Baimė – stiprus jausmas, ypač kai akis į akį gamtoje susiduriame su nematytu, nežinomu padaru. „Gyvename Dievo užančio pačioje šilčiausioje vietoje, aplinkoje, kurioje nieko nereikia bijoti“, – ramina gamtininkas Marius Čepulis. Neseniai išleidęs knygą vaikams ir suaugusiesiems apie tai, kas gamtoje kanda, jis visiškai tikras: jei žmogus neperžengs ribų, gyvūnas jo niekada nelies.
Kad ir kokie žavūs, įdomūs atrodytų gyvūnai, prieš ištiesiant į juos ranką, glostant, imant ar glaudžiant vertėtų sau užduoti klausimą: „Ar jis kanda?“ Žemaičiai paklaustų kitaip – „Ar ana konda?“
Gamtininkas, gamtos fotografas, laidų vedėjas ir knygų apie gamtą autorius savo naujoje knygoje „Ana konda“ klausia taip, kaip klausia žemaičiai. Kviesdamas į kelionę po laukinę gamtą, pristatydamas daugybę laukinių gyvių ir gyvūnų, jis pasakoja apie tuos, kurie žmogui gali įkąsti, įgelti, įspirti, nudilginti ar dar kaip nors kitaip sužaloti.
Autoriaus nuotraukomis iliustruotą knygą „Ana konda“ išleido leidykla „Alma littera“. Su M. Čepuliu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Jei gerai įsiskaitytume, tavo knygos pavadinimą būtų galima traktuoti kaip egzotinio gyvio pavadinimą arba kaip žemaitišką klausimą. Ar esi žemaitis?
Teoriškai esu žemaitis. Todėl, kad Tilžės gatvė Šiauliuose skiria Aukštaitiją ir Žemaitiją. Aš gyvenau Tilžės gatvėje, Žemaitijos pusėje, vadinasi, esu žemaitis.
Iš tiesų čia labiau juokai. Visa mano šeima – grynakraujai šiauliečiai, šnekame šiaulietiškai, ne žemaitiškai. Jei kalbėsime apie knygą, man rodos, pirmiau sugalvoju pavadinimą, o tik paskui tai, kas toje knygoje bus. Pasišneku kartais su žemaičiais, man labai patinka jų tarmė ir tai, kad nuvažiavęs į kokį Skuodą nelabai supranti, ką jie kalba. Pas juos ir kuisiai atskrend, ir tas konda, o tas – nekonda. Viena žemaitė man nuolat užduodavo klausimą: ar tas daiktas konda, ar nekonda? Tokia buvo ir pirmoji knygos pavadinimo versija – „Ar ana konda?“, bet galiausiai liko „Ana konda“. Gerai viskas dera – ir su knygos tekstu, ir su turiniu.
Gyvendami Lietuvoje, mes įsivaizduojame, kad esame saugūs. Ir niekas, išskyrus uodus, mūsų čia nekanda. Ar taip yra iš tiesų?
Gyvename Dievo užančio pačioje šilčiausioje vietoje, gamtoje, kurioje nieko nereikia bijoti. Mums reikia pakentėti du mėnesius, kai būna uodų pikas, pasisaugoti erkių, o daugiau gyvių, kurie mus gali nuskriausti, kaip ir nėra. Lietuvoje – saugu, ypač jei lyginsime mūsų aplinką su Pietų Amerika ar Australija, kur nuo įkandimų žūsta daugybė žmonių.
Turiu pasakyti, kad klausimas, ar tas gyvis kanda, yra dažniausias, kurį žmonės man užduoda. Pirmiausia jie nori žinoti, kas yra tas gyvis, kurį jie pamatė, o antras klausimas visada būna – kanda jis ar ne? O tada prasideda: reikia saugotis ar nereikia, turi jis dantis ar neturi, galima paimti į rankas ar negalima, pavojingas ar ne? Savisauga yra labiausiai įsišaknijęs mūsų instinktas. Šiandien, štai, nuotrauką su klausimu, ar kanda, telefono žinute irgi gavau.
Į visus klausimus atsakinėji?
Nėra nė vieno, į kurį neatsakyčiau, nebent žinučių sraute kokia pasimeta. Gyvūnai gali būti pavojingi, jie turi dantis, turi nuodų, parazitų, kurie gali pernešti ligas. Kai kurie gyvūnai realiai kanda, duria, dilgina, žnaibosi, spjaudosi, apkakoja, apvemia, išleidžia kokius nors nuodus. Kai kuriuos gyvūnus valgyti labai pavojinga, gali numirti. Natūralu, kad žmonėms tai rūpi. Nors, tiesą sakant, nelabai turėtų rūpėti, nes, jei gyvūno neimsi į rankas, jis tau nieko blogo nepadarys.
Beveik visi mano knygos herojai kanda, mušasi, spjaudosi tik dėl to, kad apsigintų. Jie visai nenori mūsų skriausti, nemokėdami gintis ragais, kanopomis, dantimis, nuodais ir visokiais kitais dalykais, jie tiesiog neišgyventų. Kraujasiurbiai – musės, bimbalai, sparvos, akliai, žabaliai, briedmusės, uodai, mašalai, erkės – mus kankina ne iš džiaugsmo, o dėl to, kad dauginimuisi jiems būtinas kraujas. Na, gal tik dėlės tiesiog siurbia mūsų kraują, be jokio didelio reikalo. Pajunta šilumą, atplaukia ir įsisiurbia.
