Auginanti beveik vienerių metų vaiką mama klausia, kaip tinkamai reaguoti į mažylio nepasitenkinimą, kai jam neleidžiama daryti tai, ko norisi.
Mama klausia:
„Kaip teisingai elgtis, kuomet 11 mėnesių vaikas, jį sudrausminus, pradeda trypčioti kojytėm arba sėdasi verkdamas ant žemės? Bijau, kad paskui tokie piktumai gali virsti “įspūdingais” kritimais ant žemės. Situacijos, kuriose tai nutinka: pvz., kai nulėkęs į tualetą pradėjo vynioti tualetinį popierių, patraukiau jo rankytes ir pasakiau, kad negalima – tada iškėlė didžiulę „dramą”. Taip nutinka ir kitose situacijose, kur patraukiu jį ir pasakau, kad čia imti ar daryti negalima.
Atsako psichologė dr. Jolita Jonynienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Iš tikrųjų, klausimas labai geras. Verta padėkoti mamai, kuri išdrįso jį įvardinti. Iš tiesų, tokios situacijos, kai „metinuką” sustabdžius ar griežčiau paprašius ko nedaryti jis „iškelia dramą”, yra gana dažnos. Su stipriomis tokio amžiaus vaikų reakcijomis susiduria dauguma mamų ir tėčių. Juo labiau, kad ir mamos ar tėčio reakcija čia labai svarbi – juk ankstyvojoje vaikystėje formuojami, stiprinami pirmieji vaikučio santykiai, klojami drausminimo pamatai.
Siekiant atsakyti, kaip teisingiau pasielgti, pirmiausiai reikia pasvarstyti, kas vyksta. Įsivaizduokime situaciją ir pamėginkime suprasti: maždaug metukų (ar dvejų) amžiaus vaikučio dėmesį patraukia tualetinis popierius – kažkas nauja, nepažinta, taip ir traukia paliesti, patyrinėti. „Noriu! Dabar pat patikrinti!” – ir metinukas jau ropoja ar tipena tikslo link. Judant link to paslaptingo tualetinio popieriaus ritinėlio, objektas (ritinėlis) akyse, mažos rankytės jau beveik gniaužia pirštukus, kvėpavimas padažnėjęs – regis, visas kūnas sutelktas ir orientuotas į tikslą (paimti ir ištirti). Ritinėlis jau visai čia pat, tuoj tuoj jį turės… ir lyg iš dangaus nukrinta mama (kurį laiką mažylis nė nepastebėjo, kur ir ką ji veikė, nes planavo „didžiąją užduotį”)! Ji paima siekiamą objektą, tvirtai patraukia vaikučio rankytes, patį perkelia kitur ir pan. Kartais ji kalba, aiškina, kartoja „ne, ne, ne”, „negalima”, bet… tai jau nesvarbu… Jo nėra! Tualetinio popieriaus ritinėlio nebėra! Nesvarbu, ką sakytų ar darytų mama – tikslas, į kurį buvo taip susikoncentruota, tiesiog išnyko!
Kaip jaučiasi metinukas ar dvimetukas? Mamai tai tėra mažulytis ritinėlis, o mažylio dar bręstančioms smegenims tai didelė tragedija. Jis akivaizdžiai patiria frustraciją – stiprią įtampą, atsirandančią dėl negalėjimo patenkinti tam tikrą poreikį (šiuo atveju, pažinimo, smalsumo) ir su kuria jam pernelyg sunku susidoroti. Taigi mažylis sukilusią įtampą, ritinėlio tyrinėjimui sukauptą energiją išlieja trypčiodamas, mataruodamas rankytėmis, krisdamas ant žemės, šaukdamas, verkdamas – tai būdai išlaisvinti, „paleisti” nemalonius jausmus. Kaip sveika jam (deja, ne visada arti esantiems žmonėms) išlieti įtampą ir tada pradėti rimti…
Panašios emocijos ir patyrimas mažylį lydi ir kitose panašiose situacijose. Isabelle Filliozat knygoje „Viską išbandžiau” (2013) paaiškina, kas vyksta vaiko smegenyse cheminiu požiūriu, kai jam pažadama ledų ir staiga nusprendžiama nepirkti. “Galvodamos apie ledus, kurių tikėjosi, jo smegenys pagamino dopamino ir enkefalinų – malonumo ir atpildo numatymo molekulių. Kai atsisakote jam duoti ledų, šių molekulių procentas staigiai sumažėja ir sukelia agresijos reakciją, nukreiptą į pirmą pasitaikiusį objektą ar asmenį. Vaikas mušasi ar rėkia protestuodamas tiesiog dėl to, kad dar nesusiformavusios grandinės tarp malonumo, agresijos zonų ir tų zonų, kurios valdo impulsus.” (p. 65). Tobulėjant, vystantis smegenų centrams ir jungtims, ilgainiui vaikas išmoksta išgyventi įtampą, skausmą ir išreikšti tai tinkamai. O būdamas metų ar dvejų vaikutis tiesiog jaučia skausmą ir jį „parodo”.
