Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais prieš penkis mėnesius persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose.
Vis noriu jau rašyti, bet kažkaip rankos nekyla.
Turbūt dėl to, kad visos naujienos apie vyrus, pasimatymus, naujas pažintis ir galimus pasirinkimus. Bet esu tiek skysta šituo klausimu, tad mano pasakojimai apie juos gali atrodyti kaip šešiolikmetės svaigalai. Tebūnie.
Įsimyliu per dieną ir išsiskiriu per dieną. Galvoju, kad visai nepažįstu vyrų, nemoku su jais elgtis ir jų nesuprantu. Tai ir grįžtu kas mėnesį į Lietuvą su vis naujo kavalieriaus nuotraukomis ir pasakojimais. Vis naują pristatau savo draugams ir seserims. Net pačią juokas ima. Na, draugai gal kaip nors ištvers, aš, tikiuosi, irgi.
Esu tiek užsispyrus, kad vis tiek ieškosiu tol, kol rasiu. Ir lauksiu tiek, kiek reikės. Kažkaip labai jau aukštai jiems kartelę užkėliau, seku kaip seklys morka kiekvieną smulkmeną nuo pirmojo „labas” ir metu be jokio gailesčio ir širdies graužimo.
Kažkada prisižadėjau papasakoti apie pažintis iš interneto.
Pabandysiu. Viskas prasideda nuo pirminės atrankos: nuotrauka, vardas, aprašymas.
NE: musulmonai, juodaodžiai, lenkai, lietuviai, rusai, skandinavai, rūkantys, mažesni nei 180 cm., nieko apie save neparašę anketoje, turintys mažas pajamas, dirbantys apsaugoje, statybose, virėjai, nuotraukoje laikantys alaus bokalą arba atrodantys girti, apsinešę nuo narkotikų, tatuiruoti, prastai apsirengę, nusifotografavę savo ankšto kambarėlio bardake arba gulintys lovoje, nuogi, pusiau nuogi, negražiais dantimis, nurodę atvirą seksualinę orientaciją, nenorintys vaikų, per dešimt pirmųjų minučių pradėję kalbėti apie seksą.
TAIP: išvaizdūs, inteligentiški, sportiški, nerūkantys, turintys vaikų, su kostiumu, nurodę aukštas pajamas arba savo srities profesionalai, pvz., archeologijos profesorius. Tačiau tokių labai mažai. Jau su trim buvau susitikus.
Vienas BBC prodiuseris, su mersedesu, gan išvaizdus, kanadietis, pasitiko su gėlėmis, aprodė savo namą, kuriuo, kaip supratau, labai didžiuojasi (namas gerokai dvelkia naftalinu), klausosi klasikinės muzikos, turi pinigų, o savo atostogas planuoja praleisti šiemet Krokuvoje. Kai paklausiau, ką veiks ten dešimt dienų, atsake, kad nori nueiti į visus muziejus ir ramiai perskaityti, kas ten parašyta.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Jo laisvalaikis – vaikščiojimas, TV ir ramybė. Net nupurto, kai pagalvoju, kad labai panašų partnerį turėjau ne vienus metus – ramų, protingą, stabilų, apsiskaičiusį. Nenoriu taip daugiau, noriu veiksmo, noriu energijos ir aistros.
Aš labai patinku tam prodiuseriui, jis nori mane už rankos palaikyti ir netgi pabučiuoti, tačiau ilgai neužsibūnu, važiuoju link namų – tiesiai į kitą pasimatymą, todėl gėles palieku metro.
Čia vertėtų pabrėžti, kad aš turėjau metro grūstis į pirmą pasimatymą, pas poną su mersu, nes jis nenori į centrą važiuoti, nors dirba centre ir galėjom susitikti po darbo. Tada nusivežė mane į indų restoraną, pusiau valgyklą ir valgė su šaukštu (!) ir šakute taip, kad daug kas dribo ant stalo. Pastebiu taupumo ar net skūpumo požymių – išeidamas iš restorano paprašo atnešti šokoladukus, kuriuos čia dalina visiems klientams. Pats šokoladukų nevalgo – paėmė, nes jam priklauso. Ačiū, ne. Kitas.
Kitas atlėkė per visą Londoną iš rytų pusės su savo forduku.
