Ne visos moterys vos pastojusios skraido padebesiais ir yra labai laimingos. Kai kurioms prireikia nemažai laiko susitaikyti su mintimi, kad taps mama.
Skaitytoja klausia:
„Su vyru laukiame pirmojo vaiko. Susituokę antri metai, o prieš tai dar trejus buvome drauge. Apie vaiką kalbėjome jau seniai, planavome jį ir tikrai apsidžiaugėme, kai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Šiandien eina 23–ioji nėštumo savaitė.
Savijauta gera, jaučiuosi irgi neblogai, tik man kelia nerimą klausimas, ar nieko bloga nieko nejausti vaikui. Kol kas nejaučiu kokių nors ypatingų motiniškų jausmų vaikui, nežinau, gal man reikia pirmą jį pamatyti, palaikyti rankose? O gal tai rodo, kad esu nepasiruošusi motinystei ir susilaukti vaikučio dar per anksti?“
Atsako psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.
„Mane visuomet domino ribinės (tarpinės) žmogaus būsenos. Ką išgyvena žmogus tarp gyvenimo ir mirties? Ką išgyvena savo gimimo akimirką? Ką išgyvena moteris, pamažu tapdama mama? Kada užgimsta motinystės jausmas?
Logiškai mąstant, galima būtų sakyti, kad tikras motiniškas jausmas kūdikiui atsiranda tuomet, kai jis gimsta, kai moteris gali laikyti jį rankose, maitinti, globoti, myluoti. Tačiau nėštumo psichologijos knygose rašoma, kad šis jausmas užgimsta anksčiau, kai kūdikis dar yra moters įsčiose.
Kiekviena moteris yra kitokia ir su savo kūdikiu ryšį pajunta nevienodai. Vienoms šis jausmas atsiranda pirmosiomis nėštumo dienomis, kitoms – pradėjus jausti kūdikio judesius, trečioms – pamačius jį ultragarso nuotraukoje, daliai – pamačius naujagimį.
Būna, šis jausmas išsivysto ir dar vėliau. Motiniška meilė yra viena didžiausių žmonijos paslapčių, mat šaknys slypi labai giliai – mūsų protėviuose gyvūnuose. Atsiprašau Darvino teorijos priešininkų – tai tas pats motiniškas instinktas, kuris stumia gyvūnus aukoti gyvybę, kad išsaugotų savo mažylio gyvybę. Taip, mes, žmonės, civilizuotesni, mat turime moralės normas, kultūrinį paveldą. Bet pagrindas yra instinktas.
Psichologai teigia, kad motinišką instinktą turi gimusi mergaitė, tik jį pajuntame kiekviena kitaip. Ir tai priklauso nuo ankstyvosios patirties. Mergaitė, kuri vaikystėje patyrė daug skriaudos iš mamos, jei jos ir dukters santykiai nebuvo artimi, tikėtina, motinystės instinktą pajus daug vėliau. Šios mergaitės taip pat (kaip ir visos) turi šį instinktą, tik jį pažadinti būna sunkiau. Gydytojai teigia, kad tikrasis motinystės jausmas dažniausiai atsiranda nėštumo pabaigoje, kai mažylis jau yra gerai apčiuopiamas arba kai gimusį moteris pradeda maitinti krūtimi. Tuo metu ji pradeda jausti save ir kūdikį kaip vieną organizmą.
Įvairiuose forumuose yra labai daug būsimų mamų pasakojimų, kad nejaučia ryšio su kūdikiu. Neretai moterys užduoda šį klausimą atėjusios į psichologo konsultaciją: „Ar tai normalu, kad aš nejaučiu ryšio su kūdikiu?“, „Ar esu brandi tapti mama?“, nors vaikas buvo planuotas ir laukiamas, kaip ir klausimo autorės. Tiesiog pasiūlau moterims atsipalaiduoti ir nekankinti savęs tokiais klausimais, nes abejonės prideda papildomo nerimo, kurio ir taip daug šiuo pereinamuoju laikotarpiu.
Aš moterims siūlau labiau stebėti save, rašyti dienoraštį, aprašyti savo pojūčius, mintis: kaip įsivaizduoja, kokia ji bus mama; kokia norėtų būti; kokių santykių su mažyliu tikisi. Susirasti veiklos, kuri suteiktų ramybę ir padėtų atsipalaiduoti. Ir vieną dieną tokias moteris apgaubia tas lauktasis motinystės jausmas – tai įvyksta staiga ir netikėtai.“
