Moteris papasakojo apie biologinių ir globojamų vaikų atėjimą į šeimą, šeimos santykius, savęs kaip mamos ir moters įprasminimą ir gyvenimo pilnatvę gausioje šeimoje, kurios du šeimos nariai savo gyvenimo istoriją buvo pradėję kitoje šeimoje.
Susilaukusi dviejų biologinių vaikų globėja priėmė sprendimą pakviesti į savo šeimą globotinį: „Supratome, kad šioje žemėje svečiuojamės tik tam tikrą laiko tarpą“
Keturių vaikų mama Barbara Suchodolska pasakoja, jog susilaukus sveikos pirmagimės, o po poros metų ir sveiko berniuko, jie pajuto, kad už laimę reikėtų atsidėkoti visatai. „Mūsų širdys buvo sklidinos meilės. Supratome, kad tikrai ne visiems taip pasisekė, kaip mums“ – sako Barbara. „Meilė yra beribis, neišsenkantis jausmas, kurį galima dovanoti kitiems. Mus visuomet lydėjo jausmas, kad gyventi vien sau – neįdomu. Gyvenimas tik sau mums atrodė savanaudiškas ir banalus. Supratome, kad šioje žemėje svečiuojamės tik tam tikrą laiko tarpą ir kad padėtum žmogui, nereikia kalno pinigų. Buvome pasiruošę priimti vaiką.“
Pasirengimas vaikų globai buvo lengvas ir sklandus
„Teko lukterėti kol mūsų vaikai taps labiau savarankiški, bus lengviau su jais pasitarti šiuo klausimu, išklausyti jų nuomones, padiskutuoti ir galiausiai gauti jų sutikimą“ – sako dabar jau keturių vaikų mama. „Laimei jie net apsidžiaugė.“- Barbara pripažįsta, jog surinkti ir paruošti reikalingus dokumentus prieš globą buvo žymiai paprasčiau nei ji tikėjosi. Prisiminusi globėjams skirtus mokymus, moteris teigia, jog jie buvę tikrai įdomūs ir naudingi. Iškart po jų norėjusi raginti visus aplinkinius bent jau sudalyvauti mokymuose, kurie susidarė iš 10 susitikimų, visuomet vykdavo vakarais kartą per savaitę, tad dalyviams buvo sudarytos sąlygos pasiderinti laiką, kad nepraleistų nei vieno.
„Šiandien globėjų parengimo programa apima 7 susitikimus kartą per savaitę ir taip pat mokymų lektoriai derina laiką, atsižvelgdami į dalyvių poreikius. Paruošti reikalingus dokumentus užtrunka dar trumpiau – iš savo gydymo įstaigos jums reikia gauti 046a formos medicininę pažymą, pridėti visų kartu gyvenančių šeimos narių, vyresnių nei 16 metų, sutikimus dėl apsisprendimo globoti ir šiuos dokumentus pristatyti į gyvenamosios vietos savivaldybę, kur pateiksite prašymą vaiko globai. Toliau lieka laukti tik kvietimo į mokymus” – teigia globos ir įvaikinimo ekspertė Rugilė Ladauskienė.
