Mikčiojimas – sklandaus kalbėjimo sutrikimas, pasireiškiantis artikuliacinio aparato įtempimu, nevalingais garsais, skiemenų pakartojimais ar tęsimu. Dažniausiai mikčiojimui būdingi garsų, skiemenų pakartojimai, tylos pauzės, garsų tęsimas bei sustiprėjusi artikuliacijos aparato įtampa.
Mikčiojimo požymiai
Nors kiekvieno mikčiojančio vaiko užsikirtimų pobūdis ir dažnumas yra nevienodas, išskiriami šie dažniausi mikčiojimo požymiai:
- vienskiemenių žodžių pakartojimas (pvz., kai, kai, kai aš atėjau);
- skiemenų ir garsų pakartojimai (pvz., pa-pa-pa-paduok);
- garsų tęsimas (pvz., sssssudėk daiktus);
- tylūs užsikirtimai (blokai), kai mėginama ištarti žodį, tačiau neištariamas joks garsas;
- veido raumenų (aplink akis, nosį, lūpas) ar kaklo įtampa;
- lydimieji judesiai, kuomet vaikas bando tarti žodį (trepsėjimas, barbenimas pirštais, kūno judinimas);
- netaisyklingas kvėpavimas, kai vaikas kalbėdamas sulaiko kvėpavimą ar prieš pradėdamas kalbėti įkvepia daug oro.
Mikčiojimo atsiradimui įtaką darantys veiksniai
Vaiko savybės:
- genetinė predispozicija;
- temperamento ypatumai;
- aukšti paties vaiko sau keliami reikalavimai;
- raidos sutrikimai;
- intensyvi kalbos, motorikos, kognityvinių ir socialinių gebėjimų raida.
Bendravimo ypatumai:
- greitas aplinkinių kalbėjimo tempas;
- dažnas vaiko pertraukinėjimas, kalbėjimas vienu metu;
- sudėtingi klausimai;
- neigiamos reakcijos į kalbėjimo nesklandumus.
Aplinkos sąlygos:
- greitas gyvenimo tempas;
- šeimos sudėties pasikeitimas;
- nenuoseklus dienos režimas;
- nenuoseklus auklėjimas;
- ilgalaikis stresas, aplinkoje vyraujantys konfliktai.
Mikčiojimo pasireiškimas: dažniausiai mikčiojimas prasideda 2,5-5 metų amžiaus vaikams. Genetikai teigia, kad polinkis mikčioti yra labiau būdingas berniukams.
Kur kreiptis pagalbos? Mikčiojimo atveju svarbu nustatyti priežastį – kodėl vaikas pradėjo mikčioti. Atsižvelgiant į tai, sudaromas įveikos planas. Mikčiojimui įveikti turi kartu dirbti specialistų komanda: logopedas, psichologas ir neurologas.
Rekomendacijos tėvams:
- po to, kai vaikas pasakė, ką norėjo, atsakykite lėtai ir neskubėdami, vartodami žodžius, kurie nuskambėjo ir jo kalboje. Pvz., jeigu jis sako „aš m-m-matau k-k-kiškį”, jūs atsakote lengvai atsipalaidavę: „O, tu matai kiškį! Jis gražus.”
- prieš atsakydami savo vaikui, palaukite akimirką kitą. Tai nuramina, sulėtina minčių eigą ir turi padėti vaikui kalbėti.
- kiekvieną dieną skirkite laiko pokalbiams su vaiku. Stenkitės bendrauti lengvai, neskubėdami, atsipalaidavę.
- suraskite būdų parodyti vaikui, kad jį mylite, vertinate ir kad jums malonu praleisti kartu su juo laiką.
- kantriai klausykite, ką jūsų vaikas sako, o ne kaip jis sako. Reaguokite į jo išsakytas mintis, o ne į mikčiojimą.
- nepertraukite kalbančio vaiko, leiskite jam pabaigti savo mintis.
- nepateikite daug klausimų iš karto, duokite vaikui pakankamai laiko atsakyti į kiekvieną klausimą.
- tuo metu, kai vaikas kalba, palaikykite akių kontaktą.
- venkite užbaigti arba išsakyti vaiko mintis ar idėjas, leiskite kalbėti jam pačiam.
Klinikinė logopedė Aiva Janonienė