Sportuoja, bėgioja, kaituoja ir nardo, dirba žmogžudysčių skyriuje, seniai išsiskyręs keturių vaikų tėvas. Puokštė gėlių tikrai verta bučinio. Vakarieniaujam mažam romantiškam restoranėlyje, valgo gražiai, dėmesingas ir nuoširdus portugalas. Apie turtus kalbėti čia ne vieta. Čia daug aistros, judesio ir energijos. Man jis patinka, tačiau, turbūt, aš jam nelabai, nes jau dvi dienos jokios žinios. Gaila, nes buvo visai nieko, nors iki ieškomo susikurto idealo toli.
Taip kaupiasi puiki patirtis, galiu lyginti ir pasidaryti išvadas. Su kiekviena pažintimi galiu vis greičiau ir greičiau „išlukštenti”, kas užkoduota vyrų anketose pažinčių portaluose, kokią informaciją tau suteikia pirmas susitikimas, pirmas prisilietimas, kiek tikrovė skiriasi nuo internetinio pokalbio.
Internetinių pažinčių išvados būtų tokios: nesvarbu, kiek savaičių ar mėnesių „četinaisi” ir kaip tau patiko, ar tu patikai – internetiniai santykiai lygūs nuliui. Viskas prasideda tik tada, kai iš tiesų susitinki. Visi norėtų sekso po pirmo pasimatymo – nėra laiko romantikai, per dideli atstumai ir per didelis miestas, laikas per daug brangus santykių auginimui. Santykiai, kaip tokie, ilgi, stabilūs, vedantys galbūt į santuoką, vargiai galimi. Pažintys internetu yra būdingos visiems vienišiams, kad ir kokią padėtį jie užimtų – kitaip susipažinti sudėtinga, nėra laiko, nėra progų.
Kartais man norisi viską trenkti ir iki gyvenimo galo gyventi vienai, juk puikiai tvarkausi ir be vyro, kartais būnu visiškai nusivylusi ir jau nebetikiu, kad galiu surasti kokį normalų vyrą internete, kartais būna labai skaudu pripažinti tiesą, kad taip, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, iš tikrųjų yra visai ne taip.
Kiekvienas pasimatymas ir nauja pažintis krauna vis sunkesnę patirties naštą.
Kaskart vis sunkiau eiti ir vėl iš naujo tikėti, kad dabar jau tikrai sutikai tą, su kuriuo galėsi ir norėsi būti ilgai.
Kiekvieną kartą eidama susitikti nejaučiu nei džiaugsmo, nei kaifo, tik įtampą ir daugybę lūkesčių, kurie finale neišsipildo. Tai nėra paprasta ir lengva. Nėra paprasta ir lengva sau ir naujai sutiktam pasakyti: „Tu esi pirmas, su kuriuo susitikau.”
Nes jiems visiems tai būna „pirmas” susitikimas ir visi jie nori būti pirmi man. Ir aš visada noriu eiti, kaip į pirmą, bet paskutinį pasimatymą – su lengvu jauduliu ir smalsumu, su džiugesiu ir viltimi.
Tai štai kiek daug apie tuos vyrus čia išėjo kalbos, o baisiai norėjau dar apie paskutinę kelionę į Lietuvą papasakoti.
Taigi, buvau penkias dienas, skridom su Kristupu, nes jam mokykloje buvo atostogos. Laikas praėjo neįtikėtinai greitai! Jeigu anksčiau jaučiau ir sakiau, kad kaskart nusiperku bilietą viena diena per ilgai buvimui Lietuvoje, tai šį kartą vienos dienos pritrūko.
Garbingai užbaigėm Ežiukų Dryžiukų antrajį sezoną. Nors jie ir baigėsi, mano komanda Lietuvoje rankų susidėję nesėdi – išgimdėm projektą suaugusiems, ir nuo šiol drąsiai galite kviesti Ekodaiktai.lt įvairioms dirbtuvėms organizuoti suaugusiųjų renginiuose: pintinės iš laikraščių, papuošalai iš šiukšlių ar duženų, žaislai iš dėvėtų pakuočių, dovanų dėžutės iš tualetinio popieriaus ritinėlių ir t.t.
Praėjusį savaitgalį jie dalyvavo vieno banko darbuotojų renginyje, kuriame buvo 1000 žmonių. Gaila, pati nebuvau, bet sakė, kad viskas pavyko puikiai. Ir tas man be galo džiugu.
