Kai tik kūdikis pradeda judėti, atsiranda ir pirmųjų savarankiškumo požymių, kurie tėvams ne visada teikia džiaugsmo. Jų mažasis angelėlis staiga ima priešintis viskam, kam tik įmanoma. Tėvai kažkodėl tai vadina ožiais, o juk tai paprasčiausi raidos etapai.
Konsultuoja psichologė Jūratė Baltuškienė.
Nežinau, iš kur kilęs pavadinimas „ožiai“ ar „ožligė“. Kai tėvai susiduria su užsispyrusiu vaiku, jie kažkodėl linkę tai vadinti gyvuliuko, kuris neva toks pat užsispyręs, vardu. Dažniausiai taip vadinami 2-3 m. vaikai. Atėjus raidos etapui, kai pradeda augti mažojo žmogaus savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikis, vaikai iš tiesų pradeda priešintis tėvų reikalavimams, jų paliepimams. Tikrai būna taip, kad užsispiria – neperkalbėsi, nenorės – nesirengs, nevalgys, nesivalys dantukų ir t. t. Aš nelinkusi to vadinti „ožlige“, tai savarankiškumo, tėvų dėmesio siekimo etapas, turint aiškų tikslą.
Jeigu tėvai tai vadina ožiavimusi, jiems gali būti labai sunku tokį elgesį keisti. Gal ūkininkai labiau galėtų patarti, kaip elgtis su ožiais…
Kartu esu pastebėjusi ir tai, kad tėvai dažnai yra linkę nurašyti mažylių elgesį vadinamiesiems ožiams. „Ai, jam „ožiai“, nekreipkime dėmesio…“, – moja ranka. Kai vaikas siekia kokio nors tikslo, nori išbandyti savarankiškus sprendimus, turėti nuomonę dėl ėjimo į lauką ar dantukų valymo, nebūtinai reikia nusileisti ir leisti elgtis taip, kaip jis panori. Svarbu, kad tėvai rastų ir mokytų vaikus savarankiškumo poreikį patenkinti priimtinais būdais ir neįsivelti į kovą, kieno viršus, kieno tiesa. Pavyzdžiui, jei kviečiamas vaikas nenori valgyti, nes nusprendė taip pats, galime pasiūlyti savarankiškai pasirinkti, tarkime, sakykite taip: „Metas valgyti, tu ateisi ar atbėgsi prie stalo?“
Kūdikis ir „ožiai“
Kūdikiai lygiai taip pat kaip ir vyresni vaikai jaučia pyktį. Jeigu nori būti ant rankų, o yra paguldomi į lovytę, jie pyksta. Nors pavalgęs, sausas ir nieko neskauda, kūdikis vis tiek gali pykti ir to pykčio valdyti dar niekaip nesugeba, kaip ir nerimo, liūdesio ir kitų jausmų, kurie kyla impulsyviai, spontaniškai, mes juk visą gyvenimą mokomės, kaip juos parodyti saugiai. Labai dažnai pamirštama, kad, be fiziologinių poreikių, dar yra ir jausmų pasaulis. Kūdikis gali būti išsigandęs ar pasiilgęs artumos, apimtas pykčio, o vienintelis būdas parodyti savo jausmus yra verksmas. Vėliau jausmai reiškiami per veiksmą – kažką daro arba nedaro, dar vėliau atsiranda ir žodžių. Jeigu tėvai nepadeda rasti vaikui būdų, kaip tinkamai reikšti savo jausmus, atsiranda tų vadinamųjų ožių – vaikas gali pulti ant grindų, trenkti suaugusiajam ir pan.
Gimus mažam žmogučiui, auga ne tik jo kūnelis, bet ir jausmų pasaulis. Emocijos banguoja – vienu amžiaus etapu jos būna stipriai išreikštos, kitu – jau ramesnės, paauglystėje vėl viskas kunkuliuoja. Kai laukiamės, mes tiksliai žinome, kaip vystosi vaisius, jei kalbame apie kūną, tačiau nėra nurodytos dienos, nuo kurios gimsta jo jausmai.
