Imti ant rankų, nuolat nešioti bijoma, nes augs „rankinukas“. Ar tinkamas toks požiūris?
Konsultuoja kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė
Iki gimimo visi vaikelio poreikiai yra patenkinami, ne tik fiziniai, bet ir emociniai. Atkeliavęs į šį pasaulį mažas žmogutis tikisi, kad ir toliau taip bus, tačiau atsiskyręs nuo mamos jis dažnai yra įkeliamas į vežimėlį ar lovytę. Ir tikimasi, kad jei sotus, pamiegojęs ir sausas, bus viskuo patenkintas. Imti ant rankų, nuolat nešioti bijoma, nes augs „rankinukas“. Ar tinkamas toks požiūris?
Kūdikiui vienareikšmiškai geriausiai būti ant rankų, kad galėtų stebėti pasaulį, mokytis. Man gaila tų, kurie paliekami vežimėliuose, kėdutėse, ant lavinimo kilimėlių, jie praranda didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. Apie ketvirtą gyvenimo mėnesį, kai „leliukas“ pradeda labai domėtis pasauliu, jį tiesiog būtina nešioti. Labai pykstu ant tų, kurie sako, girdi, negalima nešioti, nes taip vaikelis pripras, išleps. Nieko panašaus nenutinka, ateina metas, kai kūdikis pradeda judėti – ropoti, stotis, vaikščioti, jis pats nebenorės ant rankų. Ir tikrai nebus taip, kad iki pat mokyklos turėsite „rankinuką“. Vaikelis, būdamas ant rankų, yra labiau stimuliuojamas, daugiau mokosi ir jaučiasi saugus. Nepamirškite, kad „leliukui“ pasaulis dar nepažįstamas, viskas labai nauja, svetima.“
Pirmieji įspūdžiai – patys ryškiausi
„Įsivaizduokite, devynis mėnesius „leliukas“ gyveno po mamos širdimi, paskui, kai gimė, yra paguldomas į vežimėlį ar lovytę. Tėvai stengiasi kaip išmanydami jo neimti ant rankų, šis verkia, nes jaučiasi nesaugus, jam trūksta artimo kontakto, jis pernelyg greitai atskiriamas nuo mamos. Nešioti, glausti, myluoti pirmaisiais mėnesiais yra gyvybiškai svarbu. Tie kūdikiai, kurie buvo išmyluoti, išnešioti, išbučiuoti, vėliau, 8–10 mėn., lengviau atsiskiria nuo mamos, nes labiau pasitiki pasauliu, negu tie, kurie, nepabijokime to žodžio, pirmaisiais mėnesiais buvo ignoruojami neva dėl to, kad gali išlepti. Nekreipiame dėmesio, neimame ant rankų, paverks ir nustos. O kūdikis pirmaisiais mėnesiais verkia todėl, kad nežino, kaip nusiraminti, jam reikia parodyti, kad pasaulis yra saugus, kad šalia – mylintys žmonės, kurie ateis į pagalbą, kai prireiks. Naujagimiui pirmieji įspūdžiai yra patys ryškiausi, jie užsifiksuoja visam gyvenimui, nors mes to net neprisimename.
Mes visi turime prenatalinę patirtį, yra net toks psichologinis pratimas – atnarplioti virkštelę. Iš tiesų tie, kurie gimė su apsisukusia virkštele, manoma, jaučia didesnę įtampą, bet juk niekas to neatsimena, sužinoti apie tai galima tik iš mamos. Lygiai taip pat ir pirmieji potyriai nuo pat gimimo, glaudimas ar atskyrimas nuo mamos, galima spėti, įsirėžia į atmintį visam gyvenimui. Dėl to mes galime turėti ar neturėti tam tikrų bėdų ateityje.