Kitas lietuviškas punktas apie kurį noriu plačiau – „Kamštelių vajus 2013″ ir rūšiavimas Lietuvoje. Buvau keliuose susitikimuose šita tema, todėl vėl prigalvojau, privyniojau viskių projektų ir idėjų. Kaip ten bus su jais, jeigu bus, išgirsit, bet šių metų „Kamštelių vajaus” finalui gavome daugybę prizų.
Žaliasis taškas skyrė 3000 lt vertės prizą, daugiausia kamštelių surinksiančiai komandai, aprūpins visus dalyvius smulkiais prizais, padėkų raštais, keturios mokytojos vėl važiuos į Briuselį, gavome “Askovita” keramikos gamyklos vazonų gėlėms už 2000 Lt .
Ir dar galybę visko. Jeigu yra tokių, kurie girdi apie konkursą pirmą kartą, tai skaitykite plačiau Ekodaiktai.lt, o aš dabar galiu ramiai miegoti, kad turėsim ką duoti visiems konkurso dalyviams ir nugalėtojams. Man smagu, kad galiu būdama Londone “pavadovauti” ir kai kuriems įvykiams Lietuvoje.
Kaip viena komentatorė rašė: “Ponia, jūs išvyksit kaip dulkė ir niekas neprisimins, nėra čia ko reikštis”, na, kažkaip panašiai ji ten išsireiškė. Na, neišnyksiu aš, neišnyksiu tol, kol visi Lietuvoje nepradės šiukšlių rūšiuoti.
Per penkias dienas vėl aplankiau tėvus, nuolatinius draugus, vėl pokalbiai iki vėlumos, vėl visada būnant Lietuvoje apimantis įtampos jausmas, kad niekur nespėju. Tačiau buvo kai kas ir kitaip, nei visada. Į Plastą kaip tik buvo atvykęs vienas mūsų tiekėjas iš Anglijos, turėjau progos jam parodyti dalelę Lietuvos – Trakai, Vilniaus senamiestis.
Jaučiausi taip, lyg pati čia būčiau svečias, todėl į Vilniaus senamiestį, jo žmones žiūrėjau svečio akimis. Ir tas Vilnius yra neįtikėtino grožio! Ir žmonės gatvėse, ypač moterys. Tuo metu buvo mokslo metų baigimo laikotarpis – daugybė gražiomis suknelėmis vilkinčių merginų, moterų puošė Vilniaus gatves. Grožis neišpasakytas.
Su Londonu Vilniaus lyginti negali, todėl lyginu su Dublinu.
Tai nėra ką ir lyginti. Vilnius puikus! Oras irgi buvo puikus, todėl mes prieš skrydį sukritome į Naručio sofkutes Pilies gatvėje ir stebėjome pro šalį judančią minią. Gražūs žmonės ir gražus miestas. Nepaisant to, kad mudu abu išmetė iš Katedros, nes vyko mišios. Pečiais patraukiojom, apie bažnyčią ir lietuvius padiskutavom. Viskas būtų kitaip, jeigu kiekvienas nesijaustų toks reikšmingas, kaip Dievas. Tada Lietuvoje būtų papraščiau gyventi.
Trakai. Grožis neišpasakytas, kai vedi ten svečią iš užsienio. Bet su Trakais aš turiu savų sąskaitų ir, pasirodo, labai dar nepabaigtų. Nuo pirmo žingsnio link Trakų pilies per medinį tiltą mane lyg sutraukė. Didelis vidinis skausmas, net nežinau, kaip išsireikšti, kai skaudą dūšią, kai užspaudžia gerklę ir gumulas lipa į viršų.
Prisiminiau savo daugiametes keliones šitais tiltais į Trakų pilį, prisiminiau savo pilvą ir daiktus, kuriuos reikėdavo tįsti. Vis būdavau nėščia, kai ten renginius organizavau. Renginiai baigdavosi vėlai, kol susitvarkydavom jau ir pirma, ir antra nakties būdavo.
Net dabar rašyti ramiai negaliu, žliumbti norisi. Prisimenu, kaip eidavau namo, vos eidavau ir žliumbdavau. Žliumbdavau todėl, kad iš nuovargio tiesiog važiuodavo stogas. Per kiekvieną nėštumą priaugdavau 30 – 35 kilogramų, sverdavau virš 100.
