Vilnietė Meda Maželienė (26) su vyru Tomu augina, pasak jos, „du padykusius vaikučius” – penkerių Luką ir metukų Pauliną. Būtent gimus pirmagimiui sūnui, Meda subrandino savo verslo idėją – siūti ir daryti įvairius rankdarbius. Pirmagimis augo gana ramus vaikas, todėl jauna mama spėjo auginti ir jį, ir savo jauną versliuką, kuris pamažu didėjo ir iš elektroninės parduotuvės tapo „realia”.
Medai šiuo metu – karštos dienos. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Šį mėnesį jauna mama ginsis diplominį darbą, po kurio galės vadintis kvalifikuota Viešojo administravimo bakalaure. Dėl didelio laiko trūkumo neseniai dukrytės susilaukusi moteris kelerius metus buvo atidėjusi mokslus, tačiau šiemet susikaupė juos pabaigti.
Vilnietė sako, kad didelis užimtumas ir darbai jos negąsdina – jau nuo 16 metų ji vasaromis dirbo padavėja, vėliau studijuodama Universitete, spėjo dirbti ir pardavimų vadybininke, ir vienų mados namų administratore, ir atstove ryšiams su visuomene. Šiandien Medą su rankdarbiais galima sutikti Kaziuko mugėje ir kituose Vilniaus miesto viešuose renginiuose.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kas labiausiai trukdo sulieknieti po gimdymo?
Atvirai: kodėl Lietuvoje nežindančios moterys laikomos nenormaliomis?
Papasakokite, kaip Jums kilo mintis pradėti savo verslą ir būtent rankdarbių?
Rankdarbius mėgstu nuo vaikystės, visuomet krapštydavausi tarp mamos karoliukų, siūlų ir medžiagų. Pirmąją neelektrinę siuvimo mašiną paveldėjau iš mamos, vėliau būdama 16 metų susitaupiau pirmai naujai ir elektrinei mašinai. Siuvau viską sau, įsimintiniausi siuviniai buvo išleistuvių suknelė – šilko ir tiulio pūsta trumpa suknelė ir pamergės suknelė.
Belaukiant sūnelio, pradėjau ruošti jam kraitelį, tačiau neradau pirkti man patikusių pataliukų, todėl nusprendžiau pati pasiūti. Prisimenu, pasiuvau labai gražų žalią pataliukų komplektą su nėrinukais laukiamam sūneliui, pasigyriau draugei, o ji, pamačiusi, nebegalėjo iš rankų paleisti. Jai gimdymo terminas jau „ant nosies” buvo, tai nepagailėjau ir pardaviau už savikainą, o sau pasiuvau kitus.
Slingų siuvimą vis dar vadinu savo „arkliuku”, nors per penkerius metus ir pakito jų modelis – dabar slingus siuvu tik iš lino, nes su dviem savais vaikais išbandžiau įvairius audinius, ir linui niekas neprilygsta.2 vaikų mama Meda
Taip mano darbus pamatė draugės, iš pradžių pradėjo užsisakinėti jos, vėliau jau draugių draugės ir taip kol gimė sūnelis, pasiuvau įvairių dalykėlių tikrai nemažai klienčių. Bėgant laikui asortimentas plėtėsi, klienčių daugėjo.
Gal jūsų vaikučiai buvo ramūs ir leido jums kurti? Nes jaunos mamos, ypač, pirmagimių, neretai sako, kad į vonią nespėja nueiti, tiek vaikutis dėmesio reikalauja, ką jau kalbėti apie papildomą darbą?..
Prieš penkerius metus gimęs sūnus Lukas buvo be galo ramus ir geras, daug miegojo, neturėjo jokių kaprizų, nebuvo skausmingų dantukų dygimo. Tuo metu spėdavau nudirbti visus savo darbus. Tačiau prisišnekėjau, dukrytė gimė be galo aktyvi ir visiška “rankinukė”, gali ištisas valandas prie krūtinės būti, jai skausmingai dygsta dantukai… Nuo gimimo iki dabar visur su ja, nes kitų ji neprisileidžia.