Iš tiesų nereikia pamiršti, kad ką įdėsi į tą mažą žmogeliuką pirmaisiais mėnesiais, tą jis ir turės per gyvenimą, naujagimiui tikrai neužtenka, kad būtų pavalgęs ir sausas bei pamiegojęs. Jis, kaip ir kiekvienas žmogus, turi ne tik fiziologinių, bet ir emocinių poreikių. Nors atrodo, kad dar nelabai domisi pasauliu, mažai reaguoja, jį būtina nuolat imti ant rankų, myluoti, čiūčiuoti…
Kūdikėliui, kuris nuolat guli lovytėje ar vežimėlyje, pasaulis gali atrodyti labai neįdomus ir vienišas. Kai konsultuoju mamas dėl kūdikio miego, dažnai girdžiu, kad jų vaikelis miega tik vežiojamas lauke. O kai paklausiu, ar tas „leliukas“ dar išeina pasidairyti po pasaulį tada, kai nemiega, man atsako: „O kam? Jis jau buvo lauke, jau pakvėpavo grynu oru.“ Taip mamos tiesiog „apvagia“ savo vaikelius, atima iš jų naujus potyrius, vaizdus ir jausmus. Galiu pasakyti netgi taip: kai vaikas pradeda domėtis aplinkiniu pasauliu, laikyti jį pusę dienos manieže ar lovytėje yra nuodėmė. Reikia jį nuolat imti ant rankų, fizinis kontaktas, prisilietimai yra būtini, lygiai taip pat, kaip ir pašnekesiai su juo. Liūdna, kai tėvai įsivaizduoja, kad jų „leliukas“ visiškai nieko nesupranta.“
Tikrai būti su „leliuku“
„Kūdikis, kuriam trūksta kontakto, gali dažniau prabusti naktį. Atrodo, šitie vaikai turi ir gerus miego įpročius, ir gerai valgo, tačiau naktį keliasi ir prašosi pas mamą į lovą, prie krūties arba nori būti nešiojami ant rankų. Tokiems kūdikiams greičiausiai trūko saugiai pasibūti su mama dieną. Klaidinga manyti, kad jei esi su kūdikiu kiaurą parą, tai jis turi būti tuo patenkintas. Kai gaminate valgyti, vežiojate miegantį vežimėlyje, kai plepate su draugėmis telefonu ar žiūrite į kompiuterio ekraną, su savo vaikeliu tiesiog nebūnate, nežiūrite jam į akis, nelaikote ant rankų ir pan. Būti su kūdikiu – tai nešioti, myluoti, masažuoti, dainuoti, žaisti, žiūrėti į akis, o ne vien būti vienoje patalpoje, kai jūs užsiėmusi savais reikalais, o kūdikis kur nors guli. Juk kartais ir mes, suaugusieji, būname viename kambaryje, o visiškai nebendraujame… Kažin ar tai gerai santykiams – kai tarsi kartu, bet tarsi ir atskirai.“
Patylėk!
„Mėginti išmokyti kūdikį neverkti nereaguojant į jo verksmą – tai tarsi paskelbti jam karą. Aš labai dažnai matau, kaip kūdikiai tiesiog „užkišami“ – krūtimi, čiulptuku, sausainuku ir pan. Dažnai klausiu tėvų, kodėl jie tik vaikeliui sukniurkus iš karto kiša jam į burną čiulptuką. Neatrodo, kad „leliukui“ blogai, jis dar net neverkia, užtektų galbūt tik pakalbinti, paglostyti, gal truputį palaikyti ant rankų, t. y. parodyti jam, kad mes, tėvai, esame čia ir matome bei girdime jį.
Kišdami krūtį ar čiulptuką, mes tarsi sakome kūdikiui: „Tu dabar pamiršk savo poreikius, patylėk.“ Vis pamirštame, kad naujagimiui, kūdikiui verksmas yra vienintelė jo kalba – jam linksma ar liūdna, šilta ar šalta, gera ar bloga, jis tegali „pasakyti“ verksmu. Netgi kai mamos yra įsitikinusios, kad žindo kūdikius pagal poreikį, reta supranta, kas yra „pagal poreikį“ iš tiesų, tikrai ne tai, kai tik išleidęs bet kokį garsą vaikelis gauna krūtį. Taip formuojami ydingi įpročiai, vaikelio galvoje atsiranda tokia schema: „Tik susinervinu, gaunu dozę maisto.“ Geriau jau toji dozė būtų paimti ant rankų, priglausti ar paglostyti, kartais pakanka tik pasirodyti, kad vaikelis nusiramintų.
