Mamos kartais nerimauja, kad atėjus primaitinimo laikui mažylis nekramto maisto. Žiaukčioja vos pajutęs burnoje kietesnį gabaliuką.
Mažylis gali nekramtyti ne todėl, kad nesugeba to daryti ar nėra pratęs, o dėl psichologinių priežasčių. Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.
Kūdikiui labai svarbu jaustis saugiai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais saugiai jis jaučiasi su mama. Jeigu jos nėra (išvykusi ar dirba), prisiriša prie kokio daikto – meškiuko, buteliuko ar paprasčiausios košės, kurią kasdien valgo. Tai yra tai, kas būna ar nutinka kasdien: ir kai liūdna, ir kai linksma. Ir tai tampa mamos pakaitalu. Tokio daikto kūdikis nė už ką nenori atsisakyti, nes jis reiškia pastovumą ir saugumą. Mažylis gali neragauti jokio kito maisto, tik savo kasdienę košę. Dažniausiai toks daiktas, mamos pakaitalas, atsiranda apie aštuntą gyvenimo mėnesį.
Kūdikis, kuris jaučiasi saugus, mielai ragauja naujo maisto, jam viskas įdomu ir viską norisi išbandyti. Ypač jei mama padrąsina, pasako: „Taip, čia kietas gabaliukas, bet tu pakramtyk, tu gali.” Ir mažylis stengsis dėl mamos, nes be galo norės jai įtikti.
Sveiko vaiko nereikia mokyti kramtyti, nes tai įgimtas refleksas.
Ar nebūna taip, kad paprasčiausiai praleidžiame progą, kada mažylis susidomi maistu, naujais potyriais, dėl to paskui jų ir atsisako?
Antraisiais gyvenimo metais vaikas rodo norą viską daryti pats. Jam įdomu košę kabinti, rengtis pačiam. Jeigu šį jo norą nuolat slopinsime, nes taip greičiau, švariau ir patogiau, taps pasyvus. Taip pat vaikas gali atsisakyti valgyti, nes kovoja su mama dėl savarankiškumo. Jam nepatinka, kad mama viską už jį daro, ir kai visi sėdasi prie stalo, būtinai pareiškia, kad valgyti nenori, ir nueina. Bet tada, kai mama jau ruošiasi jį guldyti, užsimano užkąsti. Tokiu elgesiu jis nori parodyti, kad pats geriausiai žino, ko nori.
Būtų gerai, kad tėvai nepražiopsotų šio laiko, kai mažylis nori viską daryti pats. Ir maitindami nežiūrėtų televizoriaus, nors kaip tik rodo mėgstamą laidą, o bendrautų su savo vaiku. Kartais taip nutinka, kad maistas brukamas per prievartą. Norėdami įpratinti prie bet kokio naujo maisto turime padėti daug pastangų. Tai reikalauja ne tik kantrybės, bet ir laiko, per vieną dieną to nepavyks padaryti.
Ką daryti, jeigu įtariame, kad vaikas atsisako valgyti, nes priešinasi tėvų valiai?
Pirmiausia reikia atkurti vaiko saugumą. Tėvai turi domėtis ir rūpintis mažyliu, bet negalima jam pataikauti. Aš kalbu apie paprastus dalykus, kurie gali virsti didele bėda. Tarkim, jei vaikas pribėga ir nori parodyti savo piešinį, pasižiūrėkime į jį, pagirkime, o ne atstumkime sakydami: „Eik, paskui parodysi, dabar neturiu laiko.” Kelis kartus taip atstumtas mažylis nusivilia ir praranda viltį, kad mamai yra įdomus, jaučiasi nesaugus. Labai svarbu, kad tėvai suprastų savo vaiką. Jeigu mažylis valgo košę ir susidomi burzgiančia mašina už lango, galime prieiti prie jo, parodyti mašiną, pasakyti, kad ji burzgia, o mes valgome košę. Mažylis, kelias akimirkas pasidomėjęs mašina, vėl galės valgyti. Jeigu vaikas jausis saugus ir žinos, kad mama bet kada gali pasikliauti, nebus bėdų dėl naujo maisto, nes nebus dėl ko protestuoti.
