 įspūdingiausių nuotraukų
Vyras nufilmavo žaibišką savo žmonos gimdymą automobilyje
Nevaisingumo priežasčių beieškant – netikėta žinia
Tačiau ir Anglijos gydytojai nieko blogo nei pas mane, nei pas vyrą nerado. Turėjau dar vieną susitikimą su ginekologu tyrimams po atostogų, nes reikėjo dar kažką man patikrinti. Taigi, susitariau po atostogų nueiti pas juos. Grįžom atostogauti į Lietuvą.
Dar prieš išvažiuojant pradėjau naudoti tokį kremą krūtinei, kuris stangrina, kad ji būtų gražesnė. Ir… stebuklas! Po kokios savaitės krūtys padidėjo. Tapo tokios, kaip prieš menstruacijas, tik kad paskaudėjo jas. Gyriau tą kremą visoms draugėms. Tai štai, išvažiavom mes į Lietuvą atostogų, draugei buteliuką to kremuko nupirkau dovanų. Tik ji šio kremo galia nepatikėjo, sakydama, kad jos nuomone, gal aš nėščia. Trejus metus bandom, ir nieko, kodėl turėčiau būti nėščia dabar? Tuo labiau, kad nieko daugiau nejaučiau – nei pykino, nei ką…
Nėštumo testą nusipirkau, ir jis buvo teigiamas! Negalėjau tuo patikėti. Nusipirkau dar pora testų,ir visi jie buvo teigiami. Tik grįžusi į Angliją, pasiskambinau gydytojui ir pasakiau, kad laukiuosi ir to susitikimo dėl nevaisingumo tyrimų man nebereikės. Gydytojas paprašė kitą dieną ateiti. Pati netikėjau, kad pastojau, iki tos akimirkos, kol nepamačiau savo akim monitoriuje to mažo žirniuko gimdoje. Buvau devintame danguje!
Nėštumas buvo sklandus, nei pykino, nei ką skaudėjo. Dirbau iki liepos 19 dienos, o gimdymo data buvo nustatyta liepos 25 d.
Gimdymo pradžios belaukiant
Baigusi darbus tinginiavau ir ramiai laukiau gimdymo pradžios. Labai bijojau pernešioti ir labai nenorėjau skatinamųjų. Paskutinį mėnesį valgiau daug ananasų, gėriau daug aviečių lapų arbatos, nes buvau prisiskaičiusi, kad šitos liaudiškos priemonės gali paspartinti gimdymą. Visgi numatytą gimdymo dieną nieko neįvyko.
Po poros dienų pradėjau jausti sąrėmius. Jie buvo lengvi, nieko labai skausmingo. Tęsėsi pora dienų, kad ir nebuvo labai skausmingi, bet kartojosi kas 10 minučių, tad miegoti normaliai negalėjau.
Apsilankiau pas savo ginekologę ir ji pasakė, kad gimdos kaklelis atsivėręs 3 cm, tad išvažiavau namo laukti toliau. Šokinėjau ant kamuolio, vaikščiojau po namus ir gėriau toliau savo arbatą, kad tik greičiau viskas vyktų. Skausmai pradėjo stiprėti ir sąrėmiai dažnėti. Gyvenome šalia ligoninės, tad skubėti ten nemačiau tikslo. Bet mano sesuo su vyru abu jau kėlė paniką, kad „reikia eiti į ligoninę”. Pasiskambinom, jie nelabai norėjo manęs priimti, nes iš balso suprato, kad dar negimdau. Nors sąrėmiai buvo maždaug kas 3-5 minutes. Visgi išsiprašėm, kad mane apžiūrėtų.
Laukimas registratūroje
Kadangi dar visai pakenčiamai jaučiausi, nuėjom pėsčiomis, ligoninė buvo už kampo. Nuėję registratūroje pralaukėm apie valandą. Niekas nenorėjo manęs apžiūrėti.
