Kūrybingas mamas pristatanti mūsų portalo rubrika KURIANTI MAMA laukia jūsų. Jeigu norite, kad apie jūsų veiklą sužinotų daugiau žmonių, užsukite pas mus ir užpildykite anketą (ją rasite čia). Šiandien kviečiame susipažinti su dviejų vaikų mama Rasa Banele, kuriai motinystė padovanojo drąsą imtis svajonių veiklos – rašymo.
Susipažinkime, Rasa, pristatykite savo šeimą.
Mūsų šeima turtinga vyrais. Jų yra net trys – trisdešimt aštuonerių metų tėtis Audrius, šešiolikmetis sūnus Liutauras ir mažasis pagrandukas, dvejų metukų Adomas. Iš moteriškos lyties atstovių esame mes dvi. Tai aš – trisdešimt septynerių mama ir žmona Rasa ir šeimos numylėtinė, trejų metų katė, vardu Lūža. O įsikūrę mes visi keturi pačioje Lietuvos širdyje, Kauno mieste.
Nors gimusi esu Kauno rajone, didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau labai gražiame Siesikų miestelyje. Šalia nuostabaus ežero, ant kurio kranto dunkso paslaptingi Siesikų dvaro mūrai. Čionai prabėgo visa mano vaikystė, paauglystė ir dalis jaunystės, kol vieną dieną meilės balsas nepakvietė grįžti atgal į Kauną.
Nors Kaune gyvenu jau netrumpai, savęs miestiete vadinti negaliu. Traukia mane kaimo pievos, ežero bangų vilnijimas į krantą, miško ošimas, skardūs lakštingalų balsai vasaros vakarais ir žiemos balta tyla. Todėl, kur buvę, kur nebuvę traukiame į mano tėviškę pailsėti, kaimiškų darbų nudirbti, gamta pasidžiaugti.
Kokia jūsų profesija, ar ji susijusi su rašymu?
Esu baigusi verslo įstaigų administravimo specialybę, bene dešimt metų dirbau sekretore, administratore, todėl rašyti teko tikrai nemažai. Tik tiek, kad darbe tenka rašyti oficialius dokumentus: įvairiausius raštus, telegramas, įsakymus. Viskas suspausta į rėmus, turi savo standartus, nuo kurių nevalia nukrypti, o namuose į laisvę galiu paleisti savo vaizduotę, kuriai negalioja jokios taisyklės. Na, nebent gramatinės.
Iš tiesų, buvo laikas kai svajojau tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dvejus metus iš eilės bandžiau įstoti į šią specialybę, bet vis pritrūkdavo vos vieno, dviejų balų. Iš pradžių labai sielojausi dėl to, bet galiausiai supratau, kad, matyt, kažkas ten aukščiau numanė, jog ši profesija ne man ir turi parengęs man kitą kelią, kitų planų. Ar galbūt savo kelią turiu išminti pati. Todėl bandau atrasti savo tikrą kelią, kuris man paskirtas, kartais nukrypdama į šalikelę, įveikdama kliūtis, bet einu po truputį, stumiuosi į priekį.
Kalbiname jus rubrikai „Kurianti mama“, pristatykite savo veiklą.
Aš kuriu apsakymus, istorijas, pasakojimus vaikams ir paaugliams, o šiuo metu kaip tik baigiu parašyti ir romaną suaugusiems. Taip pat esu sukūrusi Facebook fanų puslapį, kuris vadinasi „Juodojo katino palėpė“. Tai yra dienoraščio tipo tinklaraštis su kuriuo dar eksperimentuoju. Čionai talpinu savo mintis, parašytus kūrinukus, dalinuosi nuomone apie perskaitytas knygas.
Kol kas rezultatai yra tokie, kad bandau atrasti leidyklą, kuriai patiktų mano kuriami darbai ir galėtume bendradarbiauti leidžiant knygą. Kol vyksta paieškos, kai kuriais mano kurtais darbeliais skaitytojai gali pasidžiaugti „Juodojo katino palėpėje”.