Kaip tokiose situacijose pasielgti tinkamai? Svarbiausia – suprasti. Suprasti, kad tas tualetinio popieriaus ritinėlis, pažadėti ledai, tyrinėjamas pasičiuptas vyresnio brolio ar sesės žaisliukas tuo metu yra viskas. Aplinka neegzistuoja, mažylis „visas paniręs” į dominantį objektą ar veiklą. Mamai labai svarbu šį supratimą parodyti: kol vaikutis trypčioja, verkia, šaukia, būti šalia, paimti ant rankų (jei leidžiasi), apkabinti, paglostyti, ramiai kalbėti „viskas gerai”, „nurimk”, „suprantu” ir pan. Tegul mama būna jam stabilumo, ramybės garantas, tarsi užuovėja, padedanti rimti ir sugrįžti į realybę.
Pastebėjus, kad mažylis pamažu rimsta, galima nukreipti jo dėmesį kitą objektą, kurį tyrinėti saugu, ar veiklą, kuri panaši į tą, nuo kurios atitraukta. Žinoma, visą tą laiką kiek įmanoma vertėtų būti šalia, padėti įsitraukti į naują „užduotį”. Kai vaikutis visiškai ramus, galima jam trumpai, bet iš esmės paaiškinti, kodėl buvo negalima turėti ar padaryti tai, ko jis norėjo. Esminės taisyklės – kalbėti glaustai, aiškiai, paprastai, nepraėjus daug laiko (kol situacija dar nėra visai pamiršta) ir… frustraciją sukėlusią situaciją pamiršti. Nėra prasmės ją prisiminti vėl ir vėl. Norint pasidalinti su kitu suaugusiuoju, kokią įtemptą situaciją su mažyliu pavyko ištverti, verčiau dalintis jam negirdint. O jei tai neįmanoma, geriau kalbėti apie tai, kaip vaikutis stengėsi, kas jam pavyko, kokią savo stiprybę jis atskleidė (t. y. įvardinti konkrečius teigiamus dalykus).
Reikėtų turėti mintyje, kad daugumą situacijų galima numatyti ir „užbėgti įvykiams už akių”, t. y. priimti sprendimus, padėsiančius įtemptoms situacijoms nepasikartoti. Pavyzdžiui, jei metinukui negalima žaisti su tualetinio popieriaus ritinėliu, verčiau jį laikyti vaikučiui nepasiekiamą; jei neplanuojama pirkti ledų ar sausainio – nesuteikti bent menkiausios vilties, kad taip gali nutikti; jei turima labai mažai laiko, neiti su vaikučiu pro žaislų parduotuvę ar kitą patrauklią vietą – jis gali užsimanyti susipažinti su naujais žaislais ar ilgiau pabūti ten, kur jam smagu ir gera.
Ir galiausiai, taisyklės (kas galima, o kas ne) turi būti pastovios ir nekintančios. Jei kažko negalima šiandien, negalima bus ir rytoj, ir poryt. Žinodamas ribas, metinukas ar dvimetukas, kad ir kokia stipri emocinė reakcija būtų, rimsta greičiau, jaučiasi saugiau, o pasaulis jam atrodo labiau prognozuojamas.
Kantrybės, stiprybės ir tikėjimo! Iš šio mažyčio žmogučio išaugs mylintis ir mylimas, smalsus, supratingas, save ir kitus gerbiantis, savo emocijas gebantis tinkamai išreikšti Žmogus.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
