Neretai tik užsimezgus gyvybei tėveliai ima svarstyti, į ką bus panašus naujagimis. Ar galima iš anksto tai numatyti?
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Konsultuoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro gydytojas genetikas biomedicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros doc. Algirdas Utkus.
Kokia išorė, toks ir vidus?
Dėmesys vaiko išvaizdai yra natūralus, kaip ir tėvų noras, kad jis augtų sveikas bei laimingas. Juk grožis mūsų visuomenėje – vertybė.
„Jau prieš tūkstančius metų žmonės norėjo, kad vaikai augtų sveiki ir gražūs, todėl santuokai partnerius rinkdavosi pagal tam tikrą kriterijų. Iki šių laikų žmonių populiacijoje dominuoja vadinamosios asortatyvios santuokos, t. y. tokios, kai partneris pasirenkamas pagal tam tikrą kriterijų – grožį, turtus, protą ir pan. Manau, kad visiškai neasortatyvių santuokų netgi nebūna.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Mergaitę įvaikinusi mama: man sunku ją mylėti kaip savą
Mamos dilema: su kuo miegoti naktį- vaiku ar vyru
Nors liaudies išmintis byloja, kad svarbiausia žmogaus vidus, o ne išorė, aš šiam teiginiui nesu linkęs pritarti. Jei žmogaus išorė turi daug nukrypimų nuo normos, yra nemaža tikimybė, kad ir jo vidus jų gali turėti. Todėl rinkdamiesi santuokai partnerį pagal išorę, ko gero, elgiamės gana išmintingai”, – nebijo pasirodyti nepopuliarus gydytojas genetikas A.Utkus.
Vis dėlto negalima 100 proc. garantuoti, kad gražiems tėvams gims tik gražūs vaikai. Ir neišvaizdiems tėvams gali gimti gražuolis vaikas. Naujagimio išvaizdą lemia ne vienas, o visi 30 tūkst. genų. Kai susimaišo tiek genų, galima tikėtis pačio netikėčiausio rezultato.
Naujagimis būna panašus į tėtį?
Ir vis dėlto kodėl žiūrėdami į vaiką ieškome savo bruožų? „Tai turbūt nesąmoningas mūsų noras, kad vaikas būtų panašus kaip tik į mane. Liaudyje net sklando prietaras, kad naujagimis būna panašus į tėtį, tik vėliau jo išvaizda pakinta. Ir tai suprantama: tėtis daug geriau pasijaučia, jei jo atžala labai panaši į jį. Tai tarsi patvirtina, kad ji tikrai jo. Moksliškai šis teiginys nėra įrodytas.
Kartu negalima sakyti, kad jis – visiška nesąmonė. Jeigu gimsta vaikas, visiškai nepanašus į tėvus, galima suabejoti biologine tėvyste. Tam tikri giminės bruožai vis tiek matyti, – sako gydytojas genetikas ir kartu įspėja jaunuosius tėvelius per daug neįsijausti: – Tai jokiu būdu nereiškia, kad 100 proc. vaikas bus vieno ar kito tėvo kopija, užtenka, jei turi kad ir nedidelių vieno kurio požymių, tarkim, mamos šypseną, o tėčio antakių formą ar storas lūpas.”
Vaikas, visiškai nepanašus nei į motiną, nei į tėvą, nei į seseris ar brolius, nei į senelius ir kitus savo giminaičius, išties gali sirgti genetine liga. Taip atsitinka sutrikus genų funkcijai. Kaip tik genetinė liga gali pakeisti tiek jo vidaus organų, tiek išorės bruožus.
„Kartu nereikėtų pamiršti: ar panašus į tėvus, ar serga sunkia genetine liga, vaikas vis tiek išlieka vaikas – žmogus, kurį privalu mylėti”, – sako genetikas.
Vis dėlto kai kuriuos bruožus galima nuspėti. Vienas jų yra vaiko ūgis. Būsimo vaiko ūgį galime apskaičiuoti labai paprastai: reikia sudėti abiejų tėvų ūgį ir padalyti iš dviejų. Tačiau išlieka tam tikros svyravimų ribos.
Tarkime, tėtis yra 180 cm, o mama – 160 cm, tai vaikas pagal šį skaičiavimą turėtų būti 170 cm. Tačiau jis gali būti aukštesnis arba žemesnis. Sūnus gali siekti ir 185 cm.
