Žurnalo „Panelė” vyriausioji redaktorė Jurga Baltrukonytė prieš trejus metus su fotomenininku Algiu Kriščiūnu susilaukė dukrytės Paulos. Šiandien porą galima sveikinti dar su vienos mažylės – knygos vaikams – gimimu. Tai ir buvo proga pakalbinti Jurgą.
Net nežinodama, apie ką ir kokia bus naujoji knyga, spėju, jog už ją reikia sakyti ačiū Tavo dukrytei Paulai. Ar tiesa?
“Torčiukas ant debesėlio” – smagių vaikiškų nuotykių knyga, kurioje užkoduoti keli dalykai, kuriuos išmokau iš Paulos ir savo mamos. Paula, kas beatsitiktų, sakydavo – „taigi nieto kokio! (dar nemokėjo gerai ištarti žodžių). Persipjovusi pirštą baubė – „Taigi nieto kokio, tik užklijuok pleistą!” O rašalu ištepusi suknelę nekaltai murmėjo: „Nieto kokio, tą dėmę galime iškirpti”. Tas jos lengvesnis požiūris į gyvenimą „Taigi nieto kokio” kai kuriose situacijose man padėjo labiau nei Šopenhauerio filosofija.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Gimdymo namuose sukeistų kūdikių drama
Liga, kurios tėvai nepastebi, o vaikas skausmą kęs visą gyvenimą
Kita svarbi knygelės mintis – „gyvenimas skanus kaip vyšnių uogienė ir jį reikia visą išragauti.” Taip sakydavo mano mama, ir ji šitoje vietoje yra visiškai teisi.
Taigi, knygutėje išdykauja šauni kompanija: Paula, jos draugas Dinozauras Mėsėdis, ant lubų gyvenantis Limpačkiukas, lėles valgantys šuniukai Bitė ir Spurga bei šaunioji Močiutė Negailikė. Be abejo, yra ir Mama, ir Tėtis, bet jie tik kontroliuoja situaciją.
Kokio amžiaus vaikams ji skirta?
“Torčiukas ant debesėlio” turbūt yra tarpinė knyga tarp mažyliams skirtos literatūros, kurioje aiškinama, ką sako gaidys ar kaip išmokti daryti į puodelį, ir smagiųjų klasikinių istorijų apie Karlsoną, Trolius Mumius, Pepę Ilgakojinę…
„Torčiukas ant debesėlio” nėra pasaka, o toks pirmasis iliustruotas mini romanas 3-6 metų vaikui apie tikrus įvykius, nutinkančius kiekvienoje šeimoje.
Ten yra ir daug svarbių dalykų, tarp eilučių bei paveikslėliuose paslėptų tėvams.
Linksmas nuotaikingas iliustracijas kūrė Paulos tėtis fotomenininkas Algis Kriščiūnas, išbandęs save visiškai naujame amplua. Kas matė, labai gyrė. Ir juokėsi. Gerai apžiūrėkite, kaip elgiasi dinozauras, gavęs pranešimą apie negerą tėtį, ir kodėl verta nupirkti dukrytei princesišką suknelę, nors tai ir kertasi su jūsų stiliaus suvokimu.
Akimirkos iš padūkusios tėčio ir dukrytės fotosesijos:
Paulai dabar treji su puse, tai toks amžius, kai vaikai mėgsta klausyti vakarais pasakų, drauge “skaito” knygutes. Kas paprastai dukrytei skaito knygas jūsų namuose – tėtis ar mama?
O taip, skaitymas mūsų namuose – tiesiog kultas! Aš nemoku įsijungti televizoriaus, bet mėgstamą knygą rasiu užrištomis akimis! Visos lovos spintelės apkrautos knygomis, joms išleidžiu krūvą pinigų. Turime ir elektronines, bet jas dažniau naudojame kelionėse.
Paulai istorijas pasakojome jau nuo kelių mėnesių. Man geriausiai sekdavosi viską išgalvoti, o tėčiui – skaityti. Vos pramokusi kalbėti, Paula „užsakydavo”, kokie herojai turi veikti ir kas jiems nutiks vakaro pasakoje. Kartais mažas liūdnas tigriukas išeidavo į mišką ir pasiklysdavo, o kartais mergaitė sutikdavo dinozaurą, neturintį draugų…
Dabar atėjo knygų rinkimosi metas – jos kambarėlyje pilna lentyna įvairiausių knygų, taigi lengvai išsitraukia norimą. Vakaro skaitiniais užsiimame abu – kuris nedirba, tas skaito. Skaitome įsijautę, su veikėjų balsais, visko dar prikuriame pagal situaciją…
Ar Paula yra girdėjusi istorijas iš Tavo knygos? Gal gali atskleisti paslaptį, kokie buvo jos pirmieji įspūdžiai?