Pirmaisiais globos mėnesiais jautė nerimą ir įtampą
„Labai gerai prisimenu, ką galvojau tuo metu, kai vaikai atėjo į mūsų šeimą“ – sako globėja. „Vis sukosi klausimai, kaip ir ką turiu daryti, ką sakyti, kaip elgtis, kad mūsų biologiniai vaikai nesijaustų atstumti, nereikalingi, pakeisti. Be abejo, labai svarbu buvo, kad vaikai, kurie ir taip jau turėjo daug ir sunkių traumų bei atsiminimų, pajaustų šilumą, saugumą ir priklausymą mūsų šeimai. Nebijotų atsiskleisti, prisitaikymo laikotarpis taptų kuo švelnesnis mums visiems. Mes esame lenkakalbė šeima, o vaikai mokėjo tik lietuviškai, tai kėlė nerimą. Tačiau mes puikiai mokame lietuvių kalbą, taigi, visiems mums buvo naudinga išmokti bei sustiprinti abiejų kalbų žinias.“
Globos ir įvaikinimo ekspertė Rugilė Ladauskienė antrina: „įvairūs nemalonūs jausmai – kaip nerimas, įtampa, pasimetimas, abejojimas yra normali būsena, kai globotiniai pradeda gyvenimą mūsų namuose. Įsivaizduokite, kiek visko pasikeičia ir globėjams, ir vaikams – visa namų aplinka dažniausiai persitvarko, keičiasi ugdymo įstaigos, o globėjams – dienotvarkė. Sukurti saugumą vaikams ir užmegzti ryšį su vaikais tampa pirmaisiais uždaviniais, kurie kainuoja laiko ir pastangų – vaikai atkeliauja su savo gyvenimo istorija, kuri nėra surašyta, tačiau ją reikia pažinti.“
Teko palaukti, kol buvo pavadinta mama
Globėja pasakoja, jog vyresnė globotinė Vakarė (tuo metu jai buvo aštuoneri metai), nuo pirmų akimirkų Barbarą su vyru pradėjo vadinti tėčiu ir mama. „Deividukui buvo tik ketveri. Vyrą jis pradėjo vadinti tėčiu iš karto, o man teko laukti mamos vardo. Pirmą savaitę stengiausi nekreipti dėmesio, tik nekantraudama laukiau ir labai tikėjausi, kad greitu metu pradės kartoti paskui sesę. Tai neįvyko, tad ėmiausi iniciatyvos ir pradėjau jį taisyti: jis šaukia mane vardu, o aš pataisau „mama“. Kadangi jis buvo toks mažas, labai norėjosi kuo greičiau išgirsti iš jo lūpų kreipimąsi į mane mama“ – sako Barbara. „Prisipažinsiu, jog labai sunkiai išgyvenau tą laikotarpį ir vyrui sakydavau, kad tuo metu pavydėjau. Maždaug po mėnesio pagaliau mama pradėjo vadinti abu vaikai. Man tai buvo mažas laimėjimas. Nors vaikai puikiai pažįsta ir žino savo biologinę mamą, man buvo svarbu, kad globotiniai ir mane vadintų mama, nes norėjosi, kad mano šilumą, atsidavimą, meilę jie susietų su mamos vaidmeniu, ko, deja, nenutiko per keletą jų gyvenimo metų“ – dalinasi moteris.
Stiprina ir palaiko bendraminčiai, globėjų bendruomenė bei specialistai
„Globėjų mokymuose sutikome daug žmonių, kuriems rūpėjo panašūs dalykai kaip ir mums – buvo svarbu padaryti pokytį, jautėsi pasiryžimas prisiimti atsakomybę ir dovanoti meilę, rūpestį ir visas jėgas tiems vaikams, kurie neteko biologinių tėvų rūpesčio“ – pasakoja Barbara. „Kadangi turėjome reguliarius susitikimus su kitais globėjais ir globos centro darbuotojais, galėjome aptarti opius klausimus, išsikalbėti, pasidalinti kiekviena nauja emocija.“ Moteris džiaugiasi, kad susitikimuose vieni kitus supranta, palaiko geru žodžiu, paskatinimu, neteisia. „Tiek pačios šeimos, tiek visi darbuotojai, psichologai, socialiniai darbuotojai suteikė labai daug paramos. Čia kiekvienas tiksliai žino, kad gaus pagalbą jos prireikus, kad galime skambinti tiek dieną, tiek naktį, kad nesame palikti – esame visi kartu. Mus supo nuostabūs žmonės kiekvienoje institucijoje. Su kai kuriais darbuotojais visam gyvenimui tapome draugais. Visų tų žmonių apsuptyje sėmiausi žinių, naujų idėjų, jėgų, sulaukiau atsakymų į įvairius klausimus, įgijau išminties, įžvalgų. Jie mane motyvavo ir suteikdavo stiprybės!“ – dalinasi globėja.
