Dvimetę mergaitę auginanti mama sunerimusi: kai grįžta iš darbo, jos dukrytė nepaleidžia nė sekundei. Ar tai normalu ir kaip elgtis tokioje situacijoje?
Oksana klausia:
„Turiu didelių problemų su savo 2,3 metų dukryte. Aš dirbu, o ji šiuo metu su močiute namie. Kai grįžtu iš darbo, ji labai manęs laukia, negaliu nieko kito veikti, tik visą dėmesį turiu skirti jai.
Jei nueinu nusiplauti rankų, ji stovi prie manęs, užlipusi man ant kojų, jei aš skutu bulves, ji sėdi man ant kelių ir pan. Miegame dviese, ji galvą uždėjusi dažnai man ant krūtinės.
Tėtis dirba užsienyje, ilgais laikotarpiais nebūna. Problemos prasideda, kai prašau jos pakentėti, palaukti, kol mama baigs kokį nors darbą. Tada būna isterija, daiktų mėtymas, drabužių nusirengimas ir mėtymas, verkimas. Gali trukti 1-2 valandas. Aš jai aiškinu, ką veiksime, kur eisime, ir pan., stengiuosi labai daug kalbėti, tačiau po valandos jos verkimo aš prarandu savitvardą“.
Į klausimą atsako Gabija Jurgelytė, individualiosios psichologijos konsultantė, www.ipi.lt.
Iš Jūsų laiško, galiu suprasti, kad situacija, kurioje šiuo metu esate, yra iš tiesų sudėtinga. Dukrytė dar mažutė, Jūs visą dieną dirbate, vyras – užsienyje. Mama padeda, bet vis tiek nėra lengva. Jums nėra lengva, ir Jūsų dukrytei, panašu, taip pat nėra lengva. Mes dažnai pamirštame, kad vaikams taip pat būna sunku. Atrodo, kad jie pamaitinti, aprengti, turi su kuo žaisti, gali niekuo per daug nesirūpinti, tai kokios gi problemos? Tačiau vaikų poreikiai nesibaigia pamaitinimu bei aprengimu. O nepatenkinti vaikų poreikiai kelia jiems patiems daug sunkių jausmų ir skatina elgtis taip, kad tuos sunkius jausmus išgyventų ir jais besirūpinantys suaugusieji.
Individualiojoje psichologijoje kalbama apie bazinius vaikų poreikius, ir jeigu šie poreikiai lieka neatliepti, tai gali nulemti vaikų netinkamą elgesį. Alfredas Adleris jau prieš šimtą metų rašė apie kiekvieno žmogaus įgimtą socialumą, apie norą užmegzti santykį, duoti bei imti, būti su kitu žmogumi, t.y. jaustis šeimos, bendruomenės, visuomenės dalimi. Kai vaikas savo šeimoje nesijaučia turintis vietą, matomas, girdimas, priklausantis, – nepatenkinamas vienas iš jo esminių poreikių ir vaiko elgesys gali įgauti įvairius neigiamus aspektus. Labai dažnai tas netinkamas elgesys pasireiškia pastanga bet kokiomis priemonėmis gauti jam svarbių žmonių dėmesį.
Iš to, ką rašote apie savo dukters elgesį, panašu, kad Jums grįžus iš darbo ji įvairiausiais būdais siekia dėmesio ir negali nei akimirkos išbūti pati. Tarsi būtų „išbadėjusi” ir bijotų, kad net minutei jus paleidus, liks „nepamaitinta”. Vaiko poreikis būti santykyje – tai troškimas pabūti su suaugusiuoju iš tikrųjų. Ne kaip priedas prie darbų, ne kaip fonas, ne tarp kitko – bet iš tikrųjų, t.y. pačiame dėmesio centre.
Tačiau mums dažnai būna sunku skirti vaikui savo laiką besąlygiškai. Galbūt atrodo, kad dar būtų galima kažką tuo pačiu naudingo nuveikti, kad tiesiog būti su vaiku yra tinginystė ar laiko švaistymas. Ne vienas iš mūsų užaugome toje aplinkoje ir tais laikais, kai pati vaikų priežiūra nebuvo vertinama. Kai laikas turėjo būti skirtas kažkam praktiškesniam. Tačiau praktinė aritmetika yra tokia – jeigu mes neskiriame savo laiko vaikui pasidomėdami ir pabūdami jo gyvenime, tai jis tą laiką pasiims netinkamo elgesio būdais – nepaklusnumu, irzlumu, užsispyrimu. Nesvarbu, kaip. Vaikai kūrybingi, kiekvienas gali susikurti savo strategijas. Bet vis tiek pasiims. Jūsų dukra tai pasiima isterija, daiktų mėtymu, nesibaigiančiu verkimu. Tada Jūs negalite atsitraukti, negalite skusti bulvių, neturite pasirinkimo – tiktai būti su ja.
Tačiau tai yra sunki situacija. Tai nepadeda Jums jaustis gera mama, tai nepadeda Jūsų dukrai augti. Todėl turite paieškoti būdų iš tiesų pabūti su savo vaiku. Tai gali būti ir ganėtinai sudėtinga, nes sustoti reiškia susitikti su savimi pačia. Su savo trūkumais, savo neatlieptais poreikiais. Galbūt netgi savo vienišumu ir bejėgyste. Bet kažkur ten Jūs galite susitikti su savo dukra. Ir tai iš esmės keičia situaciją. Jūsų abiejų.
Taigi paieškokite būdų praleisti laiką kartu, tik Jūs dviese, nežadėkite jai jokios ateities – darykite dabar, stenkitės būti kartu ne tik fiziškai, bet ir mintimis bei jausmais. Atraskite savo vaiką ir savo gebėjimą būti mama. Tai sustiprins jus abi ir suteiks galėjimo išlaukti – vienai kol mama baigs kokį nors darbą, kitai – kol praeis vaiko isterija.
Sėkmės Jums abiems.
