Augindami vaiką vis stengiamės skatinti jį dalytis su kitais vaikais žaisliukais, skanėstais. Jeigu to nedaro, manome, kad privalome mokyti, antraip mažylis išaugs savimyla. Pasirodo, kad vaikams iki septynerių metų egoizmas yra būdingas, o tam tikrą jo dozę sveika turėti ir visą gyvenimą.
Konsultuoja vaikų ir tėvų santykių psichologė Ramunė Murauskienė.
Labai dažnai tenka girdėti, kad nemokyti dalytis savo turtu mažyliai išaugs egoistai. Vis dėlto yra ne visai taip. Išties vaikui turi įtakos šeima, aplinka, kurioje jis auga, tačiau kiekvienas jau gimsta turėdamas tam tikrų savybių, kurios formuoja jo asmenybę. Paprasčiau tariant, vieni vaikučiai iš prigimties yra didesni egoistai, o kiti mažesni, tačiau egoizmas būdingas beveik visiems, ypač pirmaisiais gyvenimo metais. Tad visiškai normalu, kad mažylis jaučiasi „pasaulio bamba”. Beje, naujagimiui, kūdikiui egoizmas yra gyvybiškai svarbus, nes be šio jausmo jis neišgyventų – pats nepavalgytų, nepasikeistų sauskelnių, nepasisuptų ir t. t. Todėl toks mažytis vaikutis nuolatos galvoja apie save ir savo poreikius bei reikalauja, kad mama nuolatos būtų „čia” ir „dabar”.
„Neseniai domėjausi, kodėl žįsdami kūdikiai kartais ima ir įkanda spenelį. Pasirodo, taip elgiasi taip pat iš egoistinių paskatų, – sako Ramunė Murauskienė. – Nors daugelis mano, kad kūdikiai pradeda kandžiotis prasikalus pirmiesiems dantukams, iš tiesų jie įkanda mamai, kai ši maitindama mintimis nukrypsta kur nors kitur, kai yra pervargusi ir nori kuo greičiau pažindyti bei eiti pailsėti. Kūdikis nori, kad mama ne tik jį žindytų, bet ir kalbintų, žavėtųsi juo, glostytų, tad pajutęs, kad mintimis atitolsta, sukanda dantukais spenelį ir taip tarsi ją susigrąžina. Matyt, ne veltui mamos pienas yra vadinamas skystąja meile, nes jį gerdamas kūdikis gauna ne tik maisto, bet ir visą jos dėmesį. Tad patarčiau žindant vaikutį neskaityti knygos, nežiūrėti televizoriaus, nesikalbėti telefonu, o visą dėmesį skirti tik jam vienam, leisti pabūti egoistu, nes tik taip patenkinsime jo norus”.
Man ir tau
Kuo mažesnis vaikutis – tuo didesnis egoistas, tačiau ilgainiui ši savybė turėtų mažėti. Mažylis, kuris pradeda vaikščioti ir geba kai kuriuos veiksmus atlikti pats, jau trumpam paleidžia mamą. Leidžia jai ką nors veikti, o pats užsiima savo veikla. Tad nuo tos akimirkos, kai vaikutis pradeda pats žaisti, mažėja ir jo egoizmas. „Vis dėlto nereikia tikėtis, kad pusantrų-trejų metukų pyplys iš „pasaulio bambos” staiga taps gerutis, visus mylintis ir galintis su kitais pasidalyti savo daiktais.