Idėja rašyti kilo labai netikėtai. Už tai esu be galo dėkinga savo vyrui. Jis mane paskatino išlaisvinti ilgai viduje laikytą talentą. Kiek save pamenu – tikriausiai nuo tada kai išmokau dėlioti raideles – negaliu gyventi be knygų. Jos yra mano atgaiva, mano poilsis, mano vaistai ir, drįstu pasakyti, geriausia, ką žmonija galėjo išrasti. Vieną dieną, girdėdamas su kokiu užsidegimu pasakoju apie perskaitytą knygą, vyras ėmė ir paklausė – O tu taip galėtum? Esi perskaičiusi tokią daugybę knygų, negi niekada pačiai nekilo noras rašyti? Susimąsčiau.
Pamenu, mokykloje tikrai visai neblogai rašiau, bet kada tai buvo… Mokykla nesiskaito. Bet vyras nenuleido rankų ir vis sugrįždavo prie šios temos. Kol vieną dieną, prisėdusi prie kompiuterio, parašiau pirmą savo kūrinį „Seno kaštono pasakojimas”. Tai tragiško žanro apsakymas. Beje, tokio žanro kūrinius man geriausiai sekasi rašyti. Vėliau sekė serija trumpų istorijų apie vėžliuką Žiuką. Tai mano patys mylimiausi darbeliai, nes jiems įkvėpimo ieškau stebėdama savo augančius vaikus, jų norą pažinti pasaulį, jų smalsumą, nenustygimą vietoje ir įvairiausius nuotykius, į kuriuos jie įsivelia. Kiekvienas šių trumpų apsakymų yra tarsi pamoka vaikui kaip galima ar nevalia pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Per humorą, vaikams suprantamą kalbą, bandau pasiekti jų širdeles ir išmokyti būti gerais, tvarkingais, smalsiais ir šiek tiek išdykusiais.
Didžiausią malonumą teikia gimstančios naujos idėjos apsakymams. Kaip tik šiuo metu baigiu nuotykinį meilės romaną suaugusiems, bet mintys jau sukasi apie naują kūrinį, todėl nekantraudama užsirašinėju, kad nepamirščiau ir laukiu laiko kada galėsiu kibti į darbą.
Sunkiausia yra biurokratiniai dalykai. Mano didžiausia svajonė išleisti knygą. Labiausiai noriu, kad mažuosius skaitytojus pasiektų apsakymai apie vėžliuką Žiuką. Tačiau tai padaryti labai sunku, nes reikia nemažų pinigų. Tad kol kas tai tik svajonė, bet tikiu, kad ji išsipildys. Juk kaip yra dainuojama vienoje „Keistuolių teatro” dainoje – „Neliūdėki, jei būna sunku,/Išsipildo svajonės laiku,/Tik svarbu labai norėti,/Pasistengti ir tikėti.”
Kokių atsiliepimų sulaukiate?
Kol kas sulaukiu tik gerų atsiliepimų, gražių žodžių. Džiaugiuosi, kad „Juodojo katino palėpę” kasdien mėgsta vis daugiau žmonių. Esu gavusi labai gražų atsiliepimą iš gerbiamo poeto Juozo Nekrošiaus, taip pat apsakymas „Seno kaštono pasakojimas” buvo pristatytas spaudai (čia). Matau, kad žmonėms reikia mano kūrybos. Jie pasiilgsta jos. Kai „Palėpėje” ilgiau nieko nerašau, žiū, jau vienas kitas klausinėja, kur dingusi. Tai skatina kurti, judėti pirmyn.
Žinoma, būna įvairių dienų, kada išsilaksto visos mūzos ir imu galvoti, kam viso to reikia, bet tada atsitinka kas nors gero. Ar žmogus parašo gražų atsiliepimą, ar šiaip diena nauja išaušta. Tada nusibraukiu visas ašaras, išsipučiu varvančią nosį, sėdu prie kompiuterio, ir rašau.
Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Kad aš pripratus. Kai augo vyresnėlis Liutauras, laksčiau tarp studijų, darbo ir vaiko. Pamenu bemieges naktis, pasiruošimus sesijai. Šis vaikas augo klausydamas ne pasakų, o konspektų, nes mokydavausi skaitydama balsu. Dabar Liutauras tikras pagalbininkas – ir su broliu mielai pabūna, kai reikia, ir duonos į parduotuvę nueina. Nereiškia, kad jam nereikia dėmesio skirti, bet tas dėmesys jau kitoks. Jam jau nebereikia, kad mama nuolat būtų šalia ir stebėtų kiekvieną jo žingsnį.
O mažasis Adomėlis auksinis vaikas. Leidžia mamai ir visus darbus nudirbti, ir kūryba užsiimti. Mudu kartu ir webinarus žiūrim, ir grindis plaunam kartu, ir dar daug ką kartu veikiam.
Nežinau, kas nutinka sulig motinyste. Kuo daugiau darbų užgriūva, tuo labiau išmoksti planuotis laiką ir viską spėti. Tiesiog pradedi viską kitaip vertinti ir atsirinkti tam tikrus dalykus. Žinoma, būna ir tokių dienų, kai nieko nesinori ar sunkių dienų, kai viskas iš rankų krenta, bet ši būsena laikina ir labai greitai praeina.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios neseniai tapo mamomis ir dabar skaito interviu su Jumis?
Palinkėčiau nebūti vien tik mamomis. Mielosios, neužsidarykite pasaulyje „Mama ir vaikas”. Kaip tik dabar pats laikas atrasti naujus pomėgius ar prisiminti senuosius, užmestus kažkur į kampą. Neleiskite rutinai savęs gniuždyti. Juk moteris iš prigimties yra kūrybinga. Tai jai duota iš Dievo, iš gamtos. Tad kurkite, mielosios, kurkite nevaržydamos savęs.
**
Rasa Banelė
ŽIUKAS – JŪRŲ ARKLIUKAS
Didelės jūros dugne gyveno vėžliukas vardu Žiukas. Žiukas būtų visai šaunus vėžliukas jei nemanytų, kad yra jūrų arkliukas. Jis miegojo kaip jūrų arkliukas, valgė kaip jūrų arkliukas, kalbėjo kaip jūrų arkliukas ir netgi galvojo kaip jūrų arkliukas. Viena kas jam nesisekė, tai plaukti taip, kaip jūrų arkliukui. Todėl Žiukas kas dieną uoliai treniravosi. Į pagalbą Žiukui visada atskuba jo geriausias draugas jūrų arkliukas Liukas. Tačiau, kad ir kaip Žiukas treniravosi, vis tiek plaukė kaip vėžliukas. Dėl to jis labai krimtosi, nepadėjo nė Liuko paguodos žodžiai, kad jam vis geriau ir geriau sekasi. Taip ir būtų Žiukas liūdėjęs, kad negali būti jūrų arkliuku, jei vieną dieną nebūtų sutikęs ryklio.
Tai įvyko vieną popietę kai Žiukas, padedamas Liuko, kaip visada mokėsi plaukti kaip jūrų arkliukas. Ryklys visiškai nebuvo draugiškai nusiteikęs. Kaip tik priešingai, vartė išsprogusias akis ir kaleno baisiais nasrais ketindamas draugus praryti. Siaubūnas jau žiojosi griebti Liuką ir Žiuką, kai paskutinę akimirką Žiukas čiupo Liuką už uodegos ir kartu su savimi paslėpė namelyje. Ryklys dantimis kaukštelėjo kietą vėžlio šarvą taip, kad net pora ilčių išlūžo. Įtūžęs išspjovė kietą gumulą iš nasrų ir burnodamas nuplaukė savais keliais.
Nuo tos dienos Žiukas suprato, kad geriausia yra būti tuo kuo esi. Geriau likti šauniu vėžliuku nei tapti nevykusiu jūrų arkliuku. Dar kartais iš įpratimo jis pasimokydavo plaukti kaip jūrų arkliukas, bet tapti jūrų arkliuku daugiau niekada nebenorėjo.
