Jau 18 metų Čikagoje gyvenanti Gabrielė tik gimus vaikams atrado tikrąjį savo pašaukimą – fotografiją. Dabar jos darbus vertina ne tik kiti Čikagoje gyvenantys lietuviai, bet ir patys amerikiečiai. Išskirtiniu stiliumi ir talentu fotografuoti naujagimius pasižyminti Gabrielė pranoko ne vieną savo kolegą. Nors, kaip šiandien prisimena, pradžia nebuvo lengva. Tačiau noras kurti ir įamžinti žmonių emocijas bei pasakoti jų istorijas per nuotraukas motyvavo Gabrielę siekti savo svajonės bet kokia kaina. Apie gyvenimą svetur, laviravimą tarp motinystės ir darbo bei išskirtinio dėmesio sulaukusią parodą „Saulės vaikai“ atvirai pasakoja fotografė, trijų vaikų mama G. Dabašinskaitė.
Gabriele, jau ne vienus metus gyvenate JAV. Kas lėmė šį Jūsų sprendimą?
Amerikoje gyvenu jau 18 metų. Apsisprendimą, mano manymu, lėmė tai, kad išlošiau „žalią kortą“, tad pasirinkimas nebuvo ligai svarstomas, turėjau čia atvažiuoti. Tuo metu čia, Amerikoje, gyveno mano mama, kurios nemačiau septynerius metus, tad buvo ir nenugalimas noras ją pamatyti. Tuo metu studijavau grafikos specialybę Kauno dailės institute magistro laipsniui gauti, tačiau turėjau studijas nutraukti. Aš tik naiviai tikėjau, kad po metų grįšiu, tačiau, bėgant laikui, supratau, kad tai nėra taip paprasta, nes pamilau abi šalis.
Ar vaikai laimingi, gyvendami svetur?
Kadangi mano visi vaikai gimė Amerikoje, Čikagoje, tai jie nelabai ir supranta to ilgesio Lietuvai, kadangi jų gimtinė – Amerika. Jiems čia jų namai.
O Jūs pati?
O aš jau kita tema. Visada ilgiuosi Lietuvos. Man Lietuva yra ne tik gimtinė, man tai didžiulė nostalgija, kūryba, jaunystė, draugų būrys, meilė, laisvė. Ten gyvena mano siela. Ten mano sparnai. Ten palikau dvynę sesę, be jos aš gyvenu, pėdinu per šį gyvenimą tarsi su vienu sparniuku, taip ir negalėdama aukštai pakilti. Niekada visapusiškai nesijaučiu „užbaigta“.
Ar nekyla minčių sugrįžti gyventi į Lietuvą?
Minčių sugrįžti į gimtinę kyla ir ganėtinai dažnai. Tačiau kai atsiranda vaikų, darbas, tu truputį pasijauti pririštas. Tarsi esi dėžutėje, kurioje ir lipdai savo esamą pasaulį. Negali taip lengvai blaškytis be vietos. Turi išmokti džiaugtis tuo, ką turi.
Namuose kalbate gimtąja kalba ar tik angliškai?
Namuose kalbame lietuvių kalba, nors pastebėjau, kad vaikai, ypač mažesnieji, jau nenori kalbėti lietuviškai. Nors einame į lietuvišką mokyklėlę (Maironio lituanistinė mokykla Lemonte), lankome lietuviškus būrelius, jiems lietuvių kalba, kaip bebūtų gaila, jau yra antra kalba. Jų gimtoji yra anglų.
O kaip dažnai aplankote gimtinę?
Gimtinę aplankome retokai. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau prieš porą metų. Žinoma, ir pandeminė situacija sujaukė planus, nes pernai vasarą buvome nusipirkę bilietus, tačiau teko kelionę nukelti. Tikiuosi, jau ateinančią vasarą mums pavyks tai padaryti.
Čikagoje dabar turite savo svajonių namus? Ar tai dar tik laikina stotelė?
Namai yra ten, kur mūsų širdis. Man niekada nereikėjo nei didelių namų, nei turtų, aš meno vaikas, aš mažuose dalykuose galiu atrasti tai, kas pamaitina mano sielą. Nors pradžioje viskas atrodė labai sunku ir tamsu, su laiku atradau savąją švieselę ir kūrybą. Tai ir buvo mano tunelis, kuris padėjo išlįsti iš tamsaus etapo mano gyvenime. Tikiu, kad viskas susidėliojo taip, kaip buvo lemta. Kadangi be galo norėjau vaikų, daug vaikų, tai, jiems gimus, aš pražydau. O kartu su jais ir kūryba. Kiekviena diena tarsi nauja knyga, kurią taip smalsu skaityti. Manyje nestovi idėjos, aš tokiame etape, kad vis noriu kažką nauja atrasti savyje, išmokti naujų dalykų, nuo kurių didesnį savo gyvenimo tarpsnį bėgau. O dabar aš tiesiog ryju gyvenimą, verčiu kiekvieną savo gyvenimo knygos puslapį ir man niekaip negana!