Mažoji leidžia man dirbti tik tada, kai sėdi man ant kelių arba miega, tiesa, 5 minutės ramybės turiu tada, kai duodu dėžutę su raišteliais ar karoliukais, ji labai mėgsta didelius gintaro gabalus čiupinėti. Su vienu vaikučiu tikrai buvo lengva dirbti: aš ant grindų su savo darbais sėdžiu, o sūnus šalia knygeles varto, rūšiuokles, dėliones dėlioja. Bet drąsiai galiu pasakyti, kad abu vaikučiai yra didžiausi mano įkvėpėjai.
Savo verslą pradėjote siūdama slingus. Ar jie ir kitos medžiaginės nešynės populiarios šiandien?
Nešynėmis pradėjau domėtis dar besilaukdama pirmojo vaiko, labai patiko slingo ir vaikjuostės įdėja, todėl užsisakiau sau iš Amerikos juodos spalvos vaikjuostę. Bet gimus vaikui, nebenorėjau dėti jo į juodą nešynę, tad šiaip ne taip gavusi žiedų slingui, pasiuvau pirmąjį spalvotą slingą ir džiaugsmingai jį naudojau.
Visi klausinėjo, kas čia yra, koks įdomus maišas, o aš sakydavau, kad čia Luko slingas. Viena draugė pajuokavo: „Pasiūk ir man tą Luko slingą”. Taip ir prasidėjo. Savo įmonę būtent taip ir pavadinau. Po to daug kartų norėjau keisti pavadinimą, kadangi dabar ne vien slingus siuvu, o ir dažnam tebekyla klausimų, kas tas „Lukoslingas”.
Slingų siuvimą vis dar vadinu savo „arkliuku”, nors per penkerius metus ir pakito jų modelis – dabar slingus siuvu tik iš lino, nes su dviem savais vaikais išbandžiau įvairius audinius, ir linui niekas neprilygsta. Be to, siūlau mamoms ir pačioms pasisiūti nešynę, dviejų rūšių specialius žiedus galima įsigyti ir mano elektroninėje parduotuvėje.
Džiaugiuosi, kad mano slingai populiarūs ne tik Lietuvoje, bet mamos siunčiasi jų ir į Europos šalis, Ameriką, net į Australiją.
Pastebėjau, kad beveik visi jūsų rankdarbiai yra iš natūralių medžiagų – medžio, gintaro, lino. Kodėl Jums tai svarbu? Juk jei galvotume apie pelną, tikriausiai pelningiausia būtų plastikinius kiniškus niekučius perparduoti, o ne savo rankomis suverti gintarinius karoliukus kūdikiui?
Mano močiutė yra tautodailininkė, todėl nuo gimimo mačiau rankų darbo lino gaminius, ir man tai yra tarsi įprastas gyvenimas. Augau tarp žmonių, kurie vertina rankų darbą ir natūralias medžiagas, matyt, tokia užaugau ir aš. Tiesiog natūralaus, beveik „gyvo” daikto lietimas, jo kvapas yra visiškai kitoks, nei plastmasės. Ir išliekamoji vertė daug didesnė. Kaip pastebėjau, mano lininio meškiuko su grikių lukštais kaina yra daug mažesnė nei meškino iš prekybos centro, o vaiką nustebinsite ne visur matytu pliušiniu žaislu, o kažkuo įdomiu ir originaliu.
Lietuviškas linas yra labai brangus, o tikrai kokybišką ne visada galima ir gauti. Gintaro taip pat prasidėjo trūkumas, bijau, kad dar labiau pabrangus gintaro žaliavai, reikės kainas kelti ir mums.
Pavargusiems nuo ryškiai spalvotų, populiariais personažais išmargintų pataliukų, siūlau pasisiūti natūralaus lino komplektus, kurie tinka net ir itin jautrios odelės prisilietimui.
Apžiūrinėjant jūsų darbus, kartais net sunku suprasti, kas tai ir kam skirta. Gal paminėtumėte netradiciškiausią Jūsų rankdarbį?
Sakyčiau, kad tai ergo pagalvėlės – jos yra pasiūtos iš lino, su daug įvairių spalvotų juostelių ir pripildytos grikių lukštais. Dažnai žmonės pamano, kad čia yra adatinė arba žaislas katei, o iš tiesų pagalvėje skirta mažiems vaiko pirštukams, smulkiosios motorikos lavinimui.