Yra vadinamosios ūgio kreivės, leistini svyravimai nuo 3 iki 97 procentilės. Pavyzdžiui, 16 m. berniuko ūgis esant 50 procentilei yra 176 cm, o ribos nuo 3 iki 97 procentilės bus nuo 160 iki 189 cm.
Dabar pastebima, kad vaikai linkę praaugti tėvus. Tai lemia geresnė žmonių mityba, geresnės gyvenimo sąlygos, ar vaikas neserga lėtinėmis ligomis. „Tačiau būna ir taip, kad tėvai normalaus ūgio, bet jų duktė yra, tarkime, 130 cm. Tai jau gali būti genetinės ligos, vadinamos achondroplazija, požymis.
Kai kurios genetinės ligos dažnesnės vaikams, kurių tėvai vyresnio amžiaus. Galbūt kai ką nustebinsiu pasakydamas, kad kai kurių (taip pat ir šios) genetinių ligų tikimybė yra didesnė tuomet, kai vyresnio amžiaus yra ne mama, o tėtis. Kad 35 m. nėščioji priskiriama rizikos grupei, niekam ne paslaptis. O štai vyro amžius, kada jis, kaip būsimas tėtis, priskiriamas rizikos grupei, nėra tiksliai įvardijamas. Esu linkęs manyti, kad vyrą nuo 42 m. ir vyresnį, kaip būsimą tėtį, jau reikėtų priskirti rizikos grupei”, – sako genetikas.
„Nepaneigsiu: mūsų svoriui genai turi įtakos. Bet jį dažnai labiau lemia aplinka. Štai ateina moteris ir sako: „Daktare, nieko nevalgau, bet svoris nekrinta.” Yra toks juodas humoras: „Ar matėte koncentracijos stovykloje nors vieną nutukusį? Nors genai žmonių skirtingi.”
Netaisyklinga šeimos mityba formuoja netaisyklingus vaiko mitybos įpročius, todėl jis auga turėdamas antsvorį. Visiškai kita kalba apie figūros tipą, kaulų ilgį ir struktūrą. Ji iš tiesų yra paveldima. Štai tėvas ir sūnus. Abiejų kojos gali būti ilgos arba trumpos. Jie ir eiti, ir stovėti gali vienodai.
Kartais sakoma: „Pažiūrėk į mažulio rankas, jos kaip tėčio ar mamos.” Rankų plaštakos, kojų pėdos, net nagų forma genetiškai paveldima.
Akių spalva
Ko gero, mėlynakių tėvų vaikai bus mėlynakiai. Tačiau visais kitais atvejais nėra taip paprasta numatyti, kokią akių spalvą paveldės vaikas. Genai gali būti stiprūs, arba dominuojantieji, ir silpni, arba recesyviniai. Paprastai šiuos visada nustelbia dominuojantieji.
Dažniausiai akių spalva ruda ir mėlyna. Tamsesnė spalva, be abejo, visada dominuoja prieš šviesią spalvą. Tradiciškai galime sakyti, kad genai, kurie lemia rudą akių spalvą, visada dominuos prieš šviesią spalvą, t. y. mėlynakius, žaliaakius ar pilkaakius. Bet tai nėra toks paprastas paveldėjimas, mat, pvz., musės akių spalvą nulemia apie 60 genų. Žmogaus akių spalvai įtakos turi ne mažiau genų.
Taigi jei yra mėlynakio ir rudakio santuoka, kokios spalvos akys bus jų atžalos? Iš pirmo žvilgsnio rudos akys lyg ir turėtų dominuoti, tačiau gali būti ir taip, kad ta moteris, kuri turi rudas akis, nėra gryna rudakė. T. y. ji turi dominuojantį geną, lemiantį rudą jos akių spalvą, kuris nustelbia recesyvinį geną, lemiantį mėlynų akių spalvą. Tokiu atveju ši moteris turi tarsi paslėptą geną, kuris lemia mėlynas akis.
Ir jei santuokos tipas, tarkim, toks: vyras – mėlynakis, t. y. turi recesyvinį geną, lemiantį mėlyną akių spalvą, o moteris – rudakė, bet ji turi tą paslėptą recesyvinį mėlynų akių geną, tai jų vaikai gali būti mėlynakiai. Tik tokiu atveju, jei vyras ir moteris yra tikri rudakiai, nė vienas jų neturi to paslėpto recesyvinio geno, kuris lemia mėlyną akių spalvą, visi vaikai gimtų rudakiai.”