Kokia kita stotelė? Tikrai nežinau. Manau, laikas viską sudėlios, kaip turi būti.
Tiesa, kad būtent Čikagoje nusprendėte įkurti ir savo verslą, atidarėte fotostudiją, kokia buvo toji pradžia?
Fotografiją atradau per vaikus. Nes tuo metu juos fotografuodavau labiausiai. Seniau tikėjau, kad mano kelias yra grafika (vaizduojamoji ir taikomoji), mokiausi kurti tinklalapius interneto svetainėms, tobulinausi toje srityje. Bėgant laikui, supratau, kad tas kelias paliktas Lietuvoje, kadangi Amerikoje prasimušti toje srityje man tiesiog nepavyko. Pradžioje jautėsi didelis kalbos barjeras. Buvau jauna, drovi, nepasitikėjau savimi ir įklimpau į vaikų gyvenimus, tiesiog buvau mama. Fotografija atsirado taip netikėtai, nors, kiek save atsimenu, visada fotografuodavau, tiesiog niekada nesitikėjau, kad tai taps mano gyvenimu. Kadangi labai mylėjau vaikus, kūdikių fotografija man įstrigo labiausiai. Paskui, aišku, atėjo nėštukių bei šeimos fotografija.
Man verslo kūrimas buvo labai paprastas ir greitas apsisprendimas. Per porą mėnesių pasidariau tinklalapį, susikūriau feisbuko puslapį, pradėjau daryti modelių paieškas portfolio kūrimui ir taip įsivažiavau. Kūdikių meno, aišku, teko pasimokyti, nes naujagimių fotografijoje yra daugybė taisyklių, kokiomis pozomis fotografuoti, kaip laikyti, kad tos fotosesijos praeitų sklandžiai bei saugiai. Važiavau į Alabamą pas gerai žinomą amerikiečių naujagimių fotografę Amy McDaniel. O praktika ateina su laiku ir darbu. Jau sėkmingai tai darau aštuonerius metus ir daugelis čia gyvenančių lietuvaičių mane žino būtent dėl naujagimių fotografavimo.
Ar greitai pavyko įsitvirtinti ir pritraukti klientų?
Klientų pavyko pritraukti tiek, kad buvau priversta kelti kainas, nes paprasčiausiai nebespėjau „mamuoti“ ir dirbti tuo pačiu metu. Todėl galiu pasakyti, kad esu viena iš brangiausių fotografių, dabar dirbančių Čikagoje. Mano fotosesijos nėra pigios. Tiesiog manau, kad kai nebelieka laiko retušavimui, kai nelieka laiko šeimai, tu gali paprasčiausiai greitai perdegti. O aš myliu savo darbą. Man kiekviena fotosesija kaip atskiras meno kūrinys, aš noriu įsigilinti į žmones, „nutapyti“ juos gražiausiomis spalvomis, kad atspindėtų būtent juos. O tam reikia laiko, nesinori niekur skubėti, todėl klientai priversti laukti savo suretušuotų nuotraukų net ir iki 6 savaičių. Nemėgstu, kai mane skubina. Suprantu, visi nekantraujame pamatyti savąsias nuotraukėles, bet kūrybos nepaskubinsi. Ypač kai aplink vyksta gyvenimas: vaikai, mokslai, būreliai.
O kaip konkurencija, ar teko jos sulaukti?
Anksčiau jaučiau blogas energijas, vieni kalbėjo, kad man nepavyks, net iš artimų draugų esu girdėjusi frazių, kaip: „Per silpnas charakteris“, „Susidurs su blogais klientais“, „Perdegs“. Tačiau tuo metu jaučiau vidinę jėgą ir tiesiog mokiausi, mokiausi ir be galo daug fotografavau. Yra net buvę tokių dalykų, kai kita fotografė, tuo metu dirbanti, siuntė man negražius piešinius su negražiais žodžiais apie mane, bandydama įgelti. Nusiminiau, bet ėjau toliau.
Bet viskas keičiasi. Šiuo metu galiu drąsiai pasakyti – visi išaugome iš to konkurencijos etapo. Smagu vieniems kitus palaikyti, negailėti padrąsinančių žodžių, lankytis parodose. Mūsų, lietuvaičių, dabar dirbančių, yra gana nemažai, smagu, kai pas visus atsirado skirtingi stiliai. Jokios konkurencijos nebeliko, kiekvienas žmogus pasirenka, pas kokį fotografą jam eiti. Juk visiems mums negali patikti tie patys dalykai, šaunu, kai atsıranda pasirinkimo įvairovė.
Dažniausiai fotografuojate šeimas ir naujagimius, o ką Jums pačiai fotografuoti patinka labiausiai?
Naujagimius, šeimas ir besilaukiančias mamas. Nieko negaliu išskirti, nes man reikia balanso visur, ką darau.
Visai neseniai savo socialiniuose tinkluose pristatėte mandalų fotosesijų projektą, kurio akcentu tapo naujagimiai ir gėlės. Kaip Jums kilo ši mintis?
