Pirmajam mokslo metų mėnesiui artėjant prie pabaigos, dauguma vaikų jau spėjo prisitaikyti prie naujo ritmo. Tačiau kai kurioms šeimoms rugsėjis tampa klausimų ir nerimo laikotarpiu – ar pasirinkta mokykla tikrai tinkama? Psichologai pastebi, kad mokyklos keitimas vaikui gali tapti vienu didžiausių emocinių iššūkių, nes tenka atsisveikinti su senais draugais, prisitaikyti prie naujos aplinkos, užmegzti santykius su nepažįstamais mokytojais ir bendraklasiais.
Mažųjų ir paauglių kelias: kodėl jų adaptacija tokia skirtinga?
Pradinių klasių mokiniams svarbiausia yra saugumas, aiški rutina ir artimas ryšys su mokytoju. Mažiesiems emocinis santykis yra vienas reikšmingiausių elementų mokykloje – jiems labai svarbu, kad klasėje jaustųsi priimti, o mokytojas būtų patikimas vedlys. Šio amžiaus vaikų pagrindinis raidos uždavinys – lavinti kompetenciją, meistriškumą, vis dažniau patirti „aš galiu” jausmą. Todėl labai svarbu, kad būtų pastebimi ir skatinami jų gebėjimai, palaikomas jų smalsumas ir suteikiama pagalba įveikiant akademinius iššūkius. Pakeitus mokyklą, tokio amžiaus vaikai dažnai nerimauja dėl naujo mokytojo, draugų ar taisyklių, gali tapti jautresni, greičiau pavargti, reaguoti ašaromis ar pykčiu. Būtent palaikantis suaugusiojo – mokytojo – vaidmuo čia tampa lemiamas.
Tuo tarpu vyresniems vaikams, ypač paaugliams, mokytojo autoritetas tampa nebe toks svarbus – jiems svarbiausia yra bendraamžių grupė ir savęs atradimas joje. Nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų pagrindinis uždavinys yra tapatybės paieška: paaugliai siekia atrasti save ir savo vietą visuomenėje. Todėl pokyčiai, tokie kaip mokyklos keitimas, gali kelti daugiau socialinio nerimo – svarbiausias tikslas yra pritapti prie bendruomenės ir išlaikyti savitumą. Tam, kad adaptacija vyktų sėkmingai, būtina padėti paaugliui įsitraukti į klasės ir mokyklos gyvenimą, skatinti dalyvauti veiklose, kurti saugią aplinką, užtikrinti patyčių prevenciją. UNICEF – Jungtinių Tautų vaikų fondas, veikiantis daugiau nei 190 šalių ir besirūpinantis vaikų teisėmis, saugumu bei gerove – savo rekomendacijose primena, kad nerimas prieš naują pradžią yra visiškai normalus tiek mažiesiems, tiek paaugliams. Pasak šios organizacijos, didžiausias stabilumo šaltinis abiem grupėms yra tėvų palaikymas ir nuspėjama kasdienybė, kuri suteikia vaikui saugumo jausmą pokyčių laikotarpiu.
Kada verta sunerimti?
Adaptacija – tai fiziologinės, psichologinės ir emocinės reakcijos, padedančios prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų. Pasak Šiaurės licėjaus psichologės Armandos Viaževičės, vieniems vaikams priprasti prie naujos mokymosi aplinkos pakanka savaitės, kitiems – prireikia mėnesių ar net kelių.
Ji pabrėžia, kad normalu, jei šiuo laikotarpiu vaikas jautriau reaguoja į nesėkmes ir aplinkinių komentarus, greičiau supyksta ar nusivilia. Svarbu vaiko emocijų nepriimti asmeniškai, o padėtijam jas reguliuoti – atpažinti, įvardyti, rasti tinkamus būdus jas išreikšti, nekaupti savyje.
„Jeigu vaikas ypač dažnai skundžiasi pilvo ar galvos skausmais, tampa užsisklendęs ir ilgesnį laiką atrodo apatiškas – būtina kalbėtis ir su juo, ir su mokyklos bendruomene (mokytojais, psichologais, ugdymo vadovais). Laiku suteikta kompleksinė pagalba gali užkirsti kelią sunkesniems psichologiniams sunkumams. Jei akivaizdu, kad pasirinkta mokymosi aplinka neatitinka vaiko poreikių, verta svarstyti apie jos pakeitimą” – aiškina A. Viaževičė.
Ką daryti, kai sprendimas jau priimtas?
Svarbiausia – atvirai pasikalbėti su vaiku apie priežastis, įvardyti pokyčio privalumus ir išgirsti jo nuomonę. Supažindindinkite vaiką su būsima mokykla, aplankykite jos erdves, susitikite su mokytojais, užduokite jums aktualius klausimus. Dalis mokyklų siūlo ir „bandomąją dieną”. „Priimant mokinius mokslo metų eigoje, mes taip pat kviečiame išbandyti mokyklą ir vieną dieną sudalyvauti pamokose kartu su būsima klase. Vaikai pamato klasės dinamiką, susipažįsta su mokytojais ir lengviau įsivažiuoja į naują rutiną”, – pasakoja Ž. Drėgvaitė, Šiaurės licėjaus priėmimo vadovė.
Psichologė A. Viaževičė pabrėžia, kad adaptacijos laikotarpiu itin svarbi rutina. Rekomenduojama kasdien tuo pačiu metu pradėti ir baigti dieną, vakarieniauti, taip pat kurti kitus šeimos ritualus – pavyzdžiui, pokalbius prie arbatos prieš miegą ar sekmadieninius pasivaikščiojimus miške. Tokie, nuo tėvų priklausantys, maži veiksmai vaikui suteikia daugiau saugumo šiame dinamiškame ir nelengvame etape.
Dalis šeimų, svarstydami keisti mokyklą, laukia iki vasaros, tačiau tai nebūtinai geriausias sprendimas. „Mokyklos keitimo tema aktuali visada. Pavyzdžiui, nauji mokiniai prie mūsų Šiaurės licėjaus mokyklos prisijungia ištisus metus, jei tik turime laisvų vietų klasėse. Anksčiausiai esame sulaukę šeimos skambučio dėl mokyklos keitimo pačią pirmąją rugsėjo savaitę. Tai rodo, kad kartais užtenka kelių dienų suprasti ir apsispręsti”, – sako Živilė Drėgvaitė.
Kaip mokykla gali palengvinti kelią naujokui?
Mokyklos vis dažniau ieško individualizuotų sprendimų. „Šiaurės licėjuje tikslingai neorganizuojame masinių atvirų durų renginių, o kviečiamės šeimas individualiam pokalbiui. Kiekviena šeima yra unikali – turi savo patirtis, vertybes, klausimus. Stengiamės kuo geriau pažinti vieni kitus ir pasiūlyti abipusiai tinkamiausią sprendimą kiekvienam naujai prisijungusiam mokiniui”, – sako Ž. Drėgvaitė.
Mokykla taip pat organizuoja Šeštadieninę mokyklėlę būsimiems pirmokams ir „Naujokų dieną” rugpjūtį, kuomet vaikai susipažįsta su klasės draugais bei mokytojais ir išbando mokyklos rutiną. Tokia patirtis padeda Rugsėjo 1-ąją pasitikti drąsiau.
Pokyčiai – galimybė augti
Adaptacija yra neišvengiamas procesas žmogaus gyvenime, todėl tinkamai pasiruošus ir bendradarbiaujant su mokykla, mokyklos keitimas gali tapti svarbia augimo patirtimi – proga išmokti prisitaikyti, atrasti naujų draugų ir sustiprinti pasitikėjimą savimi.