Kraujo grupė
„Ypač dažnai nesusipratimų dėl tėvystės kyla, jei vaikas gimsta turėdamas rezus minus kraujo grupę. Mat kraujo grupė taip pat genetiškai paveldima. Tarkime, tėtis turi rezus plius kraujo grupę, o gimsta vaikas, turintis rezus minus kraujo grupę. Tuomet tėčiui tampa neramu, kodėl taip yra. Tačiau tai paprasčiausias genetikos neišmanymas, – sako gydytojas genetikas A.Utkus. – Šiuo atveju abu tėvai turi tą geną, kuris lemia rezus minus kraujo grupę.Kaip tik taip nutiko man”, – neslepia.
Plaukų spalva
Kaip ir akių, taip ir plaukų spalva yra tas genetinis požymis, kuris yra nulemtas ne vieno geno. Iš dominuojančių genetinių požymių yra garbanoti plaukai. Taigi jie dominuoja prieš lygius plaukus.
Žinoma, tamsūs plaukai visada dominuos prieš šviesius. Tačiau ir čia galimos įvairios genų kombinacijos. Auksaplaukių spalva nulemta recesyvių genų, t. y. žmogus, turintis du recesyvius genus, lemiančius rausvą plaukų spalvą, bus auksaplaukis. Abiejų auksaplaukių tėvų visi vaikai turėtų būti auksaplaukiai. Jei tik vienas tėvų yra auksaplaukis, tai vaikų plaukų spalva priklausys nuo kito tėvo (ar motinos) genų. Ir neauksaplaukiams tėvams gali gimti auksaplaukis vaikas, jei abu tėvai turi geną, lemiantį rausvą plaukų spalvą. Vis dėlto natūralūs blondinai laikui bėgant tikrai išnyks.
Giminės vyrus galima atpažinti iš plikumo viršugalvyje arba šonuose virš kaktos. Plikumas taip pat yra genetiškai perduodamas. „Dažniausiai pastebima, kad jei tėvas plikas, tai ir sūnus plikas. Nors nėra 100 proc. tikimybė, tačiau moterys, kurios nenori, kad sūnui kada nors šviestų plikė, galbūt ir turėtų pasisaugoti nuplikusio partnerio”, – juokiasi pašnekovas.
Nosis
Ar reikia saugotis vyro, kurio didelė ilga nosis? „Nosies kaulų struktūrą taip pat lemia genai. Didelė ilga nosis – dominuojantis požymis. Tačiau gali būti įvairiai. Abiejų tėvų nosis ilga, tačiau gimsta vaikas, turintis įprasto ilgio nosį. Vadinasi, tėvai vis dėlto nebuvo tikri ilganosiai. Jie abu turėjo dominuojančius ilgos nosies genus, bet kartu turėjo ir tuos paslėptus, recesyvinius, lemiančius trumpą nosį. Tik jei abu tėvai turi tik dominuojančius ilgos nosies genus, vaikas jau būna ilganosis”, – nelinkęs gąsdinti tėvelių genetikas.
Paveldimi gali būti ir kiti veido bruožai. Tarkim, ausų forma. Dominuojantis genetinis požymis yra ir smailėjantis smakras, ir duobutės skruostuose, net ilgos blakstienos… Nepatingėkime pavartyti šeimos albumų, gali būti labai linksma ir įdomu.
Intelekto koeficientas
Dažnai galima girdėti, kaip įpykusi mama meta savo vaikui: „Užsispyręs kaip tėvas.” Ar charakterio ypatybės taip pat gali būti paveldimos?
„Mokslo įrodyta, kad genai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir vidinėms mūsų savybėms. Charakterį genai nulemia bene 50 proc.”, – sako pašnekovas. Įdomu tai, kad paveldėjimas turi įtakos net mūsų intelekto koeficientui. Net 60 proc. intelekto savybių mes paveldime iš savo tėvų. Tai nemažai. Tačiau 40 proc. vis dėlto lemia aplinka, t. y. mūsų lavinimas.
„Tokiu būdu kiekvienas žmogus, neturintis protinės negalios, gali būti lavinamas ir pasiekti gerus rezultatus. Vis dėlto vargu ar jis bus genijus”, – abejoja genetikas. Kartu negalima nuvertinti, kad paprasto žmogaus, kuris nebaigęs mokslų, sūnui genijus tai tikrai negims. Galbūt tas paprastas žmogus turėjo įgimtą intelektą, tačiau nebuvo sąlygų jį vystyti.