Savarankiškumo pradžia
Didžiausias vaikų savarankiškumo poreikis atsiranda maždaug nuo 1,5 -2 m., tuo metu jie po truputį pradeda atsiskirti nuo tėvų, ypač mamos. Šis amžiaus tarpsnis tęsis, kol baigsis paauglystė. Kai mažylis pradeda šliaužti, ropoti, eiti, pamato, kad pasaulis dar platesnis, šitame amžiuje jie yra pasiruošę tyrinėti, apgaubti mamos ar tėčio meilės užsinori daryti savaip. Ir, žiū, staiga supranta, kad tas suaugęs žmogus jam daug ko neleidžia – ir to dėti į burną negalima, ir pirštų kišti kažkur negalima… Tada vaikai supranta, kad nėra viskas taip, kad jie nori, tačiau vis tiek viską siekia daryti savaip. Jeigu tu esi savarankiškas, tu turi turėti savo nuomonę – jei mama sakys: „Einame valgyti“, tai nuomonė bus priešinga – neiname, gal po minutės jau ateis ir sakys: „Dabar valgysiu“, bet kaip tik tai ir yra savarankiškai priimtas sprendimas.
Iki 3 -4 m. vaikas visais įmanomais būdais bando siekti būti savarankiškas. Jeigu mes daug ko neleidžiame, jį kritikuojame, spaudžiame arba viską už jį darome, kitaip tariant, neleidžiame tam savarankiškumui atsiskleisti, vaikus užslopiname. Tėvai, kurių tikslas – užauginti drąsius, laisvus, turinčius savo nuomonę, savarankiškus vaikus (to turėtų norėti visi), privalo atrasti aukso viduriuką tarp „viską leisti“ ir „viską drausti“.
Prarastos galios
Kūdikis mano, kad viskas sukasi tik aplink jį, kad tai jis – visatos centras, karalius ir tai trunka maždaug iki 1,5- 2 m. Pagalvokite, kaip kitaip jam gali atrodyti? Tik pravirksta, o mama jau priėjo, tėtis nešioja, močiutė aplink su žaislais šoka. Kai pradeda judėti savarankiškai, po truputį ima suprasti, kad gal vis dėlto ne jis yra visagalis, o tėvai – tie, kurie jį reguliuoja, draudžia, stabdo, jie viską žino. Tuo metu tarsi praranda savo visagališkumą ir pripažįsta, kad tėvai yra galingesni. Tai gerai, tuomet mažyliai suvokia, kad ne jie už viską atsakingi, nes jiems tai dar per sunki užduotis.
Vėliau ir tėvai „praranda“ savo galias, kai vaikai susiduria su kitais žmonėmis – auklėtojomis, treneriais, mokytojais, šitie žmonės, pasirodo, kai kuriuos klausimus išmano net geriau negu tėvai. Ir tuomet vaikai pradeda suvokti, kad visi žmonės savaip galingi. Kai kurie labai skausmingai reaguoja į žinią, kad tėvai nėra visagaliai, pasirodo, mama negali sustabdyti lietaus ir negalima išeiti pasivaikščioti arba kažkodėl negali imti ir padaryti taip, kad naktį dirbtų žaislų parduotuvė, arba „Padaryk, kad šiandien būtų penktadienis, nes tą dieną būna saldumynai ir filmukas…“
Tai suvokus dažnai ir prasideda bėdos, kurios nurašomos „ožiams“, o jeigu tik pamėgintume pagalvoti, kiek tam tikru raidos etapu verda jausmų, emocijų, galbūt kitaip į tą „besiožiuojantį“ vaiką žiūrėtume.“
Kuris kurį?