Kol kūrėme knygą, Paula ypač atidžiai sekė, kad būtų laikomasi tiesos – jei jau piešiama suknelė, tai tik tokia, kokia kabo jos spintoje, jei Limpačkiukas – tai tik su akiniais, nes jinai tokį mato ant lubų, jei namas – tai kodėl be terasos, nes mūsiškis gi su terasa!
Buvo keista, kad ji prisimena net seniai nutikusius, knygelėje aprašytus įvykius – pvz., kaip apšėrė mažą kūdikį kramtomąja guma. Labai juokėsi iš istorijos, kai berniukai išdygsta tokie dideli ragai, kad net praduria kaimynų lubas! ,
Kaip vertini vaikams skirtą literatūrą: rodos, kai nueini į knygynų “vaikiškus” skyrius, pasiklysti tarp gausos galima. Kaip pati perki vaikiškas knygas, į ką kreipi dėmesį?
Tikrai, knygelių labai daug: spalvingos, ryškios, nuostabūs patrauklūs viršeliai… Kiekviena randa savo skaitytoją. Tačiau aš pati, be gražių paveikslėlių, noriu ir šiek tiek gero turinio. O jis mažesniems vaikams kartais būna per rimtas, arba būna labai prasti vertimai – skaitydama net koreguoju sakinius ir keičiu nesuprantamus žodžius. Taip pat pasitaiko – storoje knygelėje vos keli sakiniai, tai paveikslėlių, o nebe istorijų knyga. Tada jau tik nuo tėvų fantazijos priklauso, kokią pasaką jie sukurs pagal tuos piešinukus. Be abejo, yra daugybė vaikiškų knygų, kurias skaityti ir man vienas malonumas, mielai skaitau Paulai savo vaikysės mylimiausius – „Karlsoną”, „Vėjas gluosniuose”, „Mano mažytę sesutę”, „Merę Popins”…, pradedu supažindinti su Mumiais Troliais.
Lietuviškos pasakos, o ir apskritai įvairių tautų pasakos, dažnai yra baisios net man. Nežinau, ar tokias verta skaityti prieš miegą? Paula po Raudonkepuraitės iki šiol sapnuoja vilką, kuris ateina jos suėsti…. Man nepatinka istorijos, kurios baigiasi blogai. Taigi, jei tokias pasakas skaitau, perkuriu pabaigą. Pvz., dabar Vilkas susidraugauja su Močiute, ją įsimyli ir kartu pradeda lankyti šokių pamokas. Meilė yra geras dalykas, vaikai tą turi žinoti.
Jūsų šeima turi tradiciją žiemas praleisti šiltai, ar šiemet irgi planuojate žiemoti šiltuose kraštuose? Kai pagalvoji, smagu, bet gal Paula ir sniego nėra mačiusi, ir Kalėdų senelio?..
Yra toks planas chuliganas ir tikiuosi, jis bus įvykdytas. Gerai, kad visi šeimoje esame kūrybininkai ir galime savo darbus tęsti po saule… Paula sniegą yra mačiusi – pernai net spėjome jai išnuomoti kalnų slides ir ji lietuvišką kalną įveikinėjo nenugriūdama. Tik batai nepatiko – tokiam mažam vaikučiui tikrai per sunkūs.
Šiemet, kai pirmą kartą pasnigo, Paula ėmė džiaugsmingai šaukti – „Valio, pagaliau, pagaliau atėjo žiema, SNIEGAS!!!! SNIEGAS!!!! taip ir maniau, kad žiema kažkada ateis!”. Aš ne iš karto teisingai supratau Paulos džiaugsmą. Net ėmiau ieškoti sniego kostiumo, kad kuo skubiau ją išleisčiau laukan. Bet po minutės Paula atlėkė su lagaminu, puolė kišti į jį žaislus ir paaiškino – „taigi tu sakei, kad kai ateis žiema, mes skrisime pas Mantą! Tai skrendam dabar!” (Mantas yra mūsų draugas Kanaruose)…
Tai va, jei reiktų rinktis, ji tikrai žiemos pramogas lengva širdimi išmainytų į vasaros malonumus. Vaikai dažniau daro tai, ką nori, nei mes. Ir atviriau tuos savo norus pasako. O į lagaminą, aišku, įsidėjo ir Dinozaurą Mėsėdį, ir Limpačkiuką ir keletą kitų naujų didelių meilių, kurios dar nepaprašytos knygelėje.
Ačiū už pokalbį.
Atsisveikindama Jurga pakvietė ir mus visus ateiti paragauti „Torčiuko ant debesėlio” lapkričio 30 d., 12 val, “Pegaso” knygyne „Akropolyje”, Vilniuje. Laukia dovanos, linksmi konkursai ir speciali užduotis tėčiams!