Pradėjau jaustis nelabai gerai, sąrėmiai vis stiprėjo. Ten belaukiant, nubėgo ir vaisiaus vandenys. Pradėjau verkti ir panikuoti, kad aš tokia vargšė, tiek ilgai laukiu, ir vandenys spėjo nubėgti, o niekas manęs net neapžiūri. Tai kas bus per gimdymą?
Kai gydytoja priėmė ir apžiūrėjo, sužinojau, kad nuo ryto, kai buvau pas savo ginekologę, iki dabar jokio progreso neįvyko. Tie patys 3 cm. Tuo pačiu paklausiau apie epidūrinę nejautrą, bet gydytoja tik pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: „Pažiūrėsim”. Supratau, kad nelabai ką ir gausiu.
Žodžiu, nupėdinom atgal namo. Tada ir prasidėjo visas linksmumas. Prasidėjo “normalūs”sąrėmiai, negalėjau gulėti. Visą laiką tik vaikščiojau iš kambario į kambarį. Nerėkiau, neisterikavau. susikaupusi gyvenau nuo sąrėmio iki sąrėmio. Tik sesuo su vyru panikavo ir vis ragino važiuoti atgal į ligoninę. Kartojau, kad dar anksti.
Gimdykloje
Po kokių 3 ar 4 valandų skausmai tikrai jau buvo stiprūs. Sesuo paskambino į ligoninę, čia vėl nelabai norėjo manęs priimti, nes netikėjo, kad taip greitai galėjau pradėti gimdyti. Paprašė su manimi pakalbėti, bet aš jau nelabai galėjau pati kalbėti. Leido atvažiuoti. Šį kartą jau važiavome, nes eiti nelabai galėjau.
Nuvažiavus paaiškėjo, kad jau 7 cm, gydytoja nustebo, kad taip greitai atsivėrė. Nuskausminimo taip ir negavau, davė tik pakvėpuoti dujų, kurios tikrai padėjo, dar gavau injekciją į koją. Ji skausmo nenuima, tik duoda tokį “apdujimą” – tikrai man padėjo. Nes tarp sąrėmių spėdavau kažką net stovėdama susapnuoti ir pajuokauti. Ir to dujų vamzdelio nepaleidau iš savo rankų nė minutei. Bijodavau nueiti toliau: jeigu prasidėtų sąrėmis, o aš nespėčiau iki jo nusigauti… Tai sukau ratus aplink tą aparatą. Gulėti visiškai negalėjau.
Praėjus dar kažkiek valandų pagaliau atsidarė likę 3 cm ir galėjau stumti. Stūmiau apie valandą, buvau išvargusi, nes praktiškai 3 paras nemiegojau. Trupučiuką teko prakirpti, ir 6.12 ryto gimė mano berniukas. Vyras ir sesuo visada buvo šalia, tik pradėjus stumti išprašiau vyrą iš palatos. Dėl to kalta gimdyme dalyvavusi akušerė. Pradėjus stumti, ji pasižiūrėjo į vyrą ir nusprendė, kad jam bloga. Tai aš išsigandusi, kad jis ims ir nualps, išvariau jį. Grįžo atgal į palatą tik gimus mažyliui.
Išvažiavau namo tos pačios dienos vakarą. Labai nenorėjau ten pasilikti. Palata buvo bendra, visi leliukai verkė. Aš buvau labai išvargusi, bet užmigti negalėjau. Tuo labiau, tik po gimdymo atnešė man arbatos su pienu (angliška tradicija). Gerai kad nespėjau jos atsigerti, po 10 min. įlėkė seselė į palatą ir išnešė tą arbatą, pasirodo, pienas buvo surūgęs! Tarp tokių aplaidžių seselių tikrai nenorėjau pasilikti.
Paskaičius savo gimdymo istoriją, matau šiokį tokį negatyvą angliškų ligoninių atžvilgiu. Tiesą sakant, nėra taip blogai. Viskas praėjo sklandžiai, seselės, padėjusios mano mažyliui ateiti į šį pasaulį, buvo puikios. Tikrai neturiu kuo skųstis. Mano Kukuliukas sveikas ir man jis – nuostabiausias berniukas pasaulyje.
Mama Agnė
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.