Kai tėvai manęs klausia, ką daryti, kad vaikas atsikratytų egoizmo, pasakau, kad šiek tiek jo visi turime turėti. Nebūdami egoistai neišgyventume, nes šis jausmas leidžia mums mylėti save, sveikai rūpintis vaiku ir nekaltinti savęs, jeigu jam kas nors nepavyko.Psichologė Ramunė MURAUSKIENĖ
Toli gražu, – sako R.Murauskienė. – Trimetis dar nemoka pasidalyti tuo, kas jam labai brangu. Tad visiškai normalu, kad smėlio dėžėje susitikę du trejų metukų pypliai neduoda vienas kitam savo kastuvėlio. Ir nereikia sakyti vaikui: „Na, pasidalyk, leisk pažaisti su tavo kastuvėliu”, nes jis dar nesugeba būti toks kilniaširdis. Jeigu bandysite įrodyti, kad negražu nesidalyti, kils jūsų ir vaiko konfliktas. Kai susitinku su tėvais, jie klausia, ką daryti, ko griebtis, jei vaikas auga egoistais, nesidalija žaislais, skanėstais. Patariu nesijaudinti ir lukterėti, nes pagal visus raidos dėsnius pasidalyti savo žaislais jau geba maždaug septynerių metų vaikas su sąlyga, kad namuose matys gerų pavyzdžių. Vaikas visuomet yra tėvų atspindys – jis niekada nesielgia kitaip negu mama ar tėtis, tad jeigu mato, kad mama ledų nuperka visai šeimai, kad pavaišina kaimynus keptu pyragu, ilgainiui ir pats norės kuo nors pasidalyti su kitais. Na, o jeigu iš darbo grįžta tėtis ir kokį nors skanėstą pats suvalgo net nepasiūlęs paragauti mamai, vaikas elgsis lygiai taip pat, nes kitokios elgesio nėra matęs”.
Mokyti ar ne?
„Tėvai, norėdami užauginti gerą, atsakingą, kitus mylintį vaiką, labai anksti jam sako: „Na pasidalyk. Negi tau gaila”, ir tokiu elgesiu nesulaukia rezultato, kokio tikėjosi, – sako psichologė. – Dalytis, norėti pradžiuginti kitus norės tas vaikas, kuris pajunta, kad tai daryti gera. Pavyzdžiui, kai mato, kad mama savo draugei į darbą nuveža gabalėlį pyrago, o ta draugė labai apsidžiaugia, vaikas pajunta gerąsias emocijas ir pats nori pasidalyti su kitais vaikais kokiu nors skanėstu.
Nors vis dar populiari nuomonė, kad vienturtis greičiausiai išaugs egoistas, nes visą tėvų dėmesį ir meilę gauna tik sau, ji nėra teisinga.Psichologė Ramunė MURAUSKIENĖ
Galima vaiką paskatinti pasidalyti, bet gražiuoju, o ne liepiant tai daryti. Pavyzdžiui, kai išleidžiate į kiemą, pasakykite jam: „Žiūrėk, ten yra daugiau vaikų, tai jeigu nori, duosiu daugiau saldainių, kad visiems užtektų.” Toks skatinimas yra kur kas veiksmingesnis už autoritarinį paliepimą: „Duok.” Tėvai daro ir kitą klaidą. Jeigu vaikas nesidalija, tarkime, skanėstais, pasako jam: „Tu blogas, nesidaliji, tai ir kiti su tavimi taip elgsis”, ir iškart prikabina blogiuko etiketę. Vaikutis jaučiasi nuvylęs tėvus, bet nesupranta, kodėl, nes nesidalyti savo „turtu” jam natūralu. Patarčiau visiems tėvams, kurių vaikai dar nesidalija, negalvoti, kad auginate egoistą, o apsišarvuoti kantrybe ir palaukti, kol vaikutis palauks ir supras, kad dalytis yra gera”.
Vienturtis egoistas?
Nors vis dar populiari nuomonė, kad vienturtis greičiausiai išaugs egoistas, nes visą tėvų dėmesį ir meilę gauna tik sau, ji nėra teisinga. „Jeigu šeima, auginanti vieną vaiką, yra tvirta, važiuoja į svečius, juos priima, yra dosnūs, jeigu tėtis mamai dovanoja gėlių, neįsivaizduoju, kad jų vienintelis vaikas užaugtų egoistas, – sako R.Murauskienė. – Tokioje šeimoje augantis vienturtis nebus visą gyvenimą „pasaulio bamba”. Jeigu suaugusieji atžalas „sureikšmina” ir viską daro tik dėl jų, o patys save „pamiršta”. Užkietėjęs egoistas gali užaugti ir daugiavaikėje šeimoje augantis, ir vienas vienintelis šeimos vaikas. Šeimos sistema aiški. Vyras ir moteris yra jos centras. Jeigu moteriai ir vyrui pavyksta kurti santykius su meile, pagarba vienas kitam, vaikai gauna visko, ko jiems reikia, kad augtų visavertės asmenybės. Tačiau, tarkime, jeigu moteris neskiria dėmesio savo vyrui, nors ir mato, kad šiam jo labai reikia, nes visuomet svarbiausi vaikų poreikiai, didelė tikimybė, kad mažylis užaugs savimyla”.