Po renginio pasiruošimo, puotos ir sutvarkymo, kojos būdavo tokios sunkios ir sutinę, kad kiekvienas žingsnis sukeldavo ir fizinį skausmą. Skaičiuodavau tuos žingsnius iki mašinos, o tiltai buvo neįtikėtino ilgumo. Dažnai jausdavau tik begalinį norą atsisėsti ar prigulti ir nepajudėti daugiau. Bet aš ėjau. Nes žinojau, kad už mane niekas negali nueiti, kad čia mano kelias, kurį pati pasirinkau.
Kai parvairuodavau namo, labai dažnai pamiegodavau mašinoje, nes neturėdavau jėgų nueiti iki lovos. Pamiegodavau ir tada jau eidavau namo. Tokia ta man Trakų pilis. Net pati dabar nustebau mane apėmusių jausmų ir prisiminimų, visą buvimo ten laiką su savo svečiu tik raminau save ir stengiausi giliai kvėpuoti. Niekas nepamiršta, viskas ten sėdi viduj ir kėsinasi išlįsti lauk bet kurią akimirką.
Tai klausit manęs, kodėl aš išvažiavau iš Lietuvos?
Todėl, kad galbūt kvailai tikiu, jog galima kažkur kitur gyvenant ne taip sunkiai dirbti, kad išgyventum ir išmaitintum save ir savo vaikus.
O tas buvęs darbas Trakų pilyje turi ir savų privalumų – visos darbuotojos mane prisimena ir pažįsta, todėl įsmunku su svečiu į pilį nemokamai. Bilietas ne milijoną kainuoja, bet mano „ryšiai” svečiui padaro įspūdį. Kai kitą kartą vėl ką nors vesiu į Tarkų pilį, susidėliosiu savo emocijas iš anksto. Pati šį kartą nesitikėjau tokio proveržio.
Jau ir baigčiau, bet vėl kažkaip mažai apie Angliją gavosi. Gerai, trumpi pastebėjimai: svečiuose apsilankiusi mūsų buto savininkė, milijonieriaus marti, sakė, kad gerus daiktus nuo konteinerio namo tempia taip pat su džiaugsmu kaip ir mes. Tik jos vyras tam prieštarauja ir nepadeda nešti.
Su savo EcoEthno prekėmis dalyvavome vietiniame turgelyje (badas spaudžia) – visi išsižioję tyrinėja mūsų grožybes, gėrisi mediniais, grikių lukštais kimštais žaislais, mozaikos ir dekupažo sagėmis, bet nieko neperka. Už vietą turguje sumokėjom 20 svarų, pardavėm už 25.
Vaikams mokykloje jau geriau. Iš savivaldybės buvo pakviesta lietuvė mokytoja, kuri padėjo mano vaikams atlikti metų testus. Na, rezultatai nustebino visus. Mano vaikai net ir nemokėdami anglų kalbos turi puikias žinias, geresnes, negu vietiniai. Direktorė minėjo, kad gal būt nuo rugsėjo bus nuolatinė mokytoja, kalbanti lietuviškai, kuri jiems padės. Labai tikiuosi.
Birutė su keturiais sūnumis naujuose namuose Londone. Asmeninio archyvo nuotrauka
Galiu visiškai paneigti čia sklandantį mitą apie lėtai dirbančius, snaudžiančius britus, apie visuotinį užsiliūliavimą – kai kurie mano tiekėjai dirba taip, kad aš net nespėju gaudyti – didžiulis tempas, visų galimybių išnaudojimas, net sakyčiau kartais spaudimas, greitai duoti atsakymą.
Tas pats ir su statybininkais. Pas mus namuose buvo viena koridoriaus siena užpilta iš viršaus. Vaikščiojo čia draudimas, tą sieną fotografavo, o prieš kelias dienas atėjo jos pertapetuoti.
Nulupo vieną sieną, sako, reikia visą koridorių. Tai per vieną dieną pora žmogelių viską nulupo, nuplovė, nušveitė, nugruntavo ir ištapetavo, o kitą dieną vienas viską nudažė. Dirbo nuo 8 iki 21 val. Stebėjau juos kaip dirba, jokio šlaistymosi, nosies krapštymo nebuvo.
Na, gal gana šiam kartui?
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
Birutė Jakučionytė – ekodaiktai.lt įkūrėja, “Ežiukų klubo” sumanytoja ir mama Ežienė, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos “Kamštelių vajus” autorė.