Taip, pristačiau fotografijų ciklą „Saulės vaikai“. Tai nuotraukos mažų kūdikėlių, kuriuos vaizduoju paguldytus mano padarytose dėlionėse – mandalose. Tai mažiausi modeliukai, nes kai kuriems vos 5 dienelės. Savo vadinamąsias mandalas kuriu visai prieš fotosesijas, nes naudoju gyvas gamtos detales, ypač dažnai gėles ar jų žiedlapius. Taip pat kriauklytes, akmenėlius, lapelius, šakeles, sėklytes ir pan. O tose mandalose, t. y. jų viduriuke, paguldau mažus kūdikėlius.
Ši tema atsirado labai atsitiktinai, pradžioje tiesiog kurdavau mažus lizdelius tiems lėliukams paguldyti, tačiau su laiku į tai pažvelgiau šiek tiek giliau ir pradėjau dėlioti mandalas. Tai darau jau kokius 6–7 metus, tai jau tapo savitu prekiniu ženklu, nes žmonės mane pradėjo skirti nuo kitų naujagimių fotografų būtent dėl mano sukurtų dėlionių – mandalų.
Galbūt planuojate surengti ir šių fotografijų parodą?
Pirmoji mano paroda „Saulės vaikai“ paroda buvo surengta 2019 m. Lietuvių pasaulio centre, meno galerijoje „Siela“. Tai buvo mano tuometė svajonė. Tačiau toks įdomus dalykas, kad aš tikėjau, jog po parodos šis mano mandalų etapas tiesiog pasibaigs ir aš ieškosiu naujo kelio, naujų temų kitoms parodoms. Kurį laiką nustojau jas kurti. Tačiau kai vos ne kiekvienas klientas, atėjęs į mano fotosesijas, užsiprašydavo mandalos, sakydamas, kad dėl to mane ir išsirinko, supratau, jog šis etapas dar nėra baigtas. Ir mandalų pasaulis vėl atgimė.
Kiek laiko užtrunka pasiruošti tokio tipo fotosesijai?
Užtrunka labai įvairiai. Nuo 1 val. iki kelių dienų. Kartais aš pradedu dėlioti mandalą kaip karkasą, o gyvomis gėlėmis ar lapeliais papuošiu visai prieš fotosesijas, kad mano gėlytės, jų žiedlapiai ar lapeliai nenuvystų.
Turiu pripažinti, kad ir kiti Jūsų darbai ne ką mažiau atimantys žadą, tad iš kur Jūs semiatės įkvėpimo?
Įkvėpimas ateina iš mano vidinio pasaulio. Kai liūdna, aš pabėgu arba į muziką, arba į fotografiją. Tai penas mano sielai. Ten visada randu atgaivą bei laisvę. Kartais net negaliu užmigti, jau galvoje piešiu vaizdus, ką fotografuosiu. Man tai kaip narkotikas, dvasinė mano išraiška realiame gyvenime.
O ar lengva savo dienotvarkę derinti prie vaikų?
Kai tavyje rusena ugnis kurti, viską galima suderinti.
Kaip jie vertina Jūsų darbus?
Vaikai? Jie dar mažiukai, net nebežinau. Dukrytė vyriausia – jai 14 metų, pamažu žavisi, gal paaugus taps mano asistente, tai mano svajonė.
O Jūs pati? Ar darbe esate perfekcionistė?
Darbe – taip. Bet bandau keistis, nes ir netobuluose dalykuose galime rasti grožį.
Ar Jūsų vaikai mėgsta fotografuotis?
Vaikai fotografuotis nemėgsta. Aš dėl to labai išgyvenu, bet ir nekankinu. Darome gal 1–2 šeimos fotosesijas kasmet.
Save laikote profesionale ar savamoksle?
Profesionalia savamoksle (šypsosi).
O kuo dar gyvenime užsiimate be fotografijos?
Šiuo metu tik fotografija. Taip pat ir nesibaigiančiomis mamos pareigomis. Tačiau jau dabar galvoje krebžda mintys kažkam naujam. Dar nežinau, kas tai bus, bet aš netelpu savam kailyje, noriu augti ir tai gimdo norą mokytis ir lįsti giliau į tą „šviesos tunelį“.
Kaip su šeima mėgstate leisti laisvalaikį?
Su šeima leidžiu kiekvieną dieną. Kadangi savaitgaliais daug dirbu, laiko tikrai mažiau nei tradicinėje šeimoje. Visada smagu renginiai, kelionės, susitikimai su draugais.
Kalėdas sutiksite namuose, Čikagoje, o galbūt planuojate sugrįžti į gimtinę?
Šventes planuojame sutikti Čikagoje – šeimos, draugų apsuptyje.
Kokių tradicijų su šeima laikotės šiuo šventiniu laikotarpiu?
Kiekvienais metais susiplanuojame šventinę šeimos fotosesiją, tada spausdiname atvirutes ir siunčiame draugams bei artimiesiems. Smagu stebėti, kaip vaikai auga.