Augau tarp žmonių, kurie vertina rankų darbą ir natūralias medžiagas, matyt, tokia užaugau ir aš. Tiesiog natūralaus, beveik „gyvo” daikto lietimas, jo kvapas yra visiškai kitoks, nei plastmasės. Ir išliekamoji vertė daug didesnė.2 vaikų mama Meda
Populiariausi iš mano rankdarbių yra čiulptuko laikikliai, nes daug vaikučių auga su čiulptukais, o bėda ta, kad tas čiulptukas vis krenta iš burnytės. Laikiklis išgelbėja čiulptuką nuo pasimetimo ir yra puiki priemonė pirštukams lavinti. Čiulptuko laikiklius gaminu ir pagal užsakymą, pavyzdžiui, su vaikučio vardu. Deja, mano pačios abu vaikai nemėgo čiulptuko, tad prie čiulptuko laikiklio segdavau kramtukus ar žaisliukus.
Nuotraukų galerijoje – Medos kurti rankdarbiai:
Populiarios yra dovanų dėžutės, kurias dovanoja per palankynas, eidami lankyti gimusio vaikučio. Joje būna kažkas iš gintaro, lino, medžio ar bičių vaško. Panašias dovanų dėžutes darau Krikštynų ar Pirmosios komunijos progai, jose dažniausiai būna gintaro karoliukai, rožantėlis ir lininis angeliukas.
Manau, kiekviena mergaitė turi turėti po skudurinę Onutę. Džiaugiuosi kad vis daugiau žmonių pamilsta rankų darbo žaisliukus.
Mažiems vaikams darote gintaro karolius. Ar jie labiau dėl grožio, ar dėl sveikatos?
Gintarą aš pati labai myliu, man jis labai šiltas ir gražus. Tikiu, kad jis apsaugo nuo nužiūrėjimo mano vaikus. Tikima, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą. Šiandien gintaru gydomos vidaus organu ligos, ausų ir gerklės uždegimai, sąnarių ir odos susirgimai, jis yra puikus antioksidantas, turi priešuždegiminių ir antibakterinių savybių. Gintaro karolius nešiodavo mamos ir auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų, taip pat, kad „bloga akis” nenužiūrėtų.
Ar ši veikla dabar yra jūsų pagrindinė veikla ir jūs jaučiatės atradusi save?
Elektroninę parduotuvę atidariau beveik prieš penkerius metus, ji tobulėjo ir nebetilpo vien internete. Mano darbais prekiavo galerijos, kitos parduotuvėlės visoje Lietuvoje, pagalvojau kodėl gi pačiai neturėti jaukios krautuvėlės, tuo labiau, ir vietos darbams namuose ėmė trūkti. Taip prieš dvejus metus įkūrėm rankdarbių parduotuvę, kurioje šeimininkaujame trise – močiutė, mama ir aš. Kiekviena turime savo sritį – močiutė Genovaitė Varaneckienė gamina rankų darbo siuvinėtas staltieses, servetėles, tautinius rūbus – viską iš lino; mama Jūratė kuria žaislus, prijuostes, suvenyrus, aš – visa kitą. Visos trys vieną kitą pavaduojam.
Nuotraukų galerijoje – Meda su vaikais bei močiute ir mama.
Didžiausia pagalbininkė yra mama, ji – mano įsteigtos įmonės direktorė ir daugelio rankdarbių kūrėja. Vienai dirbti būtų per sunku, nes beveik visą laiką skiriu vaikams. Viliuosi, kad dukrytė nuo rugsėjo keliaus į darželį, o aš imsiuosi naujų idėjų, apie kurias jau seniai svajoju.
Noriu pasidžiaugti institucijomis, kad visas įmonės steigimas ir kitokių dokumentų tvarkymas praėjo puikiai, nors buvo tikrai nedrąsu ir be galo daug neaiškumų. Aplinkiniai vis kartojo, kad be pažinčių ir kyšių nieko negausi. Nieko panašaus! Galiu padrąsinti mamas, kad tai tik kalbos, o valstybės tarnautojai tikrai padeda ir nelaukia kyšių.
Kol kas pagrindinė mano veikla yra auginti vaikučius, bet darbas taip pat neatskiriamas, jaučiuosi atradusi save ir labai laiminga. Būna dienų, kai norisi viską mesti ir nieko neveikti , tik žaisti su vaikučiais ir gaminti skaniai valgyti. Laimė, tokios dienos praeina, ir aš vėl džiaugiuosi savo veikla.