„Leidau sau būti netobula. Vaikai turi mamą pažinti visokią: nebijančią atsiprašyti, pripažinti, kad padarė klaidą“ – pasakoja keturių vaikų mama
„Iš mano asmeninės patirties, mamos vaidmuo biologiniams ir globojamiems vaikams turi savo etapus, manau kiekvienoje šeimoje tie etapai skiriasi“ – sako globėja. „Nuo pat pradžių buvo aišku, kad už mūsų santykių gerovę teks pakovoti. Reikės įdėti daug darbo, pastangų, dažnai teks atsisakyti žmogiškojo egoizmo, reikės ne kartą sustabdyti save. Neskubėti, nepamokslauti, neperlenkti su taisyklėmis. Viskas turi ateiti palaipsniui. Kai gimsta vaikas šeimoje, tu turi laiko priprasti, neskubėti, išgyventi kiekvieną akimirką, o su globojamu vaiku turi užmegzti naują ryšį.“
Barbara dalinasi patirtimi, kad kai ateina ne vienas vaikas, o du ir jau paaugę, su savo istorijomis, išgyvenimais ir pozicijomis, turintys savo nuomonę, iš pradžių tai tampa darbu. „Buvo laikas, kai buvo labai sunku emociškai, kartais atrodė – viską darau neteisingai, neturiu jėgų. Tuomet priėjau prie išvados, kad nereikalausiu iš savęs neįmanomų dalykų. Privalau pasirūpinti savimi, tada ir savo artimiesiems galėsiu būti naudinga. Tik tada visi šeimos nariai jausis gerai. Leidau sau būti netobula. Vaikai turi mamą pažinti visokią: nebijančią atsiprašyti, pripažinti, kad padarė klaidą. Mama ne robotas, o žmogus, kuris taip pat turi jausmų, daro klaidas, juokiasi ir verkia, džiaugiasi ir liūdi. Didelis noras, kad visiems būtų gerai kartu, darbo etapą perkelia į kūrybos etapą. Kūrybos etapo metu supratau, kad tampu menininke šeimos santykiuose. Labai tikėjausi, kad kažkada, gal jau greit ateis ta diena, kai nebereikės nei kovoti, nei dirbti, o tiesiog mėgautis turint nuostabius ir labai skirtingus vaikus.“
Brolių ir seserų santykiai priklauso nuo mūsų pačių požiūrio
Globėja pripažįsta, jog kaskart bijo atsakyti į klausimą apie brolių ir seserų santykius, nes jaučia, kad žmonės nori išgirsti frazę kaip iš pasakos: „Ir gyveno visi ilgai ir laimingai“. Barbaros nuomone, atsakymas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. „Jei priimtume gyvenimo įvykius, kaip įdomią, vertingą dovaną, būtų paprasčiau. Vaikai pykstasi ir tai yra nuostabu, tai reiškia, kad jie tūri įvairių savo požiūrių, gali laisvai reikšti savo nuomonę. Bandau jiems paaiškinti, kad nesutarti yra labai įdomu bei naudinga. Tuomet išmoksti kažką naujo, sužinai, kaip kitas žmogus galvoja, jau tampi išmintingesnis.“ Anot Barbaros, visi keturi vaikai pasiskirstę per įvairius amžiaus tarpsnius, skirtingos nuomonės, požiūriai ir interesai. „Iš tiesų iššūkis buvo susitarti biologiniams vaikams, globojamiems vaikams ir mums – tėvams.“ – sako globėja.
Vyriausioji Barbaros dukra ne kartą yra pasakiusi, kad jei nebūtų mažiukų, tai būtų nuobodu, o ji neturėtų su kuo bartis, aiškintis, neturėtų kuo rūpintis. Barbara sako labai atvirai: „nesitikėjau lengvos pradžios. Kaip nuostabu, kad kiekvienas iš jų yra asmenybė, turi savo norus, nuomonę, nors jos dažnai keičiasi. Svarbiausias mano, kaip mamos uždavinys yra visiems vaikams skirti, kiek galiu, kiek turiu jėgų bei kartais noro, laiko pabūti su kiekvienu atskirai, bei pasirūpinti, kad nei vienas iš vaikų nesijaustų nuskriaustas, ar neišklausytas. Jau dabar iš patirties kartu išgyventų metų žinau, kad kiekvienas, ir pats mažiausias, nori būti išklausytas. Tiesiog išklausytas – nepertraukiant ir net ne visuomet jiems norisi išgirsti pritarimą, ar mamos nuomonę. Tereikia ramiai, tyliai pabūti kartu, pažiūrėti į akis, prisiglausti ir išgirsti paprastus nieko nekainuojančius: „Aš labai tave myliu“.
„Vaikai yra vaikai. Tik idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vieni kitais, yra geriausi draugai, dalinasi, žaidžia, neskriaudžia vienas kito. Tačiau realybė dažnai yra kitokia. Tėvai ir globėjai tiesiog turi priimti, kad jeigu namuose yra vaikų, ir visai nesvarbu – biologiniai jie ar globojami, ar biologiniai ir globojami – konfliktų buvo ir bus. Vienose šeimose jų yra daugiau, kitose mažiau – tačiau brolių ir seserų konfliktai yra normalus dalykas. Jokiu būdu jums nereikia atsisakyti savo siekio globoti vaiką, jeigu nerimaujate, jog konfliktuos su jūsų biologiniu vaiku. Labai svarbu, kad visi jūsų vaikai būtų išklausyti, išgirsti, jiems būtų pakankamai skiriama individualaus ir bendro dėmesio, užtikrintas emocinis ir fizinis saugumas. Turime daugybę nuostabių patirčių, kaip biologiniai ir globojami vaikai vieni kitus moko, rūpinasi. Kartais pasipeša, tačiau vienas kito pasiilgsta, laukia“ – pasakoja globos ir įvaikinimo ekspertė Rugilė Ladauskienė.