„Man esi geriausias…”
Vaikams, kurie iš prigimties yra truputėlį savimylos, būna sunku suvokti, jei darželyje auklėtoja pagiria kitą vaiką, didžiuojasi kitu. Pastebėję, kad ne visiems jie yra patys svarbiausi, tarsi priversti atsikratyti savo egoizmo, tačiau kartu patiria nusivylimą, ypač jeigu namuose nuolatos girdėjo: „Tu pats geriausias, pats šauniausias…” Tad vaikui visada geriausiai sakyti: „Man esi mylimiausias. Man esi gražiausias. Tu mano vaikas ir myliu tave labiausiai.” Taip mažylis supras, kad ne visiems žmonėms jis yra pats pačiausias, kad yra ir kitų vaikų, kurie patinka darželio auklėtojai ir kartu nereikalauja per didelio jos dėmesio. Kartu mažylis supranta, kokie artimi jo ryšiai su tėvais, seneliais, draugais, kad vieni žmonės artimesni, kiti – ne taip, kad neįmanoma iš visų reikalauti dėmesio tik sau.
Sveiko egoizmo dozė
„Kai tėvai manęs klausia, ką daryti, kad vaikas atsikratytų egoizmo, pasakau, kad šiek tiek jo visi turime turėti, – teigia psichologė. – Nebūdami egoistai neišgyventume, nes šis jausmas leidžia mums mylėti save, sveikai rūpintis vaiku ir nekaltinti savęs, jeigu jam kas nors nepavyko. Egoizmas pats savaime nėra blogis, tik negerai, kai jis visiškai mus apsėda, kai jo apakinti nematome aplinkinių poreikių, liūdesio ar džiaugsmo. Tad ir vaikui reikia leisti pabūti kartais egoistu.
Kas gi nutiks, jeigu nenuneš į kiemą saldainių ir pats juos suvalgys? Tikrai nieko, galbūt tie saldainiai jam labai skanūs, o gal pamatęs, kad kiti vaikai dalijasi, ir pats be jokio spaudimo kitą kartą paprašys duoti daugiau saldainių. Kadangi daug bendrauju su jaunomis šeimomis, matau, kad ypač mamos taip bijo būti egoistės, jog gimus vaikui visiškai „pamiršta” save. Tai nėra gerai, nes neturėdamos nė trupučio šio jausmo, praranda meilę sau, pasitikėjimą savimi, ryšį su vyru, o vėliau ir vaikais, nes tik save mylinti mama yra vis dar įdomi vyrui ir vaikams. Tad norint, kad šeima liktų tvirta, reikia leisti sau pabūti egoiste (kartais nepirkti vaikui žaislo, o nusipirkti naują suknelę), leisti vyrui patenkinti kai kurias užgaidas (na tegul nusiperka dar vieną medžioklinį peilį) ir, be abejo, vaikams (šiandien dalytis nenori, lai būna taip).
Be egoizmo negerai
Būti visišku egoistu ir, be savęs, nieko daugiau nematyti nėra gerai, nes toks žmogus negali susirasti draugo ar draugės, sukurti darnios šeimos. Lygiai taip negerai ir nežinoti, kas tai yra egoistas, ir išdalyti viską aplinkiniams. Pasitaiko vaikų, kurie jau gimsta nepaprastai geri ir nuo mažų dienų viską linkę atiduoti kitiems. Jie negaili net paties mėgstamiausio žaislo ir atiduoda jį pirmam sutiktajam. Štai tokius vaikus reikėtų mokyti gyventi kitaip, nes jie ir ateityje nemokės pasirūpinti savimi – bus atrama kitiems, bet save „pamiršę”. Jeigu jūsų vaikas toks, paaiškinkite, kad kai kurie daiktai yra svarbūs ir jų negalima dovanoti.
Tarkime, jeigu mažylis ištiesė rankutę ir jau atiduoda savo žaisliuką kitam, švelniai paimkite žaisliuką, paglostykite mažyliui galvą ir pasakykite: „Čia tavo žaislas, tau taip pat jo reikia, bet mes galime atiduoti ką nors kita, pavyzdžiui, saldainį.” Taip jūsų vaikas mokysis, kad reikia rūpintis ir savimi, kad dalytis nėra blogai, tik reikia atsirinkti, ką atiduoti, o ko – ne.
