Iki šiol pustrečių metų mažylis miegojo tėvų kambaryje, savo lovelėje. Mama klausia psichologo patarimo, kaip nesukeliant traumos jį perkelti į savo kambarį? Nerimą kelia tai, kad netrukus laukia šeimos pagausėjimas. Tad ar nesupras mažylis šio veiksmo kaip atstūmimo?
Mamos klausimas:
„Gyvename vieno miegamojo bute, 2.5 metų sūnus miega tame pačiame kambaryje, savo lovytėje. Aš laukiuosi leliuko. Problema yra ta, kad leliuko gimimas sutaps su išsikraustymu į naujus namus, kuriuose sūnus turės savo kambarį. Kaip vaiko netraumuojant perkelti jį į jo kambarį? Nes jo vietą kaip ir užims leliukas. Ką jam sakyti? Kaip jį paruošti? O gal iš pradžių visiems naujuose namuose miegoti viename kambaryje ir tik po to kažkaip jį po truputį pratinti prie minties, kad jis jau turi savo kambarį?“
Atsako psichologė Simona Stapulionienė.
Sveikintina, kad taip atsakingai žvelgiate į laukiamus pokyčius jūsų šeimos gyvenime ir planuojate, ką ir kaip reiktų daryti, kad sūnus išvengtų nemalonių jausmų. Jeigu galime valdyti pokyčius, nieko nėra geriau, kai jie mūsų vaikus užgriūna ne visi iš karto. Yra situacijų, kai to sukontroliuoti neįmanoma, dėl šios priežasties svarbu tinkamai ir suprantamai viską vaikui paaiškinti. Jeigu to nepadarysime, gali būti, kad vaikas, apgyvendintas atskirame kambaryje, pradės galvoti, jog tokiu būdu jo tarsi atsisakoma, nes gimus naujagimiui tapo nereikalingas. Vaikas, šeimoje gimus kūdikiui, jaučia nerimą, nežinomybę ir jam reikia patvirtinimo, kad tebebus mylimas, kad mažylis tikrai neužims jo vietos.
Sulaukus mažojo labai svarbu, kad šeimos tradicijos liktų tokios, kaip ir prieš tai. Jei buvo įprasta vakarais prieš miegą skaityti pasaką ar susėdus išgerti arbatos, aptarti prabėgusią dieną, svarbu daryti tai ir atsiradus naujagimiui. Vyresnėlis turi jausti stabilumą, naujagimio atėjimas neturi apversti jo viso pasaulio aukštyn kojomis. Kiek įmanoma įtraukite vyresnėlį į mažylio priežiūros procesą („padėk man pastumti vežimėlį“, „palaikyk, prašau, buteliuką“) ir džiaukitės jo pagalba („ačiū tau už pagalbą“, „dėkui, kad pranešei, jog mažylis verkia“).
Sūnus gali tapti puikiu jūsų pagalbininku ir ruošiant kraitelį, perkant lovytę, vežimėlį ir kitus daiktus. Važiuokite kartu į parduotuves, rinkitės, tarkitės. Būtinai paklauskite, kuriuos daiktus jis norėtų atiduoti broliui ar sesei. Jokiu būdu nenuspręskite to už savo vaiką, surinkę, jūsų nuomone, nereikalingus daiktus ir pasakydami, jog visa tai atiteks mažyliui. Jei nenorės iš pradžių dalytis, nesmerkite jo, duokite jam laiko ir būkite kantrūs.
Nelengva būti dvimečiu. Stiprūs vidiniai norai ir troškimai vaiko viduje grumiasi su suvokimu, kiek dar mažai jis gali ir kaip mažai kontroliuoja save. Todėl dvimečiams dar reikia daug tėvų emocinės paramos, o drauge ir nustatytos dienotvarkės, dienos ritmo. Tad ir prieš miegą verta susidaryti nesikeičiantį vakaro ar popiečio ritualą.
Supratęs, kad vos užsnūdęs gali likti vienas, nes tėtė ar mama tučtuojau kažkur dings, mažylis, perkraustytas į savo kambarį, iš paskutiniųjų gali stengtis neprarasti budrumo. Likti visai vienam šiame amžiaus tarpsnyje (1-2 m.) yra nemenkas išbandymas. Tokio amžiaus vaikams prieš miegą yra svarbu atsisveikinti su tais, su kuriais praleido dieną. Kartu su mažyliu vertėtų apeiti namus, užsukant į žaidimų kampelį, į virtuvę, drabužinę, palinkėti labos nakties žaislams, kėdutei, kurioje sėdėjo valgydamas, batukams. Taip vaikas išvaduojamas nuo pasyvumo, jis pats atsisveikina ir eina miegoti, o ne jį kažkas palieka ir pasitraukia.
Padėti įveikti išsiskyrimą nakčiai gali ir koks nors daiktas, pvz., mama kvepianti skarelė, mylimas žaisliukas, su kuriuo vaikas užmiega.
Vienerių dvejų metų vaikai gali atsisakyti eiti miegoti, nes gali bijoti, jog kažkas blogo įvyks miegant. Darželinukai baiminasi vaiduoklių ir pabaisų, besislepiančių po lova. Ką daryti?
Nustatykite pastovų miego laiką. Praneškite tą laiką vaikui jam suprantamai, pvz., eisi miegoti iš karto po filmuko. Nuosekliai laikykitės nustatyto laiko ir nepasiduokite vaiko bandymui jo pakeisti. Įsitikinkite, kad vaiko miego laikas atitinka jo individualius poreikius. Žinoma, pasitaikys išskirtinės progos, kai miegoti teks eiti vėliau, bet tai turėtų būti retos išimtys.
Dienos pabaigoje taikykite “nusiraminimo” ritualą. Likus valandai iki miego stabdykite bet kokias aktyvuojančias veiklas, neduokite tonizuojančių gėrimų. Susikurkite ritualus, kuriuos atliksite kiekvieną vakarą. Tai gali būti knygos skaitymas, ramus žaidimas, pokalbis apie prabėgusią dieną ar lengvi užkandžiai.
Perspėkite vaiką iš anksto. Priminkite apie laiką miegoti likus 5-10 min. iki numatyto laiko. Leiskite vaikui užbaigti veiklą.
Išlikite tvirti ir ignoruokite protestus. Nereikalaukite, kad vaikas užmigtų iš karto, bet patarkite, ką jis gali daryti iki kol užmiega: klausytis tylios muzikos, pagalvoti apie ką nors, pasipasakoti ar pasvajoti. Daugumai vaikų prireikia pusvalandžio, kad užmigtų, tad svarbu juos išmokyti užsiimti veikla, kuri padėtų jiems greičiau tai padaryti. Jeigu vaikas nuolatos kviečia jus į kambarį, galite jam pažadėti, kad užeisite kas penkias minutes, jei jis nustos jus šaukęs. Dauguma vaikų būna jau užmigę per antrą “patikrinimą”, bet jūsų pažadas nuramina juos ir apsaugo nuo pykčio bei nusivylimo.
Minkštas žaislas ar “speciali” antklodė taip pat suteikia vaikui saugumo jausmą einant miegoti. Naktinė švieselė gali padėti, kuomet vaikas kenčia nuo tamsos baimės. Tai dažniausiai yra praeinantis raidos etapas. Nesibaiminkite, kad vaikas pripras prie šių dalykų.
Sudarykite paskatinimų programą. Galite naudoti paskatinimus už tai, kad vaikas nuėjo laiku į lovą, už tai, kad užmigo, nekėlė triukšmo savo kambaryje ir pan. Svarbiausia, jauskitės tikri, kad tai, ką darote, darote gerai.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