Būti mama man yra pats nuostabiausias jausmas! Laimė, kad turiu juos visus
„Būti mama man yra pats nuostabiausias jausmas! Pasididžiavimas, kad esu net keturių vaikų mama. Jei tik turiu galimybę, neslepiu, kad mažesni yra ne biologiniai mūsų vaikai. Noriai apie tai pasakoju, kadangi man tai atneša labai daug džiaugsmo ir tikėjimo, kad savo vertybes galiu perduoti ir kitiems. Noriu tuo geru jausmu pasidalinti su visu pasauliu. Noriu, kad žmonės žinotų, kad tai, ką padarėme su vyru yra nuostabus jausmas, esame be galo laimingi! Su Vakare šį klausimą teko aptarti daug kartų. Buvo akimirkų, kuomet ji nenorėjo, kad kas nors žinotų, jog ji ne biologinė mūsų dukra. Susitarėme, kad apie tai kalbėsiu, kai ji man leis ir pati to norės. Tik tuomet neslėpsiu savo laimės, kad turiu juos visus! O kai keletą kartų Vakarė ir pati paminėjo, kad kai užaugusi nori padaryti tą patį, suteikti meilės vaikams, kuriems to reikia, pagalvojau, kad ta istorija, kurią patys sau sukūrėme su vyru, galbūt tęsis dar ilgiau nei tikėjomės.“ – atviravo Barbara.
Šiek tiek reikėjo išlaukti, kol visi nusiėmėm kaukes ir tapome laisvi
Globėja sako labai gerai prisimena kiekvieną savo šeimos istorijos etapą: „Pirmus pusę metų, visi jautėmės nejaukiai. Nežinojome, ką sakyti, kaip elgtis. Sekantys mėnesiai mums atnešė tai, kad jau kažką galėjome suprasti vienas apie kitą. Pamatėme šviesą tunelio gale, tuomet pajutome, kad einame teisinga linkme. Antrieji metai kartu parodė mus be kaukių, atsivėrėme vieni kitiems. Vyko ne tik stebėjimas ir analizavimas, bet daug daugiau veiksmo. Atsirado gyvenimiškas šeimyninis šurmulys. Trečiaisiais metais mums rodėsi, kad jau viską žinome vieni apie kitus. Tapome laisvi, atviri, galėjome juokauti, verkti, daryti ką tik norėjome, nes esame šeima, esame kartu, ir niekas jau to nepakeis. Na ir šiemet vasaros pabaigoje bus jau ketvirtieji metai, kai tapome didele pašėlusia šeima. Vakarė jau pradėjo rašyti savo gyvenimo istoriją – knygą. Ji sako, kad yra be galo laiminga ir didžiuojasi tuo, kad yra mūsų šeimos narys. Nori papasakoti žmonėms ir padrąsinti juos ryžtis tokiam žingsniui. Na, o mūsų dar laukia daug įdomių istorijų ir etapų“ – savo patirtimi dalinasi mama, globėja Barbara.
Kvietimas mamos dienos proga
„Moterims, kurios neturi galimybės susilaukti biologinių vaikų, bet yra pasiruošusios tapti mamomis ir tos, kurios turi savo biologinių vaikų, bet galėtų užauginti dar vieną žmogų, neturintį galimybių augti su savo biologiniais tėvais, drįsiu padrąsinti – priimkite nuostabų sprendimą. Galbūt meilė neateina pirmosiomis dienomis, bet priimant vaiką tokiu, koks jis yra, ir leidžiant jam atsiskleisti, su kiekviena nušluostyta ašara, su kiekviena vaiko šypsena, kurią priimsite, atneš jums nepakartojamų jausmų ir laimės, įprasmins jūsų gyvenimą dar labiau. Nieko šiame gyvenime nėra svarbiau už žmogaus ryšį su žmogumi ir žmogaus pagalbą žmogui.“