Tačiau dėles išmokome įdarbinti, egzistuoja jų terapija…
Gydomosios dėlių savybės žinomos tūkstančius metų. Manyta, kad nuleidus sergančio žmogaus kraujo jis gali pagyti. Šiandien natūraliosios medicinos žinovai hirudoterapiją, arba gydymą medicininėmis dėlėmis, vertina kaip būdą stiprinti imunitetą, atkurti kraują, iš jo išvalyti toksinus, mažinti kraujo krešėjimą. Tik patiems gydytis nereikėtų, nes greičiau kuo nors užsikrėsite nei išgysite.
Tavo knygoje aprašyti ne tik mūsų šalyje gyvenantys gyvūnai, turbūt apie lietuviškus kanduolius nedaug būtų galima parašyti?
Na, būtų galima prisigalvoti visokių baisumų – mums baisus voras, auslinda, kuri nieko nedaro, šimtakojis. Dažnai atrodo, kad gyvūnai gali mus nuskriausti, bijome vilko, meškos, kai kas bijo drugelių. Ir teisingai, reikia bijoti – drugeliai vampyrai kol kas gyveno tik Sibire, tačiau šios rūšies atstovų jau pastebima ir Lietuvoje. Atskris naktį ir išsiurbs kraują (juokiasi). Iš tiesų galėjau rašyti tik apie Lietuvoje randamas rūšis, tačiau mes juk daug keliaujame, nardome svetimose jūrose, taigi, norėjau temą praplėsti, supažindinti su svetimose šalyse tykančiais pavojais.
Galiu pasakyti, kad jūra yra viena iš pavojingiausių ekosistemų, jei lendi, kur nereikia, atsiras, kas tau įkąs, nudilgins ar suleis nuodus. Arba tapsi vienu iš 8 vargšų, kurie per metus patenka į baltojo ryklio nasrus. Iš kitos pusės, naminiai gyvūnėliai žmonių nužudo tūkstančius kartų daugiau nei gamtos gyventojai, tik apie tai šioje knygoje aš nepasakoju.
Sakoma: baimės akys didelės. Galbūt mes bijomės tų, kurių nereikia bijoti, nes nebemokame gamtoje būti, esame su ja praradę ryšį?
Būti gamtoje kadaise buvo mūsų išgyvenimo sąlyga. Žmogus turėjo suprasti, kurios žolės naudingos, o kurios – nuodingos, kurių gyvūnų reikia saugotis, o kuriuos galima jaukintis. Protingas žmogus, na, tas, kuris vaikšto su kirviu, Žemėje gyvena apie porą milijonų metų, visos mūsų fobijos yra natūralios, įgimtos, genuose įspaustos, juk daug metų gyvūnai žmones kando ir ėdė. Natūralu, kad šiandien vis dar bijomės gyvačių ir į jas panašių, nors ir nekandančių padarų. Mes, šiauriečiai, šias baimes paveldėjome iš Pietuose gyvenusių protėvių, nors Lietuvoje neturime nei labai pavojingų gyvačių, nei vorų, juo labiau skorpionų.
Apie prarastą ryšį su gamta būtų galima daug kalbėti, daugelis nebežino, kaip čiulba lakštingala, koks jos balsas ir kaip ji atrodo. Į gamtą grįžtame tik pasivaikščioti ir baiminamės, jei joje sutinkame kažką neįprasto, nematyto. Ant manęs aną kartą atsitūpė auksaakė. Paprastai amarais besimaitinanti, ji nusprendė paragauti manęs. Burnytė maža, vos įžiūrėsi, bet odą graužia stipriai. Beje, gyviai mane labai mėgsta. Turbūt todėl, kad aš esu smalsus, noriu apžiūrėti. Kartą žygyje paėmiau į rankas vabalą, jis nupurškė mane rūgštimi. Nuo žuvėdros snapu esu gavęs į galvą, nes perėjau į jos teritoriją. Nuo paukščio plėšimo ilgauodegio teko gintis elnio ragais. Kadangi daug būnu gamtoje ir kartais lendu į gyvūnų teritoriją, jie mėgsta mane nuskriausti. Kartą elnias mėgino užpulti, nes supainiojo mane su kitu elniu.
Koks, tavo nuomone, yra pavojingiausias Lietuvos gyvūnas?
Labiausiai Lietuvoje reikėtų saugotis žmogaus. Po jo – erkės. Būtina žinoti apie tai, ar esi alergiškas bičių, širšių ir vapsvų įkandimui. Beje, alergijos – irgi civilizacijos problema: kuo mažiau būname gamtoje, tuo daugiau alergijų įgyjame.
Nėra naudingų ar žalingų gyvūnų. Visi gyvūnai vienodai reikalingi. Net toji pati erkė atlieka reguliavimo funkciją – reguliuoja stambiųjų žinduolių skaičių. Mus sumedžioti gali tik žmogus arba ligos.
Vadinasi, darome išvadą: bijoti to, kas yra gamtoje, nereikia, reikia pažinti ir suprasti grėsmes?
Visiškai. Saugotis tų, kurie mus specialiai bando nuskriausti, o su kitais gyviais elgtis protingai: neimti į rankas, nelįsti, nesifotografuoti pamačius briedę su briedžiukais. Gyvūnai visada puola tuos, kurie įžengia į jų teritoriją ir kelia jiems grėsmę.