Nereaguoti į mažylio verksmą labai blogai, tai tas pats, kas mums neleistų išsakyti savo nuomonės, parodyti jausmų. Tokių žmonių, kurie lyg ir norėtų bei galėtų pasakyti, bet negali, pasitaiko. Įdomu būtų atlikti tyrimą, kaip tokie žmonės buvo auginti, gal juos tėvai „užkišdavo“ kuo nors kiekviena proga?“
Daug nešiotas – tai savarankiškesnis
„Vaikelis, kuris kūdikystėje patyrė daug fizinio kontakto – buvo daug nešiotas ant rankų, glostytas, myluotas, auga savarankiškesnis, nei tas, kuris buvo paliktas vienas su savo pasauliu. Saugiai prieraišūs vaikai – tai tokie, kurie daug buvo su mama, kurių nevengė imti ant rankų, kurie drauge su tėvais visur eidavo. Tokie vaikai drąsiai pasilieka svetimoje aplinkoje, nes pasitiki mama, žino, kad ji grįš, kad niekur nedings, toks suvokimas ateina per jų gyvenimišką patirtį, kokybiškai būnant su mama ir tėčiu. Tas vaikelis, kurio tėvai šalti, kaip išmanydami jo „nelepino“ – neėmė ant rankų, nekreipė dėmesio į verksmą, niekur nesivedė, nesijaučia saugus, paprastai daug sunkiau apsipranta naujoje aplinkoje, nes nepasitiki žmonėmis, jam atrodo, kad neturi į ką atsiremti.“
Nešioti, nešioti ir dar kartą nešioti
„Pirmieji mėnesiai su kūdikiu yra patys svarbiausi ryšiui užmegzti, o kaip kitaip jį galima užmegzti, jei ne per fizinį kontaktą – nešiojant, glaudžiant, glostant, žodžiai tuo metu dar nėra tokie svarbūs, aišku, ir jų reikia, sakyti „Aš tave myliu, tu man brangiausias pasaulyje“ yra būtina, bet naujagimis labiau užfiksuos prisilietimą nei žodžius. Paimtas ant rankų jis gauna aiškios informacijos: „Esu saugus.“
Labai gerai nešioti kūdikį nešynėje, kai vaikas jaučia mamą nuo pat pirmųjų mėnesių, o jūsų rankos yra laisvos. Kai jis prie jūsų pilvo, prie širdies, jam saugu ir gera, net pilvo diegliai kamuoja mažiau. Kartais mamos gėdina savo mažylius: „Tu jau didelis, nenešiu tavęs, man skauda nugarą.“ Na, argi tie vaikai, kurie prašosi ant rankų, tokie jau dideli? Aš savo sūnų nešiojau iki šešerių metų ir nieko bloga nenutiko. Iki dešimties mėnesių mano mažylis praktiškai nenulipo nuo rankų. Tačiau kai pradėjo ropoti, aš jo nepagaudavau, ant rankų prašydavosi tik kokiu nors ypatingu atveju, tarkim, kai užsigaudavo. Jis nuo manęs natūraliai atsiskyrė, tai įprasta vaiko raida.
Dabar sukurta daugybė prietaisų, imituojančių mamos rankas, tačiau tai bus tik pakaitalas, vaikelis nepajus šilumos, kvapo, mamiškos energetikos, juk suaugusieji gyvenimo draugo irgi ieško tikro ir gyvo, negyvename mes su lėlėmis, kad ir kaip tobulai jos būtų pagamintos…“
