Daugelis tėvų mano, kad prasminga kartais kūdikiams leisti parėkti. Plačiai paplitusi nuomonė, kad kelios minutės verkimo mažyliui nepakenks, o kaip tik paskatins jų savarankiškai nusiraminti ir užmigti.
Iki šiandien tėvų visame pasaulyje taikomas neurologo ir vaikų gydytojo Richardo Ferberio iš Harvardo universiteto ir Bostono vaikų ligoninės sukurtas „kontroliuojamo leidimo parėkti” metodas. Fizinės ir psichologinės to pasekmės gali vaiką persekioti visą likusį gyvenimą.
Kai kūdikis verkia, o tėvai jo neramina, išauga streso hormono lygis. Pagaliau, savo verkimu mažylis nori savo tėvams kažką pasakyti: jis gali būti alkanas, jam kažką skauda arba jam stinga artumo. Vaikas visiškai priklauso nuo tėvų ir pats sau padėti negali.
Jeigu jo pagalbos šauksmas ignoruojamas, kūnas išskiria didelį streso hormono kiekį. Ilgainiui tokia būsena gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Taip pat gali neigiamai atsiliepti augimui ir mokymosi galimybėms.
Vaikai, kurių gimdytojai palieka juos parėkti, „anksti išmoksta perjungti savo smegenis į avarinę programą, kuri gyvūnų pasaulyje atitinka menamos mirties refleksą, kuris skatina išlikti esant absoliučiam mirties pavojui”, yra sakęs Karlas Heinzas Brischas, vadovaujantis Miuncheno universiteto vaikų ligoninės Psichosomatikos skyriui. Dėl to nukenčia smegenų vystymasis ir vaikai neišmoksta susidoroti su stresu.
Pagrindiniams dvasiniams poreikiams patenkinti ir stresui sumažinti vaikams reikia patikimo fizinio artumo.
Psichika paveikiama visam gyvenimui
Vaikai, kurie būdavo paliekami paverkti, gali būti traumuojami ilgam. Trūkstamas tėvų grįžtamasis ryšys jiems signalizuoja: „Gali rėkti kiek tik nori, niekas tau nepadės”.
Tokiu atveju dažnas šio tėvų elgesio rezultatas – negebėjimas prisirišti, o vėliau tai gali pasireikšti miego sutrikimais, nerimu, žalingais įpročiais ir net depresijomis.
Toks metodas neturi jokios pedagoginės vertės
Tėvai, kurie ne iš karto reaguoja į vaikų siunčiamus signalus, nedaro paslaugos nei sau, nei vaikui. „Kontroliuojamas leidimas parėkti” neturi jokios pedagoginės vertės, nes maži vaikai visiškai kitaip jaučia laiką nei suaugusieji. Jie visiškai nesupranta, kiek laiko rėkė šaukdamiesi pagalbos – penkias ar dešimt minučių. Dar daugiau, iš to jie nesugeba padaryti jokių išvadų.
Dabar jau yra žinoma, kad kuo labiau tėvai ignoruoja, tuo vaikas ilgiau verkia. Didžiosios Britanijos mokslininkai įrodė, kad kūdikiai, kurių poreikiai visuomet patenkinami, apskritai verkia mažiau, nei mažiau dėmesio sulaukiantys mažyliai.
Daug glamonių lemia sėkmę
Moksliniais tyrimais taip pat įrodyta, kad dėmesingas ir malonus elgesys su savo atžalomis atsiperka. JAV Notre Dame universiteto tyrėjai padarė išvadą, kad žmonės, kurie vaikystėje dažniau buvo paimami ant rankų, tėvai su jais dažniau mylavosi ir jie nebuvo ilgam paliekami vieni, vėliau daug lengviau eina per gyvenimą.
Ši tiriamųjų grupė iš 600 tyrime dalyvavusių asmenų, kai suaugo, buvo sveikesni, mažiau linkę į depresijas, labiau empatiški ir kur kas produktyvesni nei tie, kurie lopšyje nepatyrė pakankamo dėmesio ir šilumos.
Geriausias patarimas, kurį galima duoti tėvams, yra toks: pasikliaukite savo instinktais. Pagaliau, reakcija į savo paties kūdikio verkimą yra visiškai natūralus refleksas. Kadangi tai taip natūralu, klaidinga būti tiesiog negali.