Kartais, iš šono žiūrint, tikrai atrodo, kad vyksta savitas tėvų ir vaikų karas, kuriame iš tikrųjų nėra laimėtojų. Nei mama ar tėtis, „įveikęs“ užsispyrusį trimetį ir pasiekęs ko norėjo, nesijaus gerai, nei „nugalėtas“ trimetis bus laimingas. Kilti į kovą tikrai nereikėtų, reikia suprasti, kad tam tikrais amžiaus etapais vaikams būtina „atstovėti“ save, jiems tai labai svarbu. Tėvams nereikėtų į tokius etapus reaguoti labai asmeniškai – bando vaiką įtikinti, priversti, prispausti, kad tik būtų taip, kaip jie nori. Ramesnis nusileis, paklus, bet nežinia kaip dėl to jausis, kitas užsispirs ir kils ilga ir skausminga kova „kuris kurį“.
Priėmę vaiko elgesį kaip asmeninį įžeidimą tėvai net įsiskaudina: „Nedėkingasis! Aš dėl tavęs stengiuosi, gaminu, vedu į lauką, nes rūpinuosi tavo sveikata, o tu taip bjauriai elgiesi.“ Vaikas nedaro to piktybiškai, kad įskaudintų mamą ar tėtį, tiesiog toks jo raidos etapas. Priežasčių, kodėl užsispiria, priešinasi, gali būti begalė – pavargęs, alkanas, gal sergantis, neįdomu, nori veikti ką nors kita. Jeigu pabandytume ieškoti priežasties, dėl ko tas vaikas elgiasi taip, o ne kitaip, paprasčiau bus rasti ir sprendimo būdų.
Tas baisusis etapas, kai vaikas parpuola ant grindų, spardosi ir rėkia, taip pat priklauso nuo tėvų elgesio, kaip jie reaguoja. Galbūt vaikas kitą kartą parpuolė netyčia, o tėvai sureagavo kažkaip, kaip jam patiko, kas davė naudos, toks elgesys ir užsifiksuoja. Šis veiksmas yra pasąmoninis, vaikas tikrai negalvoja ir nesusiplanuoja: „Štai dabar parpulsiu ir man nupirks lėlę.“ Tiesiog užlieja emocijos, jis parpuola ant grindų ir rėkia, nežinodamas, kuo tai pasibaigs. Kartais vaikai, ypač darželinukai, taip elgiasi dėl to, kad per daug dirgiklių – šviesų, garsų, žmonių, neatlaiko mažojo psichika ir saugiausias būdas apsisaugoti – parpulti, tuomet jokios kalbos, susitarimai nepadės, vienintelis būdas, kad nusiramintų, vaiką išnešti iš tos vietos.
Užduotis: būti gudresniems
Nėra vieno „recepto“, kaip reaguoti, reikia tartis. Tarkime, būtina išeiti į lauką pasivaikščioti, bet jeigu mama pasakys: „Mes einame į lauką“, mažylis būtinai atsakys: „Ne“, nes mato, kad mama linkusi eiti, o jam reikia parodyti savo savarankiškumą. O jeigu mama paklaus: „Kurią kepurę – raudoną ar mėlyną tu užsidėsi, kai mes eisime į lauką?“, vaiko savarankiškumas nenukentės, o mama be kovos pasieks savo tikslą – išeiti pasivaikščioti. Tai tik paprasti pavyzdžiai, kaip galima nesivelti į karą su vaiku, o tiesiog nustoti ginčytis ir būti gudresniems, o suaugę žmonės tokie ir turėtų būti.
Reikia mokėti atrasti būdų, kas vaikui padeda, kad pavyktų susitarti – duoti rinktis iš dviejų dalykų, pasiūlyti pagalbą, gal atidėti vėlesniam laikui, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Tuomet abi pusės bus patenkintos ir laimingos. Tėvams turėtų būti itin svarbu, kad pavyko su vaiku susitarti, o ne jėga jį kažką versti daryti. Kartu suaugęs žmogus turi įvertinti, ar mažylis yra pajėgus padaryti tai, ko jo prašome. Galbūt susitarti, kad pažaidęs ateis valgyti, yra įmanoma, tačiau išgavus pažadą, kad gerai elgsis parduotuvėje ir kantriai matuosis drabužius arba valandą svečiuose aktyvuolis tyliai sėdės, kol mama su draugėmis gers savo arbatėlę, to tikrai neverta tikėtis.
