Stebint kaunietės Daivos trimečius dvynius Beną ir Domą net neįtartum, kaip sunkiai jiedu atėjo į šį pasaulį.
Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.
Judrūs ir linksmi, nuo bendraamžių niekuo nesiskiriantys trimečiai berniukai gimė pora mėnesių per anksti, po itin sudėtingos operacijos. Visgi jų mama dėl patirtų sunkumų šiandien nei kiek neišgyvena. Ji netgi teigia, kad patirti išbandymai kaip tik padeda dar aiškiau suprasti, kokios brangios yra kartu praleidžiamos akimirkos.
Moteris prisimena, kad Benas ir Domas į jos gyvenimą sunkiai keliavo nuo pačių pradžių. Daivai buvo diagnozuota endometriozė, todėl pastoti sekėsi sunkiai. Maža to, šeštąją nėštumo savaitę kilo komplikacijų, vos nesibaigusių tragiškai. Visgi, kaip sako pati Daiva, įvyko stebuklas ir po šios krizės laukimas buvo sklandus ir džiaugsmingas.
Didžiausias gyvenimo išbandymas atėjo pačiose Naujųjų metų išvakarėse. Galvoje kurdama šventinius planus Daiva staiga pajuto netikėtus skausmus.
„Sustojau prie namų, lipau iš automobilio ir staiga pajutau stiprų skausmą. Stengiausi negalvoti apie blogiausią, bet skausmas tik stiprėjo. Teko kviesti greitąją ir aš atsidūriau Kauno klinikų priėmimo skyriuje. Supratau, kad tai rimta, jau tada, kai mus pasitiko gausi medikų brigada susirūpinusiais veidais. Man diagnozavo trūkusią gimdą. Prasidėjo vidinis kraujavimas, o vieno iš mažylių būklė buvo kritinė“, – pasakoja moteris.
Ji neslepia, kad iš karto po operacijos būta ir slogių minčių. Juk kol visas pasaulis šventė, o už lango šaudė fejerverkai, tiek ji, tiek naujagimiai laiką leido reanimacijoje. Vis dėlto liūdesį labai greitai pakeitė dėkingumas.
„Liūdėti neleido labai daug dalykų. Teko sau pripažinti, kad mums be galo pasisekė, nes net ir sudėtingoje situacijoje begalės aplinkybių susiklostė mūsų naudai. Medikai stebėjosi, o mes tik dėliojom mums palankius įvykius ir džiaugėmės savo angelu sargu, artimųjų, draugų ir Kauno klinikų personalo palaikymu. Esame tikrai labai dėkingi gydytojui Vitalijui Černiui už begalinį palaikymą, ilgus pokalbius bei gerą humoro jausmą”, – patirtimi dalinasi Daiva.
Tą šventinę naktį gimę Benas ir Domas svėrė vos 1620 g ir 1734 g. Nors ir išvydę pasaulį sudėtingomis aplinkybėmis, naujagimiai pasirodė esą tikri kovotojai. Jau trečią dieną jie pradėjo savarankiškai kvėpuoti, o ketvirtą parą iš reanimacijos perkelti į intensyvios terapijos skyrių.
„Pamenu, pirmąjį svorio įrašą padarėme sausio 10 dieną. Tai buvo pirmoji diena, kai vaikučiai, nors vis dar inkubatoriuose, bet jau buvo šalia mūsų, galėjome jais rūpintis patys, žinoma, su puikia gydytojų profesionalų komanda. Paskutinis įrašas ligoninėje – sausio 29 d. Kitą dieną jau buvome namie”, – pasakoja ankstukų mama.
Ji prisimena, kad pirmieji dvynių metai buvo ypatingi, pilni gerų emocijų, susimaišiusių su maloniu nuovargiu. Daugiausiai jėgų ir kantrybės pareikalavo pastangos padėti naujagimiams pasivyti savo laiku gimusius bendraamžius. Tačiau kineziterapija ir vandens procedūros darė stebuklus.
Užsiėmimus ankstukai pradėjo lankyti būdami 5 mėn. Po kiekvieno apsilankymo tėvai pastebėdavo ženklų progresą. Sulaukę antrojo savo gimtadienio Benas ir Domas jau niekuo nebesiskyrė nuo bendraamžių.
Šiandien jie jau be galo judrūs ir linksmi trimečiai. Broliai skiriasi išvaizda, bet pasiekimais labai panašūs. Daivą itin džiugina broliukų domėjimasis knygomis, rankdarbiais, piešimu, konstruktoriais.
„Leidžiame Beną ir Domą į darželį ir džiaugiamės auklėtojų pastebėjimais apie vaikų puikią fizinę ir psichinę sveikatą. Galbūt mūsų kelias ir nebuvo lengvas, bet leido suprasti, kokios yra brangios tos akimirkos, kurias praleidžiame kartu”, – teigia